Depresija nėra mirtina, tačiau atima gebėjimą džiaugtis, neretai jos paveikti žmonės vienišėja. Jei laiku kreipiasi ir tinkamai gydosi, gali pasveikti. Tačiau ar pajėgia dirbti atsakingiausius darbus? Kokia tikimybė, kad depresija sirgęs žmogus neatkris?
Diskusijas apie depresiją kaitina lėktuvo katastrofa Prancūzijoje. Kaip patvirtino aviakompanija, pilną keleivių lėktuvą į uolas nukreipęs pilotas kažkada buvo sirgęs gilia depresija.
Ką tai reiškia? Ir ko mes apie šitą ligą nežinome ar nenorim žinoti, DELFI klausė šiuo metu psichiatrijos ir psichoterapijos klinikoje pietų Vokietijoje dirbančio gydytojo Jano Hilbigo.
Gydydamas depresija sergančius žmones J. Hilbigas agresijos apskritai mažai mato: „Vyksta pykčio transformacija į liūdesį, todėl žmogus jo net nejaučia. Jeigu depresija sergantys žmonės ir būna agresyvūs, paprastai jie agresiją nukreipia į save. Tokiu atveju matome liūdnas įprastas savižudybes arba pasyvų agresyvumą: atsisakoma bendradarbiauti, kalbėtis supykus, tik dejuojama, kad blogai, bet nieko nedaroma, kad pagerėtų“.
- Sudužusio lėktuvo savininkai tik po savaitės viešai paskelbė, kad, kaip manoma, lėktuvą su keleiviais į uolas nukreipęs pilotas kažkada sirgo depresija. Ką šita žinutė jums, kaip specialistui, reiškia? Jei žmogus sirgo gilia depresija, nebegalės likusį gyvenimą būti laikomas patikimu?
- Depresijai būdinga tai, kad ji reiškiasi epizodais. Net gydantis vienas depresijos epizodas vidutiniškai trunka 8 mėnesius. Manoma, kad bent vieną depresijos epizodą gyvenime yra turėjęs kas penktas žmogus, tačiau daugumai ji nesikartoja, žmonės toliau gyvena savo gyvenimą, gali toliau dirbti, rūpintis šeima, kaip anksčiau.
Nemanau, kad depresijos diagnozė automatiškai turėtų lemti kokius nors profesinius apribojimus, nes tai dažniausiai – laikinas sutrikimas. Apie ribojimus galima kalbėti tik turint omenyje konkretų žmogų, o ne ligą apskritai.
Depresija yra vienas psichikos sutrikimas, tačiau jos išraiškos konkretaus žmogaus gyvenime gali būti labai skirtingos. Todėl sprendimą, kokį darbą gali dirbti žmogus, mes galime palikti tik jį gydančiam specialistui, kuris jį pažįsta kaip asmenybę.
Mes gydome ne vien sutrikimą, bet visa žmogų, jo konkrečioje situacijoje.
Psichiatrai pacientus vertina keliais diagnostikos lygiais. Vienas – diagnozė, kai nustatoma depresija. Kitas diagnozės lygis – žmogaus funkcionavimo jo gyvenime nustatymas: kaip jis sugeba atlikti kasdienes užduotis, užsidirbti, kaip sugeba kurti ir palaikyti santykius, atlikti savo darbą, organizuoti laisvalaikį. Visa tai vertinama visiškai atskirai, nes pati depresijos diagnozė dar mažai sako apie pasekmes kasdieniam konkretaus asmens gyvenimui.
Pavojingumas sau ir kitiems gali būti vienu iš ligos simptomų, tačiau tiesioginio ryšio, kad sergantis žmogus suicidiškai elgsis, rizikuos savo ar kito gyvybe, nėra.
Mane labai liūdina požiūris, neva, jei sergi psichikos liga, tai automatiškai negali eiti į medžioklę, negali dirbti tam tikrų darbų. Tai labai stigmatizuojantis ir gyvenimą supaprastinantis požiūris.
- Jei depresija sergantys žmonės bus ribojami, bijos kreiptis į gydytojus. Tačiau kaip užbėgti už akių tokioms nelaimėms, kokia įvyko?
- Norėtųsi, bet mes negalime objektyviai pamatuoti, kokį pavojų gali kelti konkretus, net nebūtinai depresija sergantis žmogus. Panaši dilema – skausmo stiprumo matavimai. Skausmą vertinti galima tik apytiksliai atsižvelgus į jo apibūdinimą, konkretaus žmogaus fizines reakcijas, kurias pastebime. Neturime ir aparato pamatuoti žmogaus depresiškumui, jo ligos pavojui.
Aišku, tie testai yra gudrūs, tačiau pilotai taip pat protingi. Ir jei žmogus nori kažką nuslėpti, nuslėps. Todėl vertinimą, ar žmogus tinkamas konkrečiam darbui, gali pateikti tik jį gydantis gydytojas, kuris turi asmeninį abipusiu pasitikėjimu grįstą ryšį su tuo žmogumi, nors ir tokiu atveju neįmanoma visiškai eliminuoti klaidos galimybės.
- Lietuvoje ar Vokietijoje daugiau žinoma apie depresiją?
- Žinių trūksta ir Lietuvoje, ir čia. Vokietijoje depresija dažnai siejama su perdegimo sindromu. Galvojama, kad suserga pervargę žmonės, nors tai – dažnai tik dalis tiesos. Depresija sudėtingesnė liga, ne vien nuovargio pasekmė.
Lietuvoje žinios apie depresiją po truputi plinta. Deja, vis dar yra žmonių, kurie ją sieja su tinginyste. Labai dažnai manoma, kad iš esmės tai yra gilus liūdesys, tačiau depresija reiškiasi daug plačiau: kančias sukelia nebūtinai liūdesys, bet ir negebėjimas džiaugtis, motyvacijos stoka, nerimas ir tai, kad žmogus kartais apskritai nebejaučia jausmų.
Dar nėra plačiai žinoma, kad depresija paliečia visą žmogų, ne tik jo nervų sistemą, psichiką – serga visas kūnas.
Esminis matomas depresijos simptomas – bendras žmogaus sulėtėjimas: mąstymo, jausmų, žmogus dažnai yra prislėgtas, jo motyvacija krenta, judesiai sulėtėja.
Liga taip pat reiškiasi kūne: sutrinka miegas, seksualinė funkcija, apetitas, gali kristi arba didėti svoris.
Stebimi ir ligą paleidžiantys veiksniai. Kartais depresija tiesiog prasideda lyg iš niekur, tačiau dažnai ją „paleidžia“ netektis, skyrybos, patyčios, sunkumai darbe.
Reikšmingi ne tik kritiniai įvykiai, bet ir kasdieniai krūviai tenkantys žmogui, kaip jam pavyksta susidoroti su darbu, vaikų auklėjimu, situacijoje šeimoje, kitais socialiniais veiksniais – kokia situacija šalyje, kokia jo alga, kiek žmogus turi papildomų krūvių, įsipareigojimų. Jeigu sudėjus visus veiksnius peržengiama individuali žmogaus pakeliamos apkrovos riba, kertamas ligos slenkstis, pradeda vystytis depresija.
- Tai, ką minite, svarbu, bet kai kas pasakytų – ne mirtina. Ir prislėgtam galima gyventi. Ar depresija rimta liga, ar pripažįstama, kaip rimta?
- Be abejo, tai rimta liga. Ne tik dėl to, kad jos kaštai pačiam žmogui, jo šeimai ir valstybei yra labai dideli. Bent jau Vokietijoje depresija ir kiti psichikos sutrikimai – pagrindinė pagal dažnumą išankstinio neįgalumo ir nedarbingumo priežastis.
Depresijos, kaip ir visų kitų psichikos ligų ypatingumas tas, kad susirgus žmogui labai paveikiama visa jo socialinė aplinka. Artimiesiems sunku įsijausti į depresija sergančio šeimos nario situaciją ir dėl pakitusių santykių jie kartais net labiau nukenčia už sergančiųjų kūno ligomis artimuosius.
Viena iš ligos išraiškų, kad labai keičiasi bendravimas. Depresija sergantis žmogus dažnai nebelabai turi jėgų bendrauti su artimaisiais, be to, skleidžia prislėgtumą, pasyvumą, kuriuo gali užkrėsti kitus šeimos narius.
Jei, pvz., mama serga depresija, ji šeimoje tampa žmogumi, kuriuo reikia rūpintis, tausoti, visų pirma prižiūrėti. Ji tarsi būna dėmesio centre, o atsakomybę perima vaikas. Žino, kad su mamyte reikia elgtis atsargiai, ja reikia rūpintis, jos poreikiai svarbiausi, jei mamytei bus geriau, visiems bus geriau.
Šeimose, kur vienas iš tėvų serga depresija, tėvai ir vaikai susikeičia vaidmenimis. Vaikai atrodo brandesni, bet problema ta, kad neišmoksta tinkamai savimi rūpintis. Labai dažnai matome depresiškų šeimų vaikus, kurie patys suserga depresija, nes neišmoko savimi pasirūpinti. Jie labai gerai jaučia, ko reikia kitiems, nes reikėdavo tiksliai jausti, ko reiki sergančiai mamai, bet nemato, ko reikia jiems patiems. Tokie žmonės nepasako „ne“, nenustato ribų ir greičiau kerta kritinį slenkstį, kai nervų sistema sutrinka ir jiems patiems prasideda depresija.
Tai sakydamas nenoriu gąsdinti depresija sergančių tėvų. Jie atsakingai ir vaiko labui elgsis tuomet, jei kuo anksčiau ieškos psichiatro ir psichoterapeuto pagalbos.
- Kas apie depresiją nesakoma, ko galbūt nenorima išgirsti?
Psichiatro-psichoterapeuto pagalba brangiai kainuoja, tačiau atsiperka tiek pačiam ligoniui, tiek visuomenei. Nėra abejonių, jog geriausi depresijos gydymo rezultatai galimi taikant psichoterapiją arba – sunkesnės depresijos formos atveju – derinant psichoterapiją su vaistais.
Gydyti žmogų vien vaistais – vertinga, bet tik dalinė pagalba. Tarsi uždėtumėte gipsą ant sulaužytos blauzdos, tačiau paliktumėte žmogų be ramentų. Jei žmogus negauna psichoterapijos, jo prognozė blogesnė, jis sirgs ilgiau, bus didesni socialiniai kaštai.
- Depresijos gydymas ilgas ir reiklus. Tačiau kainuoja pačiam žmogui ar valstybei?
- Visiems. Net jei valstybė perima visas finansines naštas, žmogus turi investuoti daug laiko. Nes psichoterapija yra sunkus darbas, žmogus turi keisti savo mąstymą, įpročius, elgesį ir tai kainuoja daug energijos. Tai nėra paprastas procesas, tačiau efektyvios pagalbos priemonės ir pastangos keleriopai atsiperka pacientui, jo šeimai, darbdaviui, visai visuomenei.
Psichoterapijos prieinamumą Lietuvoje, švelniai pasakius, dar galima gerinti. Vaistų prieinamumas – geras. Jei žmogus išdrįsta kreiptis pagalbos, jam išrašoma efektyvių, gerų vaistų, yra daug specialistų, kurie moka jų paskirti.
Didžiausia problema, kad trūksta psichoterapijos vietų. Yra keli dienos stacionarai, galimybė poliklinikoje gauti ambulatorinę psichoterapiją, bet to – maža. Kompensuojamas gydymas stacionare paprastai trunka 6 savaites, nors žmogus serga daug mėnesių.
Dar viena Lietuvai būdinga problema, kad psichoterapijos specialistų darbas poliklinikose labai kukliai apmokamas.
Nemedikamentinių pagalbos būdų psichoterapeutai mokosi intensyviai, daug metų ir investuodami savo lėšas. Poliklinikose ir stacionare už psichoterapijos paslaugas mokama mažai, tad dažnas reiškinys, kad ten dirbantys psichoterapeutai valstybiniame sektoriui skiria tik dalį laiko. Likusiu dirba privačiai, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui. Taigi, depresijos gydymas Lietuvoje priklauso nuo žmogaus kišenės. Mažiau uždirbantys pacientai dėl to negauna pakankamo gydymo.
Kita problema Lietuvoje – raminamųjų vaistų (benzodiazepinų ir pan.) paplitimas. Depresija sergantis žmogus dažnai skundžiasi miego sutrikimais, nerimu ir atranda, kad raminamieji vaistai jam suteikia greitą ramybę, greitą miegą.
Raminamieji nebrangūs, gana lengvai pasiekiami. Tačiau problema, kad jie suardo miego architektūrą, labai greitai sukelia priklausomybę, nuo jų sunku atprasti, reikia vis daugiau ir daugiau, pastebima ir kitų pašalinių poveikių, pvz., kad silpnėja atmintis. Tai menkina ir psichoterapijos poveikį, nes trukdo mokytis.
Nenoriu pasakyti, kad Lietuvoje viskas blogai, bet tobulėjimui daug vietos. Kaip esu ne kartą sakęs, valstybės finansavimas vaistams daug daug kartų didesnis nei psichoterapijai. Disbalansas pernelyg aštrus. Kyla įtarimų, kas čia per interesai, kodėl vaistai taip remiami, o psichoterapija beveik užmirštama.