Savo dalyvavimą šiame renginyje per parą patvirtino daugiau kaip 13 tūkst. lietuvių. Toks aktyvumas nustebino net akcijos organizatorius.

Savo ruožtu DELFI nusprendė priminti, kaip kilo idėja moterims nešioti kelnes ir kur tai buvo draudžiama daryti net iki 2013 m.

„Jau ketverius metus bandome sukviesti būrį pasiryžusių sau mesti iššūkį merginų ir moterų, kurios ryšis visą mėnesį gyventi be kelnių. Tai yra apsiginklavusios sijonais ir suknelėmis. Na, bent kelias dienas per savaitę, nes didžioji dalis mūsų visai apleidome šį garderobo elementą, o juk taip smagu ne tik aplinkinių dėmesio daugiau sulaukti, bet ir pavasarinei saulytei kojeles parodyti bei jaustis
ypatingai.

Taigi kviečiam jungtis į būrį bendraminčių dalintis įspūdžiais bei kviesti drauges bei pažįstamas prisijungti prie šios linksmos akcijos ir mūsų“, – rašoma „Gegužė – mėnuo be kelnių“ akcijos organizatorių pranešime.

Ši akcija viešumoje paskatino diskusijas – imta svarstyti, gera tai akcija, ar įžeidi?

Kaltina seksizmu

„Mes nesiekiame niekam prikišti nei feministinių, nei antifeministinių
idėjų, tiesiog manome, kad tai yra puiki akcija pavasario pradžiai ir
pasiryžimas dėvėti suknelę ar sijoną visą mėnesį tikrai suteikia daugiau
pasitikėjimo savimi. Tačiau kasmet susilaukiame ir ne visai malonių atsiliepimų. Tiesą pasakius, radome net, kad mūsų iniciatyva paminėta kaip kasdienio seksizmo apraiška. Na, matyt,
kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį“, – DELFI sakė už grupės „Gegužė – mėnuo be kelnių“ pavadinimo slypinčios 3 draugės, gyvenančios skirtinguose pasaulio kraštuose.

Idėja inicijuoti šią iniciatyvą merginoms kilo mokykloje, tad šiemet tai – ketvirtas kartas.

„Pirmaisiais metais sulaukėme berods 4 tūkst. dalyvių, tai buvo daugiau, nei tikėjomės, tad kasmet stengiamės tobulėti ir pasiūlyti kažką naujo ir įdomaus, o mums, matyt, už tai atsidėkojama, nes kasmet dalyvių būrys yra vis didesnis. Šiemet per pirmąsias 24 valandas dalyvių prisijungė daugiau nei pernai jų buvo per visą laikotarpį. Kasmet sulaukiame atsiliepimų apie tai, kaip smagu buvo gauti daugiau komplimentų ir segėti sijoną, tad sulaukiame vis daugiau ir daugiau besidominčių. Šiais metais esame nusiteikusios itin entuziastingai, nes dalyvių skaičius sparčiai didėja“, – pastebėjo merginos.

Su kelnėmis jaučiasi kaip robotas ar darbinis arklys

Savo ruožtu menininkė Jūratė Rekevičiūtė pripažino, kad kai ji yra su kelnėmis, jaučiasi „kaip darbinis arklys“, o pasipuošusi suknele – kaip tikra moteris. Ji taip mėgsta sijonus ir sukneles, kad buvo ne kartą surengusi šių drabužių parodą. Kartą – kurtų iš gėlių.

Jūratė Rekevičiūtė

„Kai tu dėvi suknelę ar sijoną, elgiesi moteriškiau, jautriau, o kai užsimauni kelnes, pasidarai kaip robotas, darbinis arklys. Jei nori būti robotu, nešti, tempti, dėvi kelnes, jei nori būti moterimi, prašyti pagalbos, gauti išlygų – suknelę ar sijoną“, – mano ji.

Menininkė pasakojo pastebėjusi, kad į sijonu ar suknele pasipuošusią moterį kitaip žiūri ir vyrai.

„Jie pradeda jausti pagarbą, nori saugoti, nes moteris tuomet atrodo trapesnė būtybė. Savo ruožtu moteris su kelnėmis duoda ženklą, kad ji yra lygiavertė vyrui. Jei ji to nori, prašau, bet jei nori išskirtinių teisių kaip moteris, tai dėvėdama suknelę jas ir gauna. Labai svarbus pirmas įspūdis – kaip tu atrodai, kokią žinutę skleidi. Dėvint suknelę pasikeičia ir eisena, ir viduje kažkas tarsi pakinta“, – sakė ji.

Kelnes dėvi tik darbe

Su menininke sutiko ir garsi feministė Fiokla Kiurė. Anot jos, ši akcija – tiesiog puiki.

„Pakviesčiau į panašias akcijas jungtis ne tik moteris, bet ir vyrus. Moterims, kaip ir vyrams, galima siūlyti įvairius dalykus. Svarbiausiai, kad viskas vyktų laisva valia ir būtų pasirinkimas gyventi, kaip tau patinka.

Sijonai gražu, tačiau kelnės patogu. Už teisę jaustis laisvai ir patogiai moterys ilgai kovojo. Kelnės yra tarsi moters emancipacijos simbolis. Coco Chanel man paprieštarautų, tačiau man kelnės – darbinis drabužis ir jas dėviu tik darbe. Po darbo aš nešioju tik sijonus ir sukneles, nes norisi atrodyti kitaip nei darbe. Mano mylimiausias drabužis - gėlėta vintažinė suknelė. Moteriški drabužiai turi daugiau sentimentalumo, kurį galima paveldėti. Močiučių skarelės, mieli rankų darbo megztukai... Neįsivaizduoju, kaip galima būtų paveldėti kelnes, ar kombinezoną. Tuo ir skiriasi tie drabužiai, kaip ir laikysena, kai juos dėvi.

Fiokla Kiurė

Jau girdžiu, kaip už šias mintis mane keikia radikalios feministės, bet aš manau, kad žmonės turi būti laisvi kurdami savo stilių, kuris yra svarbi jų asmenybės dalis. Didžiausias košmaras - tai unifikuotas pasaulis iš Orvelo 1984-ųjų, o ne kelnės ar margi sijonai dėvimi tos ar anos lyties asmenų“, – sakė ji.

Erzinti drabužis ar jo nebuvimas negalia

F. Kiurė patikino nuolat besistebinti žmonių davatkiškumu ir noru reguliuoti kitų gyvenimus, tad jai nesuprantami ir nurodymai, ką moterys turėtų nešioti, o ką ne.

„Dar suprasčiau, jei būtų persekiojami dvokiantys ar pernelyg išsikvepinę asmenys, nes kvapas gali erzinti ir tu negali nekreipti į jį dėmesio, nes jis įsibrauna į tavo privačią erdvę. O apranga? Kuo kito laisvę ir komfortą pažeidžia kito asmens drabužis ar apsinuoginimas? Jei vyras nesusitvarko su savo libido, kodėl pašalinė moteris turi už tai atsakyti ir vaikščioti apsirengusi taip, kaip jai nepatinka? 

Teko gyventi madų sostinėje Paryžiuje ir tas laikotarpis labai paveikė mano supratimą apie aprangą. Mados industrijos mašina labai stipriai spaudžia provincijas, tačiau megapoliuose labiau vertinama, ne kaip tu atrodai, bet kas tu esi. Iš paryžiečių sužinojau, kad svarbiausiai turėti savo originalų stilių, atspindintį jūsų unikalią asmenybę ir tada tu visad būsi madingas. To palinkėčiau ir mūsų žmonėms, tiek vyrams, tiek moterims“, – linkėjo ji.

Kelnes pradėjo dėvėti dėl praktinių sumetimų

Tolerancijos muziejaus atstovai DELFI yra pasakoję, kad iki 20 a. kelnes dėvinčio moterys visuomenėje buvo kaitinamos atvira paniekos ugnimi.

Pasirodo, Rytų šalyse moterys kelnes dėvėjo nuo seno. Tai patvirtinta ir IV amžiaus Persijos istoriniuose šaltiniuose. Vis dėlto ši mada Vakarų pasaulio tuomet nepasiekė, o gal nesudomino.

Pirmasis bruzdesys dėl kelnėto aprangos stiliaus pasigirdo karalienės Viktorijos epochos pabaigoje.

Tuometę visuomenę šokiravo Vigano anglies kasyklų (Anglijos šiaurės rytuose) merginos. Į pavojingą ir sekinantį darbą jos eidavo dėvėdamos vyriškas kelnes.

Paskutiniaisiais 19 a. deš. kelnės dėvėtos dirbant laukuose. Darbininkės neatsisakė sijonų, tačiau po jais dėvėdavo kelnes. Ilgainiui kelnės tapo dviratininkių, aviatorių, jojikių aprangos dalimi.

Tiesa, pačioje 19 a. pabaigoje Europos feministės aršiai kovojo už tai, kad elitinės mados sijonų komplektas nesvertų daugiau negu 6 kg, nes daugiau moteriai nesveika.

Tuo metu Lietuvoje moterys elgėsi priešingai – kartais segėdavo ir po 7 sijonus. Tai buvo labai mėgiamas ir įprastas drabužis. Daugelis moterų segėjo mažiausiai du sijonus – viršutinį, patį geriausią, ir apatinį. Tiesa, Žemaitijoje, kur sijono platumo reikalas buvo labai svarbus, buvo nešiojami ir penki, ir septyni apatiniai sijonai. Pagal to meto mados kriterijus tai buvo gražu.

Įžvelgė seksualinę potekstę, kelnės dėvėti – nepadoru

Per Pirmąjį pasaulinį karą nemažai daliai moterų teko dirbti pramonės įmonėse, pavaduoti vyrus, kuriuos pasiglemžė frontas. Jos ėmė šukuoti atgal plaukus, atsisakė dėvėti sijonus. Plačios kelnės tapo darbo aprangos dalimi. 20 a. pr., feminizmo epochoje, įsigalėjo vyriško tipo moters įvaizdis: kelnės, trumpų plaukų šukuosenos ir liesa, berniukiška figūra.

Coco Chanel

Konservatyvi visuomenė, ypač klerikalinis jos sluoksnis, smerkė naujas moterų aprangos tendencijas. Esą dėvėti drabužius, kurie būdingi priešingai lyčiai, nepadoru. Šitaip moterys esą tampančios panašios į vyrus. Kelnėtų moterų gėdintojai tokioje aprangoje įžvelgė seksualinę potekstę, ketinimą pabrėžti biseksualumą.

Moteriškų kelnių madą pirmasis palaimino Holivudas. 1930 metais susuktoje legendinio režisieriaus Josefo von Sternbergo juostoje „Marokas“ kelnes dėvėjo aktorė Marlene Dietrich. Ja pasekė švedė Greta Garbo ir amerikietė Katharine Hepburn. Šios aktorės labai prisidėjo prie naujojo aprangos stiliaus populiarinimo. Jei prieš Antrąjį pasaulinį karą kelnės buvo sportinės aprangos dalis arba dėvimos buityje, tai jam pasibaigus moterys jas ėmė nešioti išeigai, tapo pramogų ir paplūdimio drabužiu.

Marlene Dietrich rūko
Foto: Corbis

1960 metais prancūzų drabužių modeliuotojas Andre Courreges, minisijonėlių pradininkas, kelnes „užkėlė“ ant podiumo. Taip prasidėjo kostiumėlių ir naujo moteriškų džinsų dizaino era.

Dėvėti kelnes paskatino filmai

Draudimai, neleidžiantys moterims dėvėti kelnių mokyklose, darbe ar restorane, pamažu ėmė bliūkšti. 1961 metais ekranuose pasirodė filmas „Pusryčiai pas Tifanį“. Pasaulis ėmė mėgdžioti pagrindinio vaidmens atlikėjos Audrey Hepburn kostiumą. Vėliau Marilyn Monroe, Annette Funicello ir Sandra Dee buvo fotografuojamos dėvinčios panašią aprangą.

Ypač populiarios kelnės tapo JAV aštuntajame dešimtmetyje. Greičiausiai tai susiję su 1972 metais priimta JAV konstitucijos pataisa, kuri skelbė, kad švietimo įstaigose vyrams ir moterims pripažįstamos vienodos teisės. Tokiu būdu reikalavimai merginoms vidurinėse ir aukštosiose mokyklose dėvėti tik sukneles buvo atšaukti.

Tai smarkiai pakeitė drabužių aprangos stilių visoje Amerikoje.

Foto: Vida Press

Kur kelnes dėvėti uždrausta?

Įdomu pastebėti, kad Kalifornijos valstijoje draudimas dėvėti kelnes darbe nebuvo panaikintas iki 1995 metų.

Savo ruožtu Paryžiuje gyvenančios moterys teisę dėvėti kelnes nebijodamos baudžiamojo persekiojimo išsikovojo tik 2013-aisiais metais, kai vyriausybė oficialiai paskelbė, kad daugiau kaip 200 metų gyvavęs draudimas teisiškai nebegalioja.

Pagal municipaliteto įsakymą paryžietės turėjo siekti policijos leidimo, jeigu norėjo „rengtis kaip vyrai“ – tai yra, dėvėti kelnes. 1892 ir 1909 metais draudimas buvo modifikuotas, kad moterys galėtų dėvėti kelnes, jeigu jos „laiko dviračio vairą ar arklio vadeles“, bet oficialiai liko galioti.

O štai, pavyzdžiui, 2009-ųjų liepą Sudano sostinėje Chartume buvo suimtos trylika moterų, kurios kaltintos viešoje vietoje dėvinčios „nepadorų apdarą“ – kelnes. Savo kaltę pripažinusios moterys buvo nuplaktos dešimčia rykščių ir turėjo sumokėti 250 Sudano svarų baudą.

Kai kuriuose šaltiniuose skelbiama ir tai, kad mergaitė turi turėti raštišką tėvo leidimą, kad galėtų nešioti mini sijoną Briuselyje, Belgijoje. O štai Italijoje už sijono segėjimą gali būti areštuoti vyrai.