„Kartais net baisu, kiek daug visko žinau apie Lietuvą. Kartais atrodo, kad žinau daugiau nei jaunoji karta, gimusi 1991-1992 m. Tada pasidaro net nejauku. Tačiau netgi jeigu būtų leista, niekada nenorėčiau gauti Lietuvos pilietybės. Kodėl? Todėl, kad nesijaučiu esanti lietuvė. Mėgstu čia būti, man labai patinka Vilnius, džiaugiuosi, kad visi mane priėmė, bet nesijaučiu esanti lietuvė. Neišgyvenau viso to, ką išgyveno lietuviai, o istorinius įvykius žinau tik iš šono“, – DELFI pripažįsta ji.
Puikiai lietuviškai kalbanti knygos „ Les Lituaniens“ autorė sako, kad užsienio pilietis Lietuvoje lietuviu jaustis negali, nes skiriasi lietuvių ir prancūzų valstybės supratimas: Lietuvoje lietuviais vadinami tik tie žmonės, kurių kilmė yra lietuviška, o Prancūzijoje prancūzai yra ir tie, kurie yra atvykę iš Azijos ar Afrikos.
„Mane visada šokiruoja, kai Lietuvos lenkai pirmiausiai prisistato kaip lenkai, o ne kaip Lietuvos piliečiai. Taip pat ir patys lietuviai, kai jie sako, kad yra lietuviai, mano manymu, jie turi omenyje etninę kilmę, o ne tai, kad jie yra Lietuvos piliečiai. Linkėčiau Lietuvai, kad etninis pagrindas nebebūtų toks svarbus, juk ji yra maža šalis, daug žmonių emigruoja. Taip pat yra ir nemažai atvykstančių“, – sakė M. Vitureau, pridūrusi, kad jai tai suprantama, nes šalis nuolat turėjo kovoti dėl išlikimo ir reikėjo vienytis.
Žurnalistė pasiūlymą parašyti knygą gavo iš Prancūzijos leidyklos, kuri per penkerius metus ketina išleisti knygas apie kone visas pasaulio tautas. Knygą apie lietuvius sudaro keturi skyriai: apie istoriją, emigraciją, Vilnių ir globalizacijos poveikį.
„Kai manęs paklausia, kurį knygos skyrių buvo įdomiausia rašyti, atsakau, kad apie emigraciją (skyrius pavadintas „Migruojantys paukščiai“ - DELFI). Per šią prizmę galima peržvelgti visą Lietuvos istoriją. Tada supranti, kaip viskas buvo užšaldyta ir sustoję per 50 sovietinės okupacijos metų, juk tarpukariu lietuviai keliavo, mokėsi, dirbo užsienyje. Daug jų studijavo Paryžiuje. Dabar šaliai vėl reikia atnaujinti buvusį įdirbį, žinoma, globalizacija tai gerokai paspartina. Pasidaro liūdna, kai suvoki, kaip viskas buvo nukirsta“, – kalbėjo ji.
Dažniausiai apie Lietuvą nieko nežinančius maloniai nustebina žmonių iniciatyvumas ir veržlumas.
„Taip pat žmonės pastebi tai, kad istorija dar labai daug lemia dabartiniame gyvenime, juk matome, kiek jaunimo nori dalyvauti „Misijoje Sibiras“, – sako M. Vitureau.
Nuolatinis klausimas, kurį ji girdi iš lietuvių, ką užsienyje galvoja apie jų gimtinę.
„Galiu pasakyti, kad Lietuva Prancūzijoje neturi įvaizdžio. Žinoma, dalis prancūzų vis dar atsimena Vilniuje įvykusią dramą, per kurią mirė garsi Prancūzijos aktorė Marie Trintignant. Taip pat daug kas priklauso nuo patirties to žmogaus, kurio klausiama. Pavyzdžiui, jeigu jis žino žydų kultūrą, jis žinos, kad Vilnius yra buvęs žydų miestas. Jeigu mėgsta jūrą, galbūt žinos apie Baltijos jūrą ir gintarą“, – pasakojo žurnalistė.
Knygos autorė sako, kad būtų puiku, jei lietuviai iš prancūzų perimtų vieną dalyką.
„Aš savo knygoje rašau, kad prancūzams dzin, ką tu galvoji apie Prancūziją. Būtų labai gerai, jei ir lietuviai taip galvotų, kad ir jiems būtų dzin, ką apie juos galvoja. Aš labai dažnai sulaukiu klausimo, ką galvoju. Žinoma, tai suprantu, nes Lietuva yra maža šalis, neseniai sugrįžo į tarptautinę bendruomenę, jai reikia tapti žinomai, priimtai, todėl svarbu, kaip atrodai kitiems“, – tvirtino M. Vitureau.
Vaikus auginti geriau Vilniuje nei Paryžiuje
„1996 m. tos aplinkos pilkuma atitiko mano to meto įsivaizdavimą, tačiau atvykusi į Vilnių buvau maloniai nustebinta. Įspūdis buvo didelis, kai pamačiau, kiek daug čia yra bažnyčių, istorijos. Iš istorijos vadovėlių atrodė, kad buvusioje sovietų sąjungoje viskas pilka ir vienoda, pastatyta pagal vienodą šabloną“, – prisiminė ji.
M. Vitureau pripažįsta, kad apsisprendimą gyventi Lietuvoje lėmė įvairios aplinkybės: tapo Prancūzijos radijo (Radio France internationale) žurnaliste Lietuvoje, sutiko savo vyrą, sukūrė šeimą, susilaukė trijų vaikų.
„Tiesa, per paskutinę ekonominę krizę, kai mano vyras Lietuvoje turėjo nelabai daug darbo, nusprendėme pagyventi Paryžiuje. Bet po metų-pusantrų darbo vėl atsirado ir nusprendėme grįžti į Vilnių, nes čia auginti vaikus geriau nei Paryžiuje. Prancūzijos sostinėje butai maži, gyvenimas brangus, žaliųjų zonų mažai“, – apie apsisprendimą grįžti į Lietuvos sostinę sakė M. Vitureau.
Kartu ji pripažino mananti, kad Vilnius tikrai dar ne paskutinė jos šeimos gyvenamoji vieta.
