Tai jis pareiškė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Alumni draugijos surengtoje diskusijoje apie istorijos vaidmenį ir naudą valstybei.
Istoriko nuomone, A. Smetona nėra telkianti asmenybė, todėl jo garbei geriau būtų išgrįsti takelius ties Lieponos upeliu, per kurį politikas peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną, kai per Kybartų pasienio postą prezidento nepraleido pasieniečiai.
Primenama, kad paminklo A. Smetonai norėtų Prezidentūra. Prezidentės D. Grybauskaitės patarėja Virginija Būdienė yra viešai pareiškusi kad, prezidentės požiūriu, iki Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį mūsų šalyje turi atsirasti paminklas Jonui Basanavičiui ir A. Smetonai.
Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius DELFI pasakojo, kad iš Kauno A. Smetona su šeima ir apsauga išvyko birželio 15-osios popietę. Tačiau atvykus prie Lietuvos pasienio jo nepraleido pasieniečiai, kurie iš Vidaus reikalų ministerijos buvo gavę įsakymą nieko neišleisti.
A. Kasparavičius teigia, kad sienos buvo uždarytos dėl dviejų priežasčių: pirma, politinė opozicija A. Smetonos režimui, antra, sovietų emisaro pageidavimai ir rekomendacijos likusiems Lietuvos vyriausybės nariams. Istorikas pažymi, kad Lietuvos valdininkija nesiorientavo situacijoje, pakluso Maskvos pasiuntinio įkalbinėjimams vesti derybas su A. Smetona dėl grįžimo. Pasak istoriko, valdant A. Smetonai valdininkai nebuvo pratę priimti sprendimų savarankiškai.
„O A. Smetona tiesiog sugudravo: priėjo prie šlagbaumo, pralindo ir liuoktelėjo į kitą sienos pusę, nes siena nebuvo kaip geležinė uždanga“, - sakė A. Kasparavičius.
A. Bumblausko teigimu, Lietuvoje tautos tapatumo formavimui geriau naudoti ne A. Smetonos figūrą, bet partizanus, kurie pokariu gelbėjo Lietuvos reputaciją.
„Niekas daugiau nepriduria, ką Pranas Morkus yra seniai pasakęs: didžiausias Lietuvos įnašas į Europos XX amžiaus istoriją yra partizanai. Taškas“ - sako A. Bumblauskas.
„Reikia pamatyti partizanus kaip tikrus vyrus, kurie buvo optimistai, didingai atrodė“, - pridūrė istorikas, sakydamas, kad partizanų įvaizdį geriausiai išnaudoja Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgos.
A. Bumblauskas teigia, kad jam trūksta didingų partizanų vaizdinių Lietuvoje, kurie būtų tarsi jaunosios Lietuvos atsisveikinimo dūžis.
„1940 m. birželio 15-oji yra gėdingiausia naktis ir rytas Lietuvos istorijoje. 1941 m. bandė gėdą nusiplauti, nors čia yra ateitininkų vaikinų sukilimas, bet jie pateko tarp dalgio ir pjautuvo, tarp nacių ir sovietų – absoliučiai nedėkinga situacija. Nieko kito neliko partizanams – jie turėjo gelbėti ir 1940, ir 1941 metus”, - sakė istorikas.
1941 m. birželio 22 dieną Vokietijai įsiveržus į Sovietų Sąjungą Lietuvoje kilo antisovietinis pasipriešinimas, kuris Lietuvoje vertinamas nevienareikšmiškai. Sukilimo kritikai teigia, kad tuometė laikinoji Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujama vyriausybė bendradarbiavo su vokiečių valdžia ir buvo įkvėpta Lietuvos aktyvistų fronto (LAF), kurio programa vertinama kaip antisemitinė ir autoritarinė.