– Kiek metų Jums buvo, kai paragavote alkoholio pirmą kartą?

– Mano pirmas prisiminimas, susijęs su alkoholiu, – tuo metu man turbūt buvo treji. Kaimynas į taurelę įpylė degtinės, o aš, paėmęs abiem rankytėmis, išgėriau. Vėliau vaikystėje, stebėdamas per šventes suaugusiuosius prie stalo, tik pasitaikius pirmai progai nugvelbdavau jo paragauti. Kažkodėl alkoholis mane traukė. Reguliariai su draugais pradėjau gerti nuo 12 metų. Man tai teikdavo didžiulį malonumą. Aš išlaisvėdavau – dingdavo baimės, kompleksai, atsirišdavo liežuvis bendrauti. Man labai patikdavo kalbėtis apie santykius šeimoje, su merginomis. Alkoholis bendravimą pagyvindavo, jis tapdavo spalvingesnis. Nesureikšmindavau alkoholio – man tai atrodė kaip pabuvimo su draugais forma. Sakydavau, kad man patinka būti draugų kompanijoje, bet mūsų bendravimas vykdavo prie butelio.

Palaipsniui alkoholio kiekiai didėjo – galėdavau išgerti net iki pusės butelio stipraus gėrimo. Kai man buvo 16-ka, kartą, kai man buvo labai sunku po išgertuvių, draugas mane informavo, kad galima padaryti pachmielą. Iki tol apie tai nežinojau. Taigi atradau „vaistą“ nuo blogos savijautos ir pradėjau reguliariai jį taikyti. Ir nieko bloga tame nemačiau. Tiesa, buvo gėdingų akimirkų, kai matydavau, kad geriu daugiau nei kiti mano draugai, kad manimi jiems tenka rūpintis, nes aš apsivemiu, kur nors užstringu, pavyzdžiui, palėpėje, ir mane jiems tenka tempti iš ten.

Kadangi mano tėvai buvo išsiskyrę, tėtis apie mano išgėrimus visai nieko nežinojo, o nuo mamos sugebėdavau juos ilgai nuslėpti, nes ji manimi labai pasitikėjo, kadangi buvau pavyzdingas šeimos vaikas, kuris gerai mokosi, atlieka savo pareigas. Aišku, vėliau ji pastebėjo, todėl 15 metų man leisdavo viską – negrįžti net kelias naktis iš eilės, o 18 metų pradėjo drausti.

– Kada pajutote, kad jau nebegalite nebegerti?

– Pirmasis nerimas dėl alkoholio atsirado 19 metų. Atsimenu, prieš vieną brandos egzaminą, ryte, namuose išprovokavau konfliktą ir išėjau. Sėdėjau prie mokyklos ir gėriau, o po to girtas nuėjau laikyti egzamino, nors mokslų sritis man buvo svarbi ir ketinau studijuoti aukštojoje mokykloje. Tiesa, kai atsirado alkoholis, jis užėmė didesnę vietą mano gyvenime ir mokslo rezultatai šiek tiek suprastėjo. Tarsi norėjau gerai mokytis, bet kad nereikėtų pastangų dėti. Visos atsakomybės, pareigos būdavo atidėliojamos kitai dienai. Grįžtant prie brandos egzamino dienos – kaip bebūtų keista, man pavyko jį išlaikyti pakankamai gerai.

Nors mokykloje žadėdavau, kad nustosiu gerti, kai įstosiu į universitetą, čia ligai subujoti buvo šiltnamio sąlygos. Studijos man buvo lengvos – iš pradžių nereikėdavo skirti daug pastangų, užtekdavo retkarčiais pasirodyti paskaitose, atsiskaityti tam tikrus darbus, todėl gėrimui laiko pakako. Iš pradžių užgerdavau tris dienas, vėliau užgėrimai ilgėjo. Pakliuvau į užburtą ratą – geri 3-4 dienas, o kai sveikata jau nebeleidžia ir visas drebėdamas po truputį išeini iš būsenos, bandai nuraminti savo sąžinę. Tuomet skirdavau laiko mokslams, draugams, skambindavau ir pasidomėdavau mama... Iš pradžių gerdavau su kompanija, tačiau tekdavo turėti jų keletą, nes tie patys žmonės su manimi negerdavo 3-4 kartus per savaitę. Pats suorganizuodavau išgėrimą, pats pastatydavau. Vėliau gerdavau vienas, nes būdavo gėda. Tai buvo antro kurso pabaiga.

– Ir nekilo minčių, kad laikas kažką daryti?

– Buvo minčių, kad kažkas ne taip, tačiau alkoholis man atrodė tik kaip pasekmė, aš jo nelaikiau blogiu – atvirkščiai, esą jis man padeda susidoroti su kažkokiomis vidinėmis problemomis. Nemaniau, kad visiškai negalėsiu kontroliuoti alkoholio – visada manydavau, kad atėjus laikui, pasikeitus aplinkybėms, sustosiu ir judėsiu į priekį. Nesustojęs, kaip žadėjau, dėl mokslų, kūriau planus, kad nustosiu gerti, kai susirasiu antrąją pusę, pradėsiu dirbti, apskritai pradėsiu savarankišką gyvenimą. Turėjau ir merginą, ir darbą – niekas alkoholio nenugalėjo. Užgėręs nesirodydavau darbe, bet labai gudriai gaudavau biuletenius. Nebūdavo sunku – kai kuriais atvejais net nereikėdavo pinigų, užtekdavo ateiti užkimusia gerkle. Būdavo, kad dingdavau net dviem savaitėms. Tuomet kurdavau istorijas apie įvairiausias operacijas ir pan. Meluojant būdavo neramu, nes žinojau, kad darbdavys nesunkiai viską galėtų patikrinti. Taigi įtampa lydėjo visur. Į paskaitas praktiškai nustojau eiti, nes būdavo gėda ir nesmagu. Kursiokai jau mane pašiepdavo. Nuolat sulaukdavau švelnių replikų apie tai, kaip atrodau: nesiskutęs, su nuolatiniu alkoholio dvoku. Ateidavau tik į svarbius atsiskaitymus, kartais ir į juos nenueidavau, tuomet vėl atsidurdavau pas gydytojus ir prašydavau pažymų.

Kirbėjo mintys, kad reikia ieškoti pagalbos, net pasižiūrėjau filmuką apie Minesotos 12 žingsnių programą, žinojau apie anoniminius alkoholikus, bet vis nedrįsdavau kreiptis, vis tikėjausi, kad man pačiam pavyks susitvarkyti. Kol neatsidūriau reanimacijoje. Mėnesį gėriau praktiškai tik stiprius gėrimus, ir kai staigiai nutraukiau vartojimą, mane ištiko priepuolis – paralyžiavo rankas ir kojas, nebegalėjau prakalbėti. Gerai, kad šalia buvo draugas, jis iškvietė greitąją. Medikai prileido vaistų, pastatė lašinę ir, pastatę ant kojų, davė priklausomybės ligų centro kontaktus. Tiesiai šviesiai pasakė, kad esu alkoholikas. Tą patį anksčiau buvau girdėjęs iš artimų žmonių, bet nepriėmiau tos informacijos. Draugai taip tiesiai nesakydavo, bet tekdavo išgirsti: „Būtum puikus žmogus, jei mažiau gertum“.

– Kiek tuomet Jums buvo metų?

– Dvidešimt vieneri. Medikai pasiūlė keletą pagalbos būdų: gydymas vaistais, kodavimas, Minesotos programa, Anoniminių alkoholikų grupė. Pasirinkau du paskutinius. Iš pradžių dėl Minesotos programos spyriojausi, maniau, kad neturiu tiek laiko ir pinigų, nors iš tiesų pragerdavau kur kas daugiau, apie laiką nėra ką ir kalbėti. Per mėnesį alkoholiui išleisdavau daugiau nei pusę tėvų man skiriamų pinigų pragyvenimui. Per vakarą galėdavau pakloti kelis šimtus litų, po to sukdavausi įsigydamas alkoholio pigiau ir minimaliai maitindamasis. Pradėjęs dirbti, slėpiau tai nuo tėvų, kad jie nenustotų man siųsti pinigų.

Baisiausia buvo neapykanta sau, manymas, kad esu nieko vertas, kad man neišeina gyventi kaip kitiems žmonėms. Matydavau pro langą, kaip ryte jie eina į darbą ar mokslus, o aš įsivaizduodavau, kaip policija mane veda su antrankiais, nuo pat ryto gerdavau ir gailėdavausi savęs. Kai pagaliau mane įtikino, kad tai liga, man palengvėjo. Supratau, kas vyksta su manimi. Tiesa, gydymosi etapas taip pat nebuvo sklandus. Maždaug po dvejų metų nusprendžiau, kad nebeturiu problemų su alkoholiu ir sąmoningai vėl jo pabandžiau norėdamas sau įrodyti, kad nesu alkoholikas. Iš pradžių sekėsi pakankamai sklandžiai – per tris mėnesius į darbą nepasirodžiau tik savaitę. Tačiau vėliau užkibau ir iš mano gyvenimo iškrito dar pusantrų metų. Vėl priėjau liepto galą – kartą darbo metu kolegė rado mane trūkusį be sąmonės gatvėje ir iškvietė greitąją. Prieš tai esu ne kartą kvietęs medikus privačiai, kad mane išblaivintų.

Dabar suprantu turėjęs iliuziją, kad pradėjus lankyti anoniminius alkoholikų grupę viskas susitvarkys savaime. Tačiau tenka dėti labai daug savo pastangų, kad gyvenimas pasikeistų. Praėjusių metų vasarą po paskutinio užgėrimo vėl atsidūriau toksikologijos skyriuje. Viskas prasidėjo darbe – tiesiog negalėjau pripažinti kitiems, kad esu alkoholikas ir kad man nesiūlytų alkoholio, o kaip tik siūlė labai įkyriai ir aš suklupau. Po pirmos taurelės nusprendžiau – jeigu jau išgėriau, dabar leisiu sau atsigerti. Tarsi galėčiau kontroliuoti šį procesą. Supratę, kad aš dingęs, draugai su mano mama rado mane ir pristatė į gydymo įstaigą.

Vėl lankau anoniminių alkoholikų grupę. Teko pripažinti, kad jų pagalba man reikalinga. Gyvenu priklausomų žmonių bendruomenėje „Aš esu“. Patekau į ją po to, kai draugas, klausydamas, kokie klausimai man kirba, privertė jo akivaizdoje parašyti kunigui Kęstučiui Dvareckui, kuris kaip tik padeda tokiems, kaip aš. Rašiau kaip žmogui, galinčiam atsakyti į mano klausimus, nesitikėjau gauti pasiūlymo apsigyventi bendruomenėje, tačiau iki šiol nesigailiu, kad jį priėmiau. Mano gyvenimas vėl stoja į savo vėžes. Pavyksta suderinti ir tolesnes studijas, ir darbą, ir užsiėmimus bendruomenėje. Šiuo metu man svarbiausias tikslas – išmokti priimti save. Mano santykiai su artimaisiais per tą laiką nebuvo sugriuvę, sunkiausia atstatyti santykį su savimi.

Kviečiami visi besidomintys

Kunigo K. Dvarecko iniciatyva Vilniuje įsikūrusi bendruomenė „Aš Esu“ skirta žmonėms, kurie, praėję reabilitaciją, nori grįžti į kasdieninį gyvenimą. Dažnas žmogus, grįžęs į savo įprastą aplinką atkrenta į priklausomybę, nes šuolis yra per staigus. Taip kilo idėja įkurti bendruomenę, kurioje priklausomi asmenys po reabilitacijos dar apie metus galėtų gyventi kartu. Jie dirba įprastus darbus mieste, mokosi, leidžia laisvalaikį, bet taip pat turi grupinius susitikimus, dvasininkų, psichologo ir socialinių darbuotojų palydėjimą, kurių metu aptaria grįžimo į sveiko gyvenimo kelią sunkumus ir drauge ieško išeičių.

Kovo 21 d. bendruomenė visiems vilniečiams, besidomintiems priklausomybių tema, organizuoja šeimadienį, kurio metu savo patirtimi dalinsis įvairių sričių specialistai bei įvairių priklausomų žmonių bendruomenių atstovai. Daugiau informacijos: www.asesubendruomene.lt


Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (495)