Idėją ginčijantys tikina, kad A. Smetona – autoritarinis prezidentas, jo tautininkų spauda mito iš rusiškų pinigų, o galiausiai jis dar ir pabėgo iš Lietuvos nuo ją okupavusių sovietų.
Idėją ginantys sako, kad mėnesiu anksčiau nei A. Smetona taip pasielgė Liuksemburgo didžioji kunigaikštienė Charlotte, išvykusi į JAV. Ir šiandien Charlottei Liuksemburgo centre stovi paminklas. Liuksemburgiečiai nekritikuoja savo kunigaikštienės, kad ji nepasipriešino naciams, nes argi galėjo mažytis Liuksemburgas pasipriešinti nacistinei Vokietijai?
Arba Jozefas Pilsudskis Lenkijoje? Ir perversmas, ir autoritarinis režimas, tačiau jam stovi paminklas Varšuvoje. Ir niekas nekompleksuoja, ką pasakys dėl to rusų ar dar kieno nors istorikai. Iki valstybės atkūrimo šimtmečio 2018-aisiais turėtų stovėti paminklas ir tautos patriarchui Jonui Basanavičiui. Dėl jo ginčų, regis, neturėtų kilti.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė priminė, kad lyg šiol neįgyvendinta per tautinį atgimimą J. Basanavičiaus iškelta idėja Vilniuje ant Tauro kalno statyti Tautos namus.
Ano meto lietuvių šviesuomenė surinko pinigus, nupirko sklypą. Šios vizijos autorius – menininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Nesulaukęs savo vizijos išsipildymo M. K. Čiurlionis 1911 metais mirė. Negalėję atvykti į jo laidotuves, siuntė užuojautų telegramas, nurodydami, kad pagerbdami velionį, vietoje vainikų aukoja būsimiems Tautos namams. Dabar šią idėją primena tik paminklinis akmuo, o vietoje Tautos namų riogso paminklas Stalino laikams – apdegę profsąjungų rūmai
Iki Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio turėtų būti pastatytas paminklas ir pačiam Tautos patriarchui J. Basanavičiui bei pirmajam Lietuvos prezidentui A. Smetonai. Prieš porą metų raginęs prezidento A. Smetonos palaikus iš JAV grąžinti į Lietuvą, profesorius Vytautas Landsbergis tikina, kad šio asmens nuopelnai ypatingi.
„Pirmiausiai reikia žiūrėti, kas darėsi valstybėje, ar ji stiprėjo ar ji žlugo. Ji stiprėjo, ūkis gerėjo, statėsi nauja po žemės reformos Lietuva, buvo net mūrinė Lietuva. Tai nepaprasto sunkumo buvo uždaviniai ir žmogus, kuris Lietuvai vadovavo per tą sunkumų laikotarpį yra vertas, kad būtų bent jau visapusiškai įvertintas“, – sakė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Tačiau šie raginimai atgaivino diskusiją. Prezidentui A. Smetonai iš esmės pateikiami trys kaltinimai: jis diegė autoritarinės valdžios modelį. Antras – jo vadovaujami tautininkai nesibodėjo imti pinigų iš Maskvos už antilenkiškus ir krikščionis demokratus kritikuojančius rašinius. Anot šaltinių, po 1926-ųjų perversmo Maskvos įgaliotasis atstovas Kaune Sergejus Aleksandrovskis telegrafavo saviškiams, kad tų skolos raštelių prikaupta už trejus metus, jų paviešinimo grėsme galima kai ką šantažuoti. Nežinia, ar prezidentas A. Smetona dėl to buvo įspėtas. Išsiaiškinta, kad tą finansinę paramą organizavęs Vincas Krėvė-Mickevičius iš tautininkų perėjo pas marksistus, vėliau tapo Maskvos suformuotos liaudies vyriausybės nariu.
Tačiau didžiausia nuodėmė, priskiriama prezidentui A. Smetonai – kaltinimai, kad jis pabėgo, užuot liepęs priešintis sovietams. Knygą apie A. Smetoną išleidęs istorikas ir diplomatas Alfonsas Eidintas sako, kad prezidentas neturėjo kitos išeities.
„Dėl ko jis pabėgo, tai čia amžinas lietuvių ginčas, neišspręsime nė jokiu paminklu, nei jokiomis diskusijomis. Ką jis turėjo daryt? Gerai, kad pabėgo – šiek tiek pagyveno – vis tiek būtų nužudę. A. Smetona paminklo nusipelno. Va tokia būtų mano nuomonė. Galų gale, A. Smetona ne nuo sukilusios liaudies pabėgo, o nuo okupacijos“, – sakė knygos „A. Smetona ir jo aplinka“ autorius.
1940 metų birželį Maskva pateikė ultimatumą, reikalavo leidimo įvesti į Lietuvą neribotą sovietų armijos kontingentą, sudaryti Maskvai priimtiną vyriausybę, išduoti vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo vadovą Augustiną Povilaitį.
Skubiai sušauktame ministrų kabineto posėdyje prezidentas kategoriškai pasisakė prieš Lietuvos pareigūnų suėmimą, ragino priešintis ginklu. A. Smetoną palaikė krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis ir Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis. Kiti vyriausybės nariai su pačiu premjeru Antanu Merkiu priešakyje siūlė paklusti Maskvai. Jam pritarė ir generolai Stasys Raštikis bei Vincas Vitkauskas. Dėl to protestuodamas Prezidentas A. Smetona pareiškė išvykstąs iš Lietuvos, prieš tai savo pareigas perdavė A. Merkiui. Ar tai galime laikyti bailiu sprukimu?
„Tas „pabėgo“ buvo naudojamas bolševikų iš karto. Iš jo tyčiotis ir jiems nepavyko jo sugauti. Jie baisiai niršo, kad nepagavo A. Smetonos. Jis išvengė. Tai buvo jo pasipriešinimo būdas – nepatekti į nagus, kad tu būtum prievartaujamas pasirašyti kokius nors Lietuvos atidavimus ar panašiai“, – aiškino V. Landsbergis.
Filosofas Leonidas Donskis tikina, kad paminklas turėtų būti pastatytas ne vien tik A. Smetonai, bet ir kitiems dviem tarpukario prezidentams – Aleksandrui Stulginskiui ir Kaziui Griniui. Kol kas visų trijų prezidentų skulptūros pasitinka istorinės prezidentūros lankytojus Kaune.
„Modernių istorikų ir ne tik lietuvių, bet ir Vakarų istorikų, kurie rašė apie Lietuvą, A. Smetona yra aiškiai fiksuotas kaip žmogus, kuris prisijungė prie autokratinių prezidentų klubo, pavadinkime, Europos. Ar nėra taip, kad mes truputėlį toje vietoje galim paslysti ir netyčia sukelti nereikalingą kontroversiją ir polemiką Europoje? Bet aš pabrėžčiau: kontekstas tinkamas atsakytų į klausimus, pavyzdžiui, visi trys prezidentai“, – sakė ISM vadybos ir ekonomikos universiteto prorektorius.
Tarpukario periodą tyrinėjantis istorikas Algimantas Kasparavičius sako, kad lietuviai savo XX amžiaus pirmos pusės istorijos tarpsnį dar tik pradeda tyrinėti – sovietmečiu tai buvo tabu. To meto propagandistai apie Lietuvos istoriją yra prikūrę klišių, kurios tebenaudojamos iki šiol. Nemažai Europos istorikų, rašydami apie Lietuvos tarpukarį, remiasi sovietinių laikų šaltiniais. Jiems dažnai rusų kalba – prieinamesnė.
„Bet jeigu mes žiūrime pagal savo lietuviškus valstybės nacionalinius interesus ir žiūrime pagal tą vakarietišką istorijos rašymo, formavimo, pasakojimo tradiciją, tai A. Smetona yra, be jokios abejonės, šiuolaikinės modernios Lietuvos Respublikos nacionalinės valstybės, na kalbant tokiais amerikietiškais terminais, vienas iš valstybės tėvų. Gal būt pats ryškiausias“, – tikino Lietuvos istorijos instituto ekspertas Algimantas Kasparavičius.
Anot istorijos tyrinėtojo, per 50 sovietų okupacijos metų įvairiuose visuomenės sluoksniuose, tarp intelektualų taip pat, įsivyravo nepasitikėjimas savo valstybe, jos istorija. Greit sukaks ketvirtis amžiaus, kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma, demokratiška valstybe. Tad dabar pats laikas patiems rašyti savo istoriją. Be sovietinių standartų ir klišių, sąžiningai žiūrint į vieną ar kitą valstybės vadovą ir adekvačiai jį vertinant.
