Visi suprato, kad A. Merkel su B. Obama pasiskirstė gerojo ir blogojo policininko vaidmenimis, bet ir po Minsko susitarimo, kurio tęstinumu jau vargiai tikima, letalinės karinės ginkluotės tiekimas Kijevui lieka viena iš galimybių.
Tačiau kodėl Vakarai taip vengia šios galimybės, kai tas pats B. Obama dar 2014 m. rugsėjo 19 d. pasirašė teisės aktą dėl Sirijos sukilėlių, kariaujančių prieš „Islamo valstybę“, apginklavimo ir treniravimo, kuris įgyvendinamas bendradarbiaujant su sąjungininkais regione. Kuo Ukraina blogesnė nei sukilėliai Sirijoje?
Ginkluotės tiekimo šalininkų argumentai
Rytų Europos studijų centro analitikas Linas Kojala teigia, kad letalinės ginkluotės tiekimo Kijevui šalininkai ir priešininkai turi savo argumentus, kurie nėra laužti iš piršto.
Teigiantieji, kad Ukrainą būtina kuo skubiau apginkluoti, remiasi trimis pagrindiniais argumentais.
Pirma, apginkluojant Kijevą būtų tikimasi padidinti finansinius ir žmogiškuosius karo kaštus Rusijai, kuri oficialiai iki šiol neigia dalyvaujanti šiame ginkluotame konflikte ir deklaruoja viso labo tik remianti separatistus.
L. Kojala sako, kad iki šiol buvo manoma, kad Ukrainos apginklavimas reikštų ginkluoto konflikto išplėtimą, o Vakarai konflikto eskalacijos vengia kaip maro. Tačiau kadangi iki šiol taikytos priemonės neprivertė Maskvos sustoti, manoma, kad išaugę finansiniai kaštai ir žūstantys Rusijos kariai verstų V. Putiną permąstyti savo strategiją.
Politologas pabrėžia, kad Rusijai Ukraina vis dar per didelė. Jeigu Kijevas būtų apginkluotas, Maskva prarastų iniciatyvos galimybę, suvaldyti konfliktą Ukrainoje V. Putinui taptų labai sunku.
„Rusijai tokiu atveju apskritai bus sudėtingiau vykdyti savo karines operacijas. Turėkime omenyje, kad Rusija nėra valstybė, kuri turi begalinę kariuomenę, jau dabar matosi, kad ji perrikiuoja gretas net iš Tadžikistano ir kitų teritorijų, nes turi pakankamai ribotą profesionalių karių, kurie dabar dominuoja Rusijos kariuomenėje, kiekį. Todėl suvaldyti konfliktą, jeigu Ukraina taptų pajėgesnė gintis, Maskvai būtų daug sunkiau“, - sakė pašnekovas.
Antrasis Ukrainos apginklavimo šalininkų argumentas, pasak L. Kojalos, susijęs su raudonosios linijos nubrėžimu Rusijai, kuri elgiasi kaip jai tinka. 2008 m. Maskva nuo Gruzijos atplėšė Pietų Osetiją ir Abchaziją, 2014 m. aneksavo Krymą bei pradėjo karą Donbase.
„2008 m. buvo Gruzija. Gruzinai prašė karinės pagalbos, bet Vakarai atsisakė ją tiekti, sakydami, kad negali kariauti su Rusija. Visa tai baigėsi praktine Pietų Osetijos ir Abchazijos aneksija. Dabar Ukrainoje pasikartojo tas pats. Vėl kalbama apie ginkluotės tiekimą ir vėl naudojamas tas pats argumentas: jeigu ginkluosim, tai rusai supyks ir dar stipriau puls. Tendencija aiški: konfliktinės situacijos tik plečiasi, Rusijos įtaka didėja, galbūt Maskva galiausiai priartės prie Baltijos valstybių arba bent jau Moldovos, kuri labai jautri tokioms situacijoms. Kitaip tariant, kažkur reikia Rusiją sustabdyti, kad būtų ta galutinė raudona linija, kur ji suprastų, jog Vakarų atsakas bus ne tik ekonominės sankcijos, bet ir reali pagalba besiginančiai valstybei“, - kalbėjo L. Kojala.
Trečiasis pateikiamas argumentas dėl ginkluotės tiekimo Ukrainai susijęs su derybe Kijevo galia. Pasak L. Kojalos, sėdant prie derybų stalo aiški ir materiali Vakarų karinė parama Ukrainai padidina Kijevo galią: atrodydama stipresnė, ji gali primesti savo sąlygas, kelti reikalavimus, nesutikti su Maskvos siūlymais.
L. Kojala teigia, kad jis pats gali būti laikomas letalinės ginkluotės tiekimo Ukrainai šalininku, nors politologas teigia matantis ir neigiamas šitokio sprendimo puses. Tiesa, pasak pašnekovo, pasirašius antrąjį Minsko susitarimą menkai tikėtina, kad kalbos apie Ukrainos apginklavimą atsinaujins – to nebus bent jau tol, kol Vakarai neįsitikins, kad pasiektos paliaubos išties neveikia.
Politinis sprendimas ir ginkluotė – suderinama
JAV senatorius, respublikonas Johnas McCainas yra vienas didžiausių Ukrainos apginklavimo šalininkų, kuris išdėstė savitą argumentuotę.
„Niekas Jungtinėse Valstijose ir Europoje netiki, kad krizei Ukrainoje tinka karinis sprendimas. Tačiau bėda ta, kad V. Putinas, regis, tuo tiki. Kol V. Putinas nepakeis nuomonės, politinis sprendimas nebus įmanomas. Būtent todėl – dėl to sutaria dauguma nacionalinio saugumo ekspertų ir teisininkų – gynybinės letalinės ginkluotės tiekimas Ukrainai nėra nesuderinamas su politinio sprendimo paieška, o kaip tik yra esminis komponentas“, - teigė J. McCainas.
Ginkluotės tiekimo priešininkų argumentai
Kijevo apginklavimo priešininkai akcentuoja, kad toks sprendimas tikrai pagilintų konfliktą, nes verstų Rusiją dar smarkiau apginkluoti separatistus arba net tiesiogiai įsitraukti į ginkluotą kovą jau ne su „atostogaujančiais“ rusų kariais, bet su nebesislapstančia reguliariąja Rusijos kariuomene.
„Tai vienareikšmiškai išplėstų karo zoną. Bijau, kad tokiu atveju tas karas išeis už Ukrainos valstybės ribų. O kur jis tada sustos, kiek žmonių apims?“, - klausė pašnekovas.
Dar vienas argumentas, kurį mini Ukrainos apginklavimo priešininkai, tai Rusijos buvimas branduoline valstybe. Šį faktą Maskva pabrėžia visais įmanomais atvejais, tačiau ir nepriklausomi ekspertai sutinka, kad Rusija yra sukaupusi didžiulį taktinių branduolinių ginklų kiekį.
Remiantis naująja karine doktrina, Rusija gali panaudoti branduolinius ginklus, atsakydama į branduolinių arba kitų masinio naikinimo ginklo panaudojimą prieš šalį arba jos sąjungininkes, taip pat tuo atveju, kai agresija, per kurią naudojama konvencinė ginkluotė, sukelia grėsmę Rusijos valstybės egzistavimui.
„Vis tik Rusija – tokia valstybė, kurios prisibijoma, nes ji galinga ne tik konvencinės karinės ginkluotės prasme, bet ir turi vieną didžiausių branduolinių ginklų arsenalų, apie kurio panaudojimą laikas nuo laiko prabylama viešai“, - teigia L. Kojala.
Neigdamas Kijevo apginklavimo šalininkų argumentus, kad Ukrainoje reikia padidinti Rusijos karo kaštus, nytimes.com Čikagos universiteto profesorius Johnas J. Mearsheimeris atkreipia dėmesį, kad Rusija įsivaizduoja, jog Ukrainoje ant kortos pastatyti jos gyvybiniai interesai. Todėl, jo nuomone, nesvarbu, kiek didinsi kaštus, Maskva vis tiek nenorės apleisti Ukrainos.
L. Kojala pasakoja, kad Jungtinėse Valstijose atsiranda mąstančių, esą galbūt Ukrainoje Rusija laikosi kažko panašaus kaip Monroe doktrina, kai 1823 m. JAV paskelbė netoleruosianti Europos šalių kišimosi į Šiaurės ir Pietų Amerikos reikalus, bet pažadėjo ir pati nesikišti į vidinius Europos reikalus.
„Šiandien joks Amerikos lyderis netoleruotų Kanados ar Meksikos prisijungimo prie karinio aljanso, kuriam vadovauja kita didžioji galia“, - rašo J.J. Mearsheimeris.
A. Kasparavičiaus nuomone, vienas blogesnių variantų susiklostytų, jeigu Vakarai teisiškai pažadėtų tiekti karinę ginkluotę Ukrainai, bet tai liktų tik popieriniu pažadu: „Jeigu atsirastų tokių gudručių, kurie deklaruotų letalinės ginkluotės tiekimą, bet jos netiektų, tai būtų kaip ir provokacija“.
„Pasižiūrėkite, kur juda visa karo Ukrainoje logika. Kai buvo 2014 m. rugsėjo 19 d. Minsko susitarimas, buvo viena siena, šiandien pasiektas kitas susitarimas – siena jau kita. Lavonų daugiau, Ukrainos teritorijos mažiau“, - sakė A. Kasparavičius.
L. Kojala, kuris save priskiria prie Ukrainos apginklavimo šalininkų sako, kad vienintelis dalykas, kuris jį neramina dėl ginkluotės tiekimo, tai klausimas, ar tokia ginkluotė neatsidurs ne tose rankose.
„Ko aš labiausiai bijau ir manau, kad pagrindinis argumentas prieš ginkluotės tiekimą yra tas, jog mes dažnai kalbame apie Ukrainą kaip vientisą kūną. Bet turėkime omenyje, kad net Ukrainos kariuomenė nėra vientisa, jau nekalbu apie politinę sistemą. Greta reguliariosios kariuomenės, kaunasi savanoriai, kai kurių savanorių dalinių Ukrainos valdžia akivaizdžiai nekontroliuoja. Pavyzdžiui, batalionas „Azov". Jo vadai neseniai buvo pareiškę, kad jie nepaisys Minsko susitarimo, jeigu matys reikalą toliau kautis dėl Ukrainos. Kitaip tariant, jie nepaklus tam sprendimui kurį priėmė Ukrainos prezidentas, nes neva geba padėtį vertinti savarankiškai“, - sakė Rytų Europos studijų centro analitikas.
„Suvaldyti procesą – kam atiduoti ginkluotę – ir kaip būti įsitikinusiam, kad ta ginkluotė vienaip ar kitaip neatsisuks prieš pačius ukrainiečius (o gal ir amerikiečius), labai sudėtingas klausimas. Tai vienas iš rimčiausių argumentų. Kalbame ne apie vientisą šalį, kalbame apie korumpuotą sistemą, sugriuvusią kariuomenę ir tūkstančius savanorių, kurie kaunasi neinstitucionalizuotai. Todėl tas apginklavimo procesas būtų sudėtingas“, - reziumavo L. Kojala.