Italijos lietuvių bendruomenei pristatyta fotografijų paroda iš Lietuvos Seimo „Lozoraičiai kelyje į Laisvę“ apie Romoje gyvenusią garsią diplomatų Lozoraičių šeimą ir jų tarnybą Lietuvos valstybei.
Iš aristokratų giminės kilusi G.Pignatelli santuokoje su K. Lozoraičiu praleido 40 metų ir tapo Lietuvos istorijos liudininke.
„Lietuva tiesiog dingo, ir reikėjo visada aiškinti, kas ji yra. Mūsų draugai mus pažinojo kaip lietuvių porą“, - prisiminė italė. Pora susituokė 1966 – siais Vatikane ir susilaukė dukros Dainos.
„Lozoraičiai buvo labai įdomūs žmonės, labai man malonūs, tuomet jau nebeturėjau savo tėvų ir tapau jų šeimos dalimi. Jų situacija buvo ypatinga, jie neturėjo šalies, niekam nepriklausė, jų širdis buvo Lietuvoje, o valstybė nebeegzistavo. Buvo sunku suprasti, kaip žmogus turėtų jaustis. Kazys laikėsi oriai, tik šalia visada būdavo kažkos šešėlis, paslapties ir netikrumo jausmas. Jis buvo labai kultūringas ir išsilavinęs žmogus, šiek tiek pesimistiškas, kaip pasitaiko šiauriečiams, šiek tiek liūdnas. Kai jam sakydavau, žiūrėk, koks gražus dangus, jis man atsakydavo, taip, bet yra debesis. Tik vėliau supratau, kad jis visuomet jautė nerimą, nežinomybę dėl to, kas gali atsitikti", - sakė G.Pignatelli – Lozoraitis.
Ji pridūrė suprantanti lietuvių baimę dėl savo šalies saugumo.
"Seku visas žinias apie karą Ukrainoje. Baisu, esu labai susirūpinusi ir suprantu Baltijos šalių baimę. Lietuva priklauso Europos Sąjungai ir NATO. Tikiuosi, kad nedrįs (Rusija - aut. past.) nieko daryti, nors yra labai įžūlūs, turiu pasakyti, visada tokie buvo“, - kalbėjo pašnekovė.
Buvo tarsi krikšto tėvai
Buvusi Italijos visuomeninio transliuotojo darbuotoja Nijolė Tutkaitė, gyvenanti Romoje 35-rius metus, prisiminė laikus, kai lietuvių bendruomenė rinkdavosi namuose pas Stasį Lozoraitį jaunesnįjį ir minėdavo Vasario 16 – osios šventes.
Savo pirmąjį lietuvišką pasą 8-tojo dešimtmečio pradžioje N.Tutkaitė gavo iš S.Lozoraičio rankų, kuris dirbo Lietuvos pasiuntiniu prie Šventojo Sosto ir Vašingtone. Jungtinės Valstijos ir Vatikanas niekada nepripažino Lietuvos aneksijos. Lozoraičių pasas – taip tarp pasaulio lietuvių ilgainiui imta vadinti S.Lozoraičio išduodamus pasus.
„Tai buvo emocinis dalykas, pajutau patriotiškumo jausmą. Prieš tai turėjau sovietinį pasą, kuriame mano pavardė buvo surusinta. Lozoraičiai buvo ašis, apie kuriuos viskas sukosi. Jie mums rodė pavyzdį ir mokė stiprybės. Man jie buvo tarsi krikšto tėvai. Atvykusi į Italiją iškart pajutau jų globą. Stasį pažinojau labiau iš oficialesnės pusės, labai gerai prisimenu jo plačią šypseną, jis dažnai ir labai gražiai šypsodavosi. Jo brolis Kazys turėjo daugiau autoironijos, su juo teko kurį laiką dirbti Vatikano radijuje, buvo labai kruopštus, prisimenu jį su pagarba ir meile“, - sakė N.Tutkaitė.
Vadino vaiduokliškos valstybės atstovu
Stasiui Lozoračiui vyresniajam ir dviems jo sūnums atstovauti okupuotai šaliai nebuvo lengva. Politiniuose sluoksniuose jų vengta. Italijos lietuvių bendruomenę sudarė apie 30 žmonių, finansiškai ji negalėjo paremti diplomatų darbo.
„Mes tais laikais gyvenome tarsi gete. Visuomenėje nebuvo daug užtarėjų ir draugų. Komunistų partijos dienraštyje "L’Unità" pasitaikydavo atakų, S.Lozoraitis buvo puolamas. Jį vadino vaiduokliškos Lietuvos valstybės atstovu. Tai buvo 1970 -1980 metai. Tuo metu ir Vatikanas nebekviesdavo Lozoraičių į renginius, ir visi jau jautėsi išsisėmę, apleisti. Lietuva niekam neberūpėjo, ir buvo nebeaišku, kaip Italijos visuomenei ją pristatyti, kad žinia apie Lietuvą būtų girdima ir suprantama. Reikalai pasikeitė, kai popiežiumi buvo išrinktas lenkas“, - prisiminimais pasidalino Vatikano radijo žurnalistas, Lietuvos valstybės veikėjo Stasio Šilingo vaikaitis Saulius Kubilius.
Atkreipė popiežiaus dėmesį
Prieš 37-rius metus S. Kubilius persikėlė iš gimtosios Australijos į Italiją ir čia sutiko Lozoraičių šeimą. Jis Vatikano radijo lietuvių redakcijoje beveik dešimtmetį dirbo kartu su žurnalistu Kaziu Lozoraičiu, kuris, pasak S. Kubiliaus, jam tapo žurnalistikos mokytoju.
„Vienas iš pirmųjų mūsų susitikimų įvyko tik išrinkto popiežiaus, dabar jau šventojo, Jono Paulias II audiencijoje žurnalistams. Buvome sumanę atkreipti popiežiaus dėmesį ir užsiminti apie Lietuvą. Aš bandžiau patraukti dėmesį, bet nelabai sėkmingai, tuomet Šventasis Tėvas priėjo prie K. Lozoraičio ir Kazys jam pasakė: „Šventasis Tėve, melskitės už Lietuvą“. Ir popiežius atsakė: „Meldžiuosi už Lietuvą kasdien, nes dalis mano širdies yra Lietuvoje“. Tai buvo įvykis, kuris man paliko labai didelį įspūdį“, - pasakojo S. Kubilius.
„Buvo ir toks metas, kai Vatikano radijuje visą savaitę dirbome su S. Lozoraičiu jaunesniuoju. Vasaros metu kolegos išvyko atostogauti, buvau labai dar jaunas redaktorius, studenčiokas, ir manęs nenorėjo vieno palikti, tad į pagalbą atėjo S.Lozoraitis“, - kalbėjo pirmasis 2002 m. atkurtos Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkas.
S. Kubiliui ir jo žmonai Jūratei lietuviškus pasus įteikė taip pat S. Lozoraitis, vėliau, Prezidento rinkimų Lietuvoje metu, pramintas Vilties prezidentu.
Kalbėjosi lietuviškai su dukra ir augintiniais
Italijos lietuvių bendruomenė kartu su Lietuvos ambasada Valstybės atkūrimo dieną paminėjo popiežiškojoje lietuvių šv. Kazimiero kolegijoje Romoje. Ši kolegija globojo lietuvius visos sovietų okupacijos metu.
Vasario 14 d. Italijos lietuviai buvo pakviesti į fotografijų parodą, vaikų tautinio šokio ansamblio „Kalvelis“ ir Neveronių kultūros centro folkloro ansamblio „Viešia“ pasirodymą.
