– 2007 metais investavote į DELFI, tai buvo gana brangus pirkinys – vis dar brangiausias žiniasklaidos sandoris Baltijos šalių istorijoje. Ar manote, kad tai buvo sėkminga investicija?
– Tikrai taip. Mūsų bendrovė „Ekspress Grupp“ leido žurnalus ir laikraščius, ateities perspektyvos buvo niūrios. Dirbome pelningai, bet nebuvome skaitmeniniai. Nusprendžiau, kad mums reikia imti didelę paskolą ir rizikuoti dėl skaitmeninės ateities. Niekas nenumanė, kad tuo pačiu metu neriame ir į tarptautinę finansinę krizę. Šiandien paskola jau grąžinta. O tuo metu, norėdamas gauti banko paramą DELFI įsigijimui, turėjau užstatyti ir savo asmeninį turtą, suteikti garantijų. Dabar esame didžiausia ir geriausia skaitmeninės žiniasklaidos bendrovė visose Baltijos šalyse.
2014 metais „Ekspress Grupp“ EBITDA siekė beveik 9 mln. eurų. Tad galiu drąsiai pasakyti, kad rizikuoti buvo verta. Bet kelias tikrai nebuvo lengvas. Vienintelis dalykas, ko gailiuosi, tai pastangos užauginti DELFI Ukrainoje. Turėjome daug vilčių, metų metus investavome. Redaktoriai ir IT specialistai iš Lietuvos ir Estijos labai padėjo DELFI Kijeve. Ukrainos žiniasklaidos rinkoje galioja aiški oligarchinė struktūra, joje labai daug įvairiausių tarpininkų. Žmonėms, nepriklausantiems šiai sistemai, buvo labai sunku iškovoti poziciją reklamos rinkoje. Teko priimti sunkų sprendimą ir verslo Kijeve atsisakyti.
Kalbant apie inovacijas, manau, kad ateityje matysime mažiau reklaminių skrajučių savo pašto dėžėse, nes dažnai ši reklama nėra labai taikli. Mūsų siekis - suskaitmeninti įvairius nuolaidų pasiūlymus mūsų portale Zave.lt - šia idėja jau patikėjo per 60 įmonių.
– Šiandien internetinei žiniasklaidai tenka du iššūkiai – greitis ir kokybė. Kokias tokios situacijos stiprybes ir silpnybes įžvelgiate? Kokius pokyčius pastaraisiais metais teko išgyventi Baltijos šalių internetinei žiniasklaidai?
– Šiandienos tendencijos yra video ir mobiliosios platformos. Man šiek tiek kelia nerimą greitis, kuriuo mūsų skaitytojai jas perima, nes mūsų naujienoms keliantis į mobiliąsias platformas, reklamos užsakovai dar tik pratinasi prie video ir mobiliųjų reklamos formatų.
Kalbant apie kokybę, svarbiausia, kad naujienų portalai vystytų diskusijas visuomenei svarbiausiomis temomis. Kartais savęs klausiu: jeigu naujoji žiniasklaida, konkrečiai socialinis tinklas „Twitter“ ir kita socialinė žiniasklaida, riboja dialogą iki 144 ženklų, kaip įmanoma tokiu formatu aptarti sudėtingus klausimus ir temas? Pavyzdžiui, branduolinės jėgainės Lietuvoje tema – negaliu įsivaizduoti, kad ją įmanoma aptarti video įrašu ar žinute „Twitter“ socialiniame tinkle. Daugiau grafinės informacijos – pliusas žurnalistikos kokybei. O ar tai gali socialinė žiniasklaida?
Išvados: galbūt nuskambės senamadiškai, tačiau aiškūs straipsniai su vaizdine medžiaga ir pridėtais vaizdo įrašais vis dar yra patys svarbiausi minčių nešėjai. Atsisakyti teksto – per anksti.
Kalbant apie greitį: savaime suprantama, DELFI turi ambicijų pats pirmasis perduoti žinias Vilniuje, Rygoje ir Taline (net ir Lietuvoje gyvenantiems lenkams ir Lenkijai, kuriai rūpi žinios iš Vilniaus; netgi mūsų skaitytojams Rusijoje, kurie noriai, ieškodami objektyvios informacijos, lankosi mūsų rusiškose versijose). Kasdieną kiekvienoje šalyje parengiame per 400 naujienų, vaizdo medžiagų ir kitokio turinio.
Estijoje nusprendėme sujungti dienraščio „Eesti Päevaleht“ redakciją su DELFI. Šis sprendimas priimtas siekiant į DELFI įtraukti tiriamosios žurnalistikos profesionalų ir kokybiškų naujienų. Be to, tai labai naudinga ir mūsų laikraščiui. Per tą laiką mūsų konkurentai Lietuvoje atsisakė dviejų laikraščių: LT ir „15min“. DELFI.lt pernai, norėdama mūsų skaitmeniniam skaitytojui pasiūlyti didesnę įvairovę, prijungė žurnalų grupę, leidžiančią žurnalus „Moteris“, „Panelė“, „Cosmopolitan“, „Mano namai“, „Tavo vaikas“, „Geo“.
– Kaip suprantate profesionalios žiniasklaidos misiją šiuolaikinių technologijų ir socialinių tinklų pasaulyje? Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduria žurnalistai? Socialiniai tinklai profesionaliai žiniasklaidai tam tikra prasme diktuoja sąlygas: kaip galiausiai tai pakeis žiniasklaidą?
– Manau, kad jau patyrėme didžiausią socialinės žiniasklaidos ir internetinių komentarų pakilimą. Esu įsitikinęs, kad skaitytojai vis aiškiau suvokia, kad objektyvios ir subalansuotos naujienos už redakcijų ribų gimsta labai retai. Didžiausia komentarų vertė – bendros visuomenės nuotaikos atspindys. Tokia pati situacija ir su socialiniais tinklais. Tikiuosi, kad žmonės išmoks nepasiduoti nervingam skaitmeninio pasaulio greičiui. Neseniai Estijoje mūsų finansų ministras socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė kelis kvailokus komentarus ir buvo priverstas atsistatydinti. Ar buvo verta? Jis buvo vienas geriausių pastarųjų finansų ministrų. Panašiai į žinučių socialiniame tinkle „Twitter“ karą su Nobelio ekonomikos premijos laureatu Paulu Krugmanu įsivėlė Estijos prezidentas. Galbūt subalansuota nuomonė prezidentą būtų parodžiusi palankesnėje šviesoje.
Kalbant apie žurnalistus, mano nuomone, didžiausias iššūkis žurnalistui – dalyvauti realiame gyvenime, neimti informacijos vien iš interneto. Vyriausybės ir politinių partijų veikla nebūtinai yra gyviausia, dinamiškiausia mūsų gyvenimo dalis. Juk gyvename liberaliose, laisvose visuomenėse, kuriose talentingi žmonės kuria savo gyvenimus, nepaisant to, ką daro ar ko nedaro Vyriausybė. Europos politinės ekonomikos stagnacijos laikais vyksta įdomių dalykų ne valdžios sferose – technologijų, meno, eksporto, gamtos srityse. Žurnalistai neturėtų apsiriboti elito kabinetais, turėtų būti universalūs, nebijantys daryti reportažus iš regionų, kalbinti įvairiausius žmones.
– Dėl Kremliaus agresijos Ukrainoje kilo daug iššūkių Baltijos šalių visuomenei ir žiniasklaidai. Kokia jums atrodo žiniasklaidos misija šioje delikačioje ir netgi pavojingoje situacijoje?
– Buvo tikrų tikriausias šokas, kai valstybiniai kanalai Rusijoje ėmė transliuoti įžūlų melą apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Siaubinga matyti, kaip komentatoriai ir žurnalistai su universitetiniu išsilavinimu parduoda sielas diktatūrai. Džiaugiuosi, kad DELFI pajėgė suteikti prieglobstį liberaliems Maskvos žurnalistams, kurie pernai buvo išmesti iš „Lenta.ru“, – mes sukūrėme jiems „spektr.delfi.lv“, sulaukiame nemažai skaitytojų iš Rusijos.
Taip pat matome, kad informacinis karas pasiekė DELFI komentarus. Negali būti, kad didžioji rusų populiacijos Baltijos valstybėse dalis palaiko „nepriklausomą demokratinę sistemą“, kurioje buvęs prezidentas pasiūlo kitą prezidentą, kaip buvo Kremliuje. Na, bet kadangi esame demokratinė žiniasklaidos platforma, stengiamės būti komentarų mediatoriai, o ne juos naikinti. Yra balsų, kurie pagrįstai kritikuoja mūsų vyriausybes – neatimsime iš mūsų piliečių rusų teisės išsakyti savo požiūrio. Tiesiog reikia atskirti, ar tai jų požiūris, ar propagandinis būrelis Smolenske rašo piktus komentarus.
– Jūs pasiūlėte „DELFI Group“ turėti reporterį Ukrainoje ir netgi pasiūlėte asmeniškai padengti šias išlaidas. Kodėl manote, kad tai gera investicija?
– Siaubinga, kad Europoje vyksta karas. Tačiau esant dabartinėms aplinkybėms, politikai nėra laisvi, rinkdamiesi žodžius. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka ar netgi daugelis Europos politikų nevadina karo karu. Todėl tai padaryti turi laisva žiniasklaida. Taip pat svarbu objektyviai nušviesti mūsų skaitytojams, kas vyksta Rusijos Federacijos ar separatistų okupuotose teritorijose. Įdarbinimas per pažintis, nuosavybės konfiskavimas, valdžią turintys klanai su ryšiais su Rusija, demokratijos praradimas.
– Kaip Baltijos šalys turėtų saugotis nuo dideliais mastais iš Kremliaus plūstančios propagandos? Kaip jos galėtų sumažinti tokios propagandos įtaką savo tautinėms mažumoms?
– Yra vertybės, kurias turime akcentuoti, kurių, po teisybei, didžioji dalis yra krikščioniškos vertybės. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje žmonės iš esmės yra lygūs. Neturi būti skirtumo, kas kieno šeimai priklauso ar kas turi ryšių su įtakingu magnatu. Privalome vertinti žmones pagal jų sugebėjimus ir žinias. Krikščioniška padėti tiems, kam reikia pagalbos, ypač jauniems talentingiems žmonėms iš neturtingų šeimų, kad jie gautų šansą gyvenime.
Demokratijos esmė – kartas nuo karto keisti Vyriausybę. Dalis nacionalinių mažumų atstovų nepritaria demokratinės Vyriausybės idėjai. Pavyzdžiui, tvirtai įsišaknijęs įsitikinimas, kad Rusijos rinkėjas galėtų balsuoti už karingesnį prezidentą, nei yra Vladimiras Putinas. Tačiau ši baimė kyla dėl demokratinės tradicijos nebuvimo. Taigi turime kurti ir saugoti savo laisvę, kad parodytume pavyzdį – rinkėjų balsai turi įtakos.
Galiausiai noriu pabrėžti – pastaraisiais metais spaudos laisvė tapo kur kas labiau vertinama dėl kontrasto, kurį matome tarp diktatoriškos propagandos ir laisvos žurnalistikos. DELFI tradicija – gerbti mūsų redakcijų laisvę ieškant geriausių būdų atspindėti tiesą.
