Graikijos politikai tikrai ne pirmieji ir ne paskutiniai, kurie reiškia simpatijas Maskvai, tačiau situacija delikati: esant susipriešinimui dėl Ukrainos ekonominės sankcijos yra pagrindinis Vakarų ginklas prieš Rusiją, tačiau per jai palankias valstybes Maskva įgyja galią vetuoti sprendimus tuose tarptautiniuose forumuose, kur sprendimų priėmimui reikia vienbalsiškumo – pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ir NATO.
Liberum veto sužlugdė Abiejų Tautų Respubliką. Ar tai sužlugdys ir Vakarus?
Kas supranta V. Putiną?
Naujoji Graikijos vyriausybė – ne vienintelis Europos Sąjungos rūpestis. Prieš parlamento rinkimus Graikijoje atrodė, kad kur kas didesnių bėdų kelia Vengrija, kurios premjeras Viktoras Orbanas nesislėpdamas demonstruoja palankumą Vladimirui Putinui. Šiais metais vasario 17-ąją V. Putinas netgi lankysis Budapešte.
JAV prezidentas Barackas Obama savo kalboje Kongresui teigė, kad Rusija patiria izoliaciją, tačiau bent jau Europoje jos draugų ratas plečiasi. Prancūzijoje Maskvos draugu laikomas Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas, pati Prancūzija blaškosi tarp siekių išsivaduoti iš ekonominės stangacijos, kovos su terorizmu ir vertybinės užsienio politikos.
Vokietijoje V. Putino draugais regimi kairieji „Die Linke“, skatinantys nusiginklavimą ir Rusijos įtraukimą į bendrą Europos saugumo sistemą. Vokiečiai bandančius suprasti ir paaiškinti V. Putino veiksmus ir jų motyvus vadina Putin Versteher (suprantančiais Putiną), o kairiųjų lyderis Wolfgangas Gehrcke – kaip tik toks.
Tokiu supranatančiuoju tikriausiai būtų galima vadinti ir Čekijos prezidentą Milošą Zemaną, kuris kalbėdamas apie Ukrainą vos ne žodis žodin kartoja V. Putino žodžius, nors praėjusiais metais jis atsisakė apsilankyti priėmime Rusijos ambasadoje, kai buvo švenčiama pergalė Antrajame pasauliniame kare.
Naujais ribojimų taikiniais gali tapti Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu, pirmasis vicepremjeras Igoris Šuvalovas, Kremliaus administracijos vadovas Sergejus Ivanovas, Rusijos centrinio banko vadovė Elvyra Nabiulina, „Gazprom“ vadovas Aleksejus Mileris, „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas, Kremliaus ideologas Aleksandras Duginas ir kiti Rusijos prezidentui artimi žmonės.
Košmariškas scenarijus Vakarams
Ar Graikija arba kuri nors kita valstybė galėtų tapti Rusijos interesų gynėja Europos Sąjungoje ir net NATO, kur priimant sprendimus reikia vienbalsiškumo ir vienas veto sugriauna visą dėlionę?
„Marginalių politinių grupių įtakos, net joms laimėjus rinkimus, kaip Graikijoje neužtenta. Tačiau toks scenarijus yra neatmestinas, jeigu Rusija sugebės paveikti korupciniais ryšiais platesnį politinių jėgų spektrą“, - sako Š. Liekis.
Rytų Europos studijų centro analitikas Linas Kojala sako, kad Graikija nėra tokia laisva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors šios šalies politinis elitas iš parlamento rinkimus laimėjusios „Syriza“ partijos išgarsėjo prorusiškais pareiškimais ir ryšiais, tačiau net ir jis turės atsižvelgti pinigus Graikijai skolinančių šalių ir tarptautinių institucijų nuomonę.
„Graikijos atvejis yra išskirtinis. Nepaisant karingos retorikos, Graikija yra labai priklausoma nuo Europos Sąjungos visų pirma todėl, kad didžioji dalis jos skolos tiesiogiai priklauso nuo Europos Sąjungos, tai yra Europos centrinio banko, atskirų valstybių arba fondų, todėl jos manevravimo laisvė nėra tokia didelė kaip A. Tsipras bando parodyti viešoje erdvėje. Šitas argumentas manau bus pakankamai svarbus, nes Graikija negalės priimti sprendimų vienašališkai ir vetuoti Europos Sąjungos iniciatyvų vien todėl, kad jaus spaudimą, pirmiausia iš Vokietijos“, - sakė pašnekovas.
Kaip žinoma, naujasis Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis pareiškė nebesiderėsiantis su kreditorių trejetu – Europos Komisija, Europos centriniu banku ir Tarptautiniu valiutos fondu, nes nori bendradarbiauti si atskiromis Europos Sąjungos narėmis. Tuo tarpu Vokietijos, kuri Atėnams yra paskolinusi daugiausiai, kanclerė Angela Merkel iškart atsakė nenumatanti jokio skolų atidėjimo Graikijai.
Į Maskvos pusę traukia pinigai ir/ar ideologija?
Pasak L. Kojalos, Vengrijos atvejis visiškai kitoks nei Graikijos. Šios šalies politinio elito, pirmiausia „Fidesz“, nepasitenkinimas Europos Sąjunga ir flirtas su Maskva turi ir vertybinį pagrindą. Tiesa, duodamas interviu DELFI Vengrijos ambasadorius Lietuvoje Zoltanas Pecze'as Budapešto veiksmus aiškino ir ekonominėmis priežastimis: esą jos ekonomika ir energetinė sistema pernelyg priklausoma nuo Rusijos.
Pasak pašnekovo, kalbėti apie tai, kad Europos Sąjunga galėtų tapti krikščioniška, ko labai norėtų „Fidesz“ partija, šiais laikais neįmanoma, nes Europos Sąjungą sudaro labai skirtingos valstybės.
„Pavyzdžiui, Prancūzijoje krikščionybės dėmuo vertinamas visiškai kitaip. Tai sekuliarios valstybės ir kalbėti apie kažkokio kito idėjinio krūvio pasiūlymą Europai yra naivu. Europos Sąjunga pirmiausia yra demokraija, žmogaus teisės ir laisvės. Tol, kol Vengrija nepažeidžia tų princių iš esmės, ji galės būti kartu, bet kitų priemonių sulaikyti jos nelabai yra“, - teigė politologas.
Tačiau Š. Liekis teigia, kad Rusijos įtakos pagrindas vis tik yra ne ideologija ir vertybės, bet korupciniai sandėriai ir prekyba įtaka.
„Ideologija eina iš paskos.... Tos pačios Graikijos korupcijos indekas yra labai aukštas. Jis viršija, pavyzdžiui, Turkijos lygį. Graikija Transparency International indekse 2014 m. buvo 69, o Turkija 65. Lietuvoje Rusija taip pat perka sau palankią lankyseną. Įtaką vykdo per sau naudingų asmenų ir poltinių jėgų paramą-papirikinėjimą. Tokių žmonių ir politinių jėgų yra ne tik Rytų ar Pietų Europoje. Jų yra ir Vakaruose. Kuo mažesnė korupcija ir ir kuo yra stipresnės demokratinės vertybės, tuo tokių valstybių, kaip Rusija, poveikis mažesnis“, - mano Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
Veto teisė – ar ji griauna mus iš vidaus?
Tačiau ar Vakarus galėtų sugriauti stipriai prorusiška valstybė, kuri nuolat balsuotų taip, kaip reikia Maskvai? Ar galimas scenarijus, kad Kremliaus pinigais nupirkta arba ideologiškai paveikta Vakarų šalis sabotuotų demokratinius procesus Europos Sąjungoje ar NATO?
L. Kojala neabejoja, kad Rusija iš tiesų naudojasi tuo, jog strateginiai sprendimai Europos Sąjungoje ir NATO priimami vienbalsiai, nes tai reiškia, kad kiekviena narė de facto turi veto teisę.
„Tai leidžia Rusijai ieškoti Europoje įtakos agentų – Kremlius visą laiką savo taktiką grindė dvišalėmis derybomis bei privengė formatų, kur tektų sėsti prie derybų stalo, pavyzdžiui, su Europos Komisija (todėl Lietuva ir prašė Europos Komisijos dalyvauti derybose su „Gazprom“). Tai matosi iš pavyzdžių: vasarį V. Putinas vyks pas V. Orbaną, palaikomas tiesioginis kontaktas su graikais, austrais ir panašiai“, - teigia pašnekovas.
Bet L. Kojala nesutinka, kad problema yra pats Europos Sąjungos ir NATO sprendimų priėmimo mechanizmas, kuris reikalauja, kad visos narės sutartų be jokių išimčių. Politologo teigimu, jeigu tokio mechanizmo nebūtų, tai tikrai nepadidintų sutarimo galimybių.
Š. Liekis sutinka, kad toks liberum veto Vakarų institucijose kenkia tais atvejais, kai piktavališka valstybė užima pozicijas, nukreiptas prieš pačias Vakarų vertybes. Bet tai Vakarų demokratijų ir Vakarų kultūros bruožas: pagarba mažiems šioje pasaulio dalyje yra svarbi vertybė.
„Silpnoji tokio modelio pusė, kad jis ne taip greitai reaguoja į išorėje esančius iššūkius. Mažieji pasitiki didžiaisiais, o pavojaus pojūtis ateina lėčiau. Tačiau tokiai sistemai mobilizavusis ir atsakius į išorėje esančius iššūkius, ji veikia lanksčiau ir lengviau prisitiko prie sunkumų“, - svarstė Š. Liekis.