Progresyvia laikyta „eikime į kiniečius“ mada, buvo ir sušių „mandrystės“, ir neįpareigojantis lūkuriavimas automobilyje prie kebabinių ar tingus „užsisakykime picą į namus“ sprendimas.
Turbūt emigrantų dėka vis daugiau žmonių sužino su kuo valgomi humusas, pesto ir gvakamolė. Taigi, pranašu savame krašte būti visgi galima – bet tik pasibasčius po egzotiškas šalis. Būtent tai suprato Jolita Koruklu, pati iki ausų įsimylėjusi... turkišką virtuvę. Jei kartą atostogavote Turkijoje, turbūt jau žinote, kad pistacijos skanios ne tik sūdytos, bet ir puikiai dera su medumi kaip baklava įdaras. O gal kada jau teko sukti galvą, kuo pakeisti turkiškų sarma naudojamus vynuogių lapus? O kaip pasigaminti plonytę traputę borek tešlą?
Jolita pastebėjo, kad literatūros šia tema Lietuvoje praktiškai nėra ir suskubo užpildyti tuščią kulinarinę nišą. Panašu, kad Lietuvoje jau turime tikrą turkiškos virtuvės žinovę. Tačiau, kaip ir galima tikėtis, jos meilė Turkijai prasidėjo ne nuo pirmo kąsnio, bet nuo pokalbio „skype“.
– Jolita, kiek žinau Jūsų pažintis su vyru buvo kone grynas atsitiktinumas. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio? Kiek laiko esate kartu?
– Susipažinome per „Skype“ prieš devynerius metus. Tiesiog pirmą kartą atsisiunčiau programą į kompiuterį ir jis buvo mano pirmasis „kontaktas“. Cengiz pats pasakoja, kad neplanuotai kalbų mokykloje prisijungė prie elektroninio pašto, rado žinutę apie naują Skype versiją, tai sugalvojo patikrinti, o tuo pat metu ir prisiminti anglų kalbą. Tuomet buvo daugiau nei pusę metų nekalbėjęs angliškai, o ruošėsi pradėti kitą kalbos mokymosi lygį. Tai taip visai netikėtai ir pradėjome kalbėtis, po kelių dienų jis man paskambino telefonu ir nuo tada pradėjome vis daugiau laiko praleisti tai prie kompiuterio, tai prie telefono. Po keturių mėnesių susitikome Stambule ir kartu važiavome atostogauti prie Viduržemio jūros.
– Tai gal jau vaikystėje svajojote ištekėti už užsieniečio?
– Ne, niekada apie tai nė negalvojau. Visada norėjau keliauti. O kas nenori? Bet tik tiek. Tiesiog pažintis buvo visiškai atsitiktinė, kuri išsivystė į gražius santykius, - po kurio laiko teko apsispręsti ar norime pradėti gyvenimą kartu. Taip ir atsiradau Turkijoje.
– Ką prieš susipažindama su savo vyru manėtė apie vyrus iš Turkijos? O gal apie juos apskritai nieko nežinojote? Ar stereotipai ir lūkesčiai pasitvirtino?
– Dar prieš tuos devynerius metus aš nieko apie Turkiją ir turkus nežinojau. Na nebent tik tiek kad tai populiari atostogų vieta, kur šiltas oras ir puikus aptarnavimas. Pradėdama bendrauti nežinojau jokių stereotipų, nes tada informacijos srautas nebuvo toks gausus, socialiniai tinklai nebuvo tokie populiarūs - tiesiog teliko pažinti žmogų tokį, koks jis yra. Džiaugiuosi dėl to, nes jei dabar žinočiau tiek, kiek žinau apie Turkiją, galbūt mūsų santykiai būtų susiklostę kitaip. Pradedant kiekvienus santykius visada reikia būti atsargiai, o čia žmogus visai iš kitos šalies ir kultūros! Džiaugiuosi dėl daugybės laimingų lietuvių moterų (net ir vyrų) santuokų su Turkijos piliečiais, tačiau yra ir išsiskyrusių ar dar besiskiriančių. Tiesiog toks gyvenimas su visomis savo spalvomis.
Girdėjau ir apie skarotas turkes, niekur iš namų neišeinančias, bet tai tik juokingas stereotipas. Kita vertus, Turkija yra didelė šalis su beveik 80 milijonų gyventojų. Norint pervažiuoti šalį nesustojant tektų važiuoti daugiau nei parą, todėl tai ką matau Stambule, bus svetima kituose miestuose. Stambule žmonės šiuolaikiški, platesnių pažiūrų, tačiau jų gyvenimo būdas būtų visiškai nepriimtinas ar net pasmerktas centriniuose ir rytiniuose Turkijos regijonuose. Patys turkai stebisi tokiais nuomonių kontrastais, todėl nenuostabu, kad sklando tiek daug visokių istorijų.
Nenoriu idealizuoti Turkijos, nes kad ir kokia graži ši šalis bebūtų, su nuostabiais paplūdimiais, istorinėmis vietomis, gardžiu maistu, pagarba vyresniems, tačiau tai taip pat yra ta šalis, kurioje smurtas šeimoje yra tik šeimos reikalas, kur beveik kas savaitę nužudoma moteris savo šeimos nario rankomis, kur tėvai gali atsižadėti dukters vien todėl, kad ji pakalbėjo su vaikinu gatvėje, kur daugybė žmonių nebaigusių net vidurinės mokyklos bei nemokančių rašyti ar skaityti. Tiesa, dabar vykdomi socialiniai projektai , įvairios organizacijos dirba siekdamos sumažinti socialinę atskirtį, siūlo pagalbą moterims patiriančioms smurtą šeimoje – kas pagaliau tampa viešai smerktinu reiškiniu. Tačiau visada egzistuoja ir ta liūdna, už storų užuolaidų ir uždarų durų paslėpta realybė.
Įsikūrėte kosmopolitiškame Stambule, tačiau turbūt aštrių kultūrinių kampų buvo ir Jūsų poroje?
Per tuos metus, kuriuos esame kartu, gana neblogai pažinau turkų kultūrą, tradicijas šeimoje. Kai kurios man lig šiol yra keistos, bet kita vertus - tai daug metų puoselėjamos tradicijos, kurios parodo pagarbą vyresniesiems. Pavyzdžiui, rankos bučiavimas ir jos lietimas kakta susitikus vyresnįjį, ar vyresniojo brolio kultas didelėse šeimose. Visa tai dar jaučiama, tačiau šiais laikais laisviau interpretuojama. Aš niekada nedarau to, kas man nepriimtina, nors gal kartais ir atrodau šiek tiek nemangi, bet ką jau padarysi.
–O kaip į Jūsų santykius reagavo judviejų tėvai ir artimieji?
– Aš per daug apie savo pažintį niekam nepasakojau, gal tik kelioms draugėms ir mamai. Greičiausiai mano giminėms faktas, kad ketinu kraustytis ir tekėti už užsieniečio buvo netikėtas, tačiau vos susipažinę su mano vyru, jį pamėgo ir iki šiol vien gerai apie jį kalba, susitikę gražiai bendrauja. Mano vyro giminėje yra žmonių gyvenančių ar gyvenusių tai Australijoje ar Vokietijoje, tai jiems kitos šalys ir užsieniečiai nebuvo kažkas keista ar nepažįstama. Jie mane šiltai priėmė. Žinoma, yra kultūrinių ar tiesiog žmogiškų skirtumų, bet bėgant metams su tuo susitaikai ir priimi juos tokius, kokie jie yra. Svarbiausia - gerbti vienas kitą.
– Kas Jūsų šeimoje yra „virtuvės galva“ , t.y. gamina valgį? Ar vyrams turkams apskritai būdinga sukiotis virtuvėje?
– Virtuvėje šeimininkauju aš ir nenorėčiau, kad būtų kitaip. Man patinka tai daryti ir užtenka kartais vyro išvirto arbatos ar kavos puodelio. Tiesa, maniškis kartą yra gaminęs Adana kebabus... Paauglystėje vasaros atostogų metu jis yra dirbęs ir mėsininko parduotuvėje, kurios Turkijos mažuose miestuose paprastastai būna netoli kepyklėlių. Ten klientai užsisako jau paruoštus maltinukus ar kepsnius, kurie kepyklėlės krosnyje yra iškepami ir pristatomi į namus. Taigi maisto, tiksliau mėsos paruošimas, Cengiz‘ui nėra naujovė ir esant būtinybei jis tikrai pagamintų pietus. Nors šeimose turkai sutuoktiniai ne dažnai šeimininkauja virtuvėje, tačiau restoranuose dirba išskirtinai beveik vien vyrai. Moterys tuo tarpu dažniau pasireiškia konditerijos srityse. Mano mošėnas vadovauja didžiulio fabriko virtuvei, kur kas dieną ruošiami pietūs keliems šimtams darbininkų, tačiau namuose jis negamina, ten - jo žmonos karalija.
– Na o Jus pačią sužavėjo būtent Turkijos virtuvė, ar visada domėjotės egzotiškais patiekalais?
– Su turkiška virtuve susipažinau vos atvykusi į šalį. Pirmus metus gyvenome su anyta ir vyro seserimi. Tie namai buvo susitikimų vieta visiems vyro broliams ir seserims ( jis iš septynių vaikų šeimos, tėvas miręs prieš penkiolika metų), todėl maistas čia visada buvo gaminamas, o atvykus svečiams – net itin dideliais kiekiais. Tačiau buvo ruošiami vis tie patys patiekalai! Maisto atžvilgiu turkai tikrai yra konservatyvūs, paprastai gamina savo regiono patiekalus, net ten jei ten jau negyvena kelerius metus. Mano anyta dažniausiai visai savo šeimai gamindavo keptą įdarytą vištą su bulguro ir avinžirnių plovu, bulvių ir bulguro maltinukus, kepintų baklažanų salotas, ar alyvuogių ir „cokelek“ sūrio salotas. Visi šie patiekalai būdingi Hatay regijonui, iš kur ir ji yra kilusi. Turkai sunkiai į savo namus įsileidžia kitokius, netradicinius patiekalus. Mano vyras užaugęs pietryčių Turkijoje, tik atsikraustęs į Stambulą paragavo ančiuvių plovo, be kurio neįsivaizduoja Juodosios jūros gyventojai. Kiekvienas regionas ypač didžiuojasi kulinariniu paveldu ir stengiasi jį puoselėti, todėl tai nenuostabu. Tačiau man norėjosi kažko kito, todėl ir pradėjau domėtis, ką galima pagaminti su ingridientais, kurie lengvai prieinami kiekviename turguje ar prekybos centre. Taip prasidėjo kulinarinių knygų manija, pradėjau žiūrėti maisto gaminimo laidas, daug skaityti, galų gale klausinėjau savo pažįstamų. Tokiu būdu ir susipažinau su įvairiais naminiais turkiškais patiekalais, juos atgamindavau savo virtuvėje, kažką pakeisdavau, kažką patobulindavau, kad būtų skanu visai šeimai.
– Kaip apibūdintumėte turkų valgymo kultūrą? Ar labai skiriasi nuo lietuviškos?
– Skiriasi, nors galima rasti ir ne vieną panašumą – pradedant nuo kibinų ir čeburekų, iki tų pačių balandėlių, daržovių troškinių bei meilės mėsos patiekalams. Žinoma, Turkijoje naudojami kiek kitokie prieskoniai, daugiau žolelių (petražolių, mėtų, čiobrelių, ir pan.), pomidorų, paprikų pastos, taip pat riešutai ir sėklos, ryžiai ir kitos kruopos.
Turkijoje gili pusryčių tradicija. Atrodo, kad kartais svečiai dažniau kviečiami pusryčiams, nei vakarienei. Sekmadienio pusryčiai su šeima yra be galo svarbus ritualas kiekvienuose namuose. Kiaušiniai, sūris, alyvuogės, duona, uogienės ar medus visada bus ant stalo. Košės ar blynų turkams geriau net nesiūlyti, nes vistiek jie jų turbūt nė nepalies.
– Kiek laiko užtrukote rašydama netrukus pasirodysiančią „Turkiška virtuvė“ knygą? Smalsu ir kas nuotraukų autorius? Nejaugi iliustracijose matomi patiekalai – gaminti Jūsų pačios?
– Knygą ruošiau pusę metų. Patiekalus gaminau ir fotografavau pati. Tiesa, knygoje yra keletas panaudotų tarpinių nuotraukų, kurių autorė ne aš.
Prieš šešerius metus pradėjau rašyti tinklaraštį anglų kalba. Bet kuo toliau, tuo dažniau sulaukiau skaitytojų komentarų, kad norėtų receptų ir lietuvių kalba. Tad ėmiau rašyti abejomis kalbomis. Netrukus supratau, kad Lietuvoje apie turkišką virtuvę informacijos beveik nėra, tad knygą parašiau lietuviams. Tačiau savo tinklapyje receptus vistiek dar rašau abejomis kalbomis.
– Kokį vaidmenį lietuvių kalba atlieka Jūsų šeimoje?
– Turiu trejų metų dukrą. Žinoma ji puikiai šneka turkiškai, nes gyvena Turkijoje, bendrauja su turkiškai kalbančiais pusbroliais ar pusseserėmis. Šiek tiek šneka ir puikiai supranta lietuviškai, nemažai moka angliškų žodžių, nes namuose mes su vyru bendraujame angliškai. Aš tikrai stengsiuosi, kad mano vaikas kalbėtų lietuviškai, nes net neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip. Ji yra tokia pati lietuvė, kiek ir turkė, o mokėti kalbas yra didelis privalumas. Žinoma, kad dabar jai sunku, dažnai pasirenka tokį žodį, kuria kalba jai skamba lengviau, bet nuoseklumas tikiuosi ateityje duos rezultatų, mat aš pati su ja šneku tik lietuviškai. Noriu, kad ji atvažiavus į Lietuvą kalbėtu su močiute, tetomis ar dėdėmis. Ji tokia judri ir smalsi, todėl neabejoju, kad jai pavyks.
–Beje, ar Jūsų vyrui patinka šaltibaršiai? Ar turkus supažindinate su lietuviška virtuve? Pasvajokime drauge: o jeigu išleistumėte knygą apie lietuviškus patiekalus Turkijoje?
– Šaltibarščiai, barščiai ir kiti patiekalai su burokėliais ar kopūstais tikrai mėgstami mūsų namuose. Turkai patys vasaros metu gamina šaltą pagardą (panašų į šaltąją sriubą) cacik, kuris pagamintas iš agurkų, žalumynų ir jogurto, taigi šaltibarščius turkai tiesiog pavadina pembe cacik (tr. Pembe – rožinė spalva).
Apie lietuviškų patiekalų knygą Turkijoje nedrįsčiau galvoti dėl to, kad turkai yra įsitikinę - jų patiekalai yra patys geriausi ir skaniausi; tai jiems sakoma nuo mažens ir jie tuo net neabejoja ir nediskutuoja. Todėl nenuostabu, kad atsidarius naujam restoranui, kuris specializuojasi bet kurios kitos šalies virtuvės srityje (išskyrus greito maisto restoranus) pagrindiniai klientai yra užsieniečiai, todėl neturistinėse vietose atsidarę tokie restoranai greitai užsidaro.
– Ar baigėte kokius nors kulinarinius kursus? Ar tiesiog visko išmokote eigoje, ragaudama? Koks Jūsų mėgstamiausias turkiškas patiekalas?
– Profesionalių kulinarinių kursų nesu baigusi, tačiau ne kartą dalyvavau turkiškų patiekalų gaminimo pamokose. Vis tik daugiausia išmokau ragaudama, bendraudama su paprastais žmonėmis, klausinėdama, o paskui viską išbandydama savo virtuvėje. Namuose labiausiai mėgstu valgyti vynuogių lapų suktinukus su ryžiais (sarma) bei smulkiojo bulguro salotas kisir, tačiau restorane visada mielai renkuose Adanos arba Iskender kebabus ar žuvies patiekalus.
– Kas Jums svarbiausia ruošiant maistą?
– Kad maistas butų šviežias ir sveikas. Ruošiu daug patiekalų su daržovėmis, visada ant stalo būna dubuo su salotomis. Gyvendama Turkijoje pamėgau ankštines ir lapines daržoves, todėl kiekvieną kartą sekmadieniniame turguje perku po kilogramą špinatų, o virtuvėje visada turiu avinžirnių ar lęšių.
– Kokių papročių paisote šeimoje? Ar švenčiate tradicines šventes?
Mes švenčiame visas šventes, tiek lietuviškas, tiek turkiškas. Vyro šeima neturi daug tradicijų, kurių gal paiso kitos turkų šeimos. Gavę progą jie tiesiog susitinka, leidžia laiką šnekučiuodamiesi, papusryčiauja ar pavakarieniauja kartu ir tiek. Stambule mūsų artimųjų nėra daug, tai nei mes lankome giminaičius, nei jie būriais pas mus eina. Kartais per Saldainių šventę (Ramadano mėnesio pabaigoje) arba Aukojimo šventę važiuojame į Iskenderūną, miestą, kur mano vyras užaugo ir kur yra jo giminės bei draugai. Ten tada būna daugiau susibūrimų.
Per Kalėdas ar Velykas aš paprastai pasikviečiu draugų, ar pati einu į svečius. Visada ruošiu Kūčių vakarienę ir joje dažnai dalyvauja mano anyta bei Stambule gyvenanti moša su šeima, taigi tai būna tikra rami šeimos šventė.
– Mudvi susipažinome Mišrių šeimų klubo dėka. Ar ten įstojote, nes Turkijoje pristigote. bendraminčių, pasiilgote Lietuvos? O gal tiesiog vedina smalsumo?
– Tiesą sakant, nežinau, ar buvo kažkoks „stojimas į klubą“, tiesiog prisijungiau prie būrio žmonių, su kuriais sieja ne iš Lietuvos kilęs sutuoktinis. Visada prisijungiu prie mane dominančių diskusijų, bet daugiausia bendrauju su Turkijoje gyvenančiomis lietuvėmis. Manau, kad labai svarbu bendrauti su tautiečiais, kad ir kur jie bebūtų, nes kartais užtenka tik pasidalinti keliomis mintimis, ir tai padeda išspręsti didesnes ar mažesnes problemas.
– Gal Jūsų vyras dalyvavo ir „Senelės pasaka“ filmuko kūrime?
– Ne, nedalyvavo. Aš apie šį projektą sužinojau, kai jis jau buvo baigtas. Greičiausiai per daug buvau įsisukus į knygos ruošimą, kad net praleidau pradinę informaciją.
– Ar patys planuojate, bent pasvarstote apie gyvenimą Lietuvoje?
– Mes į Lietuvą važiuoti gyventi neplanuojame, nors ne kartą esame kalbėję, kad kai pasensime, tai vasarą nuo turkiškų karščių bėgsime į gaivų lietuvišką kaimą, kur kepsime šašlykus ir auginsime agurkus, o žiemą atvirkščiai - nuo lietuviškų šalčių bėgsime į švelnesnę Turkiją.
– Ačiū už pokalbį.