Ištroškusieji keršto iškart ėmė kaltinti islamą, nuosaikūs musulmonai meldė netapatinti jų su radikaliais nusikaltėliais, komentatoriai ir analitikai prisiminė civilizacijų konflikto konceptą.
Tačiau nepaisant šių diskusijų, faktas lieka faktu: islamas plečiasi greičiau nei krikščionybė, bet tai nėra smūgiavimas į vienus vartus, nes krikščionybė taip pat plinta.
Pasaulyje yra apie 1,6 mlrd. musulmonų, kurie sudaro apie 23,4 proc. planetos populiacijos. Tai antra plačiausiai paplitusi religija po krikščionybės.
Kaip bandė atversti E. Račių
Pew tyrimų centras prieš kelerius metus skaičiavo, kad 2030 m. musulmonų skaičius pasaulyje išaugs iki 2,2 mlrd. žmonių. Skaičiuojama, kad krikščionių skaičius pasaulyje šiuo metu siekia apie 2,2 mlrd., jie sudaro apie 32 proc. pasaulio populiacijos.
Musumonų skaičius pasaulyje auga dėl keleto priežasčių: didesnio gimstamumo musulmonų bendruomenėse (nors apskritai manoma, kad su gimstamumu koreliuoja ne tiek konkreti religija, kiek religingumas apskritai), gerėjančios bendros ekonominės padėties ir dėl to ilgėjančios gyvenimo trukmės, mažėjančio kūdikių ir vaikų mirtingumo.
Žinoma, išvardinti faktoriai būdingi ne visoms šalims, kuriose didelę gyventojų dalį sudaro musulmonai, nes ekonominis jų išsivystymas labai skirtingas.
Tačiau egzistuoja ir dar viena priežastis, kodėl islamas pasaulyje plinta – tai stipri misionieriška tradicija, kuri arabiškai vadinama dava.
Kai kuriose šalyse islamo plėtra yra tapusi valstybinių institucijų veiklos lauku. E. Račius pasakoja, kad tuo laikotarpiu, kai jis mokėsi, Kuveite egzistavo Islamo pristatymo komitetas, kuris labai aktyviai užsiėmė misionieriška veikla.
„Aš irgi pats, būdamas studentas, nueidavau ten pavalgyti. Matydavau daug amerikiečių karių su uniformomis, atsivertusių į islamą, matydavau gausybę Šri Lankos gyventojų ir filipiniečių, kurie atsiversdavo. Aš nežinau, kiek jie nuoširdžiai tai darydavo, atsižvelgiant į tai, kad tada už atsivertimą mokėdavo apie 7000 dolerių. Tai pinigai naujam broliui arba seseriai, kad gyvenime sektųsi – kuveitiečiai galėjo sau tą leisti“, - sakė pašnekovas.
Misionierių veikla islame
Pasak E. Račiaus, pamatiniuose islamo tekstuose esama pasakojimų, kad Dievas nurodo Mahometui kviesti pas jį, bet tai labiau kvietimas paklusti vieninteliam Dievui.
„Negalima teigti, kad pats Koranas liepia musulmonams užsiimti misionieriška veikla, to nerastume, bet, aišku, Mahometas matomas kaip pirmasis ir vienintelis misionierius – per jį Dievas ir kvietė. Religija tokia, į kurią žmones reikia kviesti. Korane labai daug ištarų, kur Mahometas raginamas tai daryti. Netiesiogiai leidžiama suprasti, kad be Mahometo ar po Mahometo kažkas tą darbą turi daryti, nes savaime islamas negali nei išlikti, nei plisti“, - pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
Tačiau pirmuosius 200 metų nuo islamo atsiradimo atsivertimas nebuvo skatinamas, nes nemusulmonai turėdavo mokėti didesnius mokesčius kalifui nei musulmonai.
Musulmonų pasaulyje misionieriška veikla prasidėjo pirmiausia kaip sektantinė kova: buvo siekiama atversti kitų frakcijų musulmonus – šiitai sunitus, ir atvirkščiai.
„Tai tas pats, jei katalikai misionieriai bando atversti stačiatikius – tai irgi misionieriška veikla, bet ji nukreipta ne į kitatikius. Tokią misionierišką veiklą arba dava IX amžiuje institucionalizavo fatimidai – Šiaurės Afrikoje veikusi dinastija. Jie fiksuojami kaip pirmieji, kurie šiam tikslui turėjo departamentą, buvo aiški struktūra. Nuo II tūkstantmečio misionieriška veikla ėmė užsiimti ir kitos ideologinės grupės“, - pasakojo profesorius.
Misionierišką musulmonų veiklą nemusulmonų bendruomenių atžvilgiu pradėjo mistinė islamo srovė, daugiausia veikusi Azijoje, bet ši veikla nebuvo vieninga ir organizuota, veikiau savanoriška ir atsitiktinė.
„Mistikai būdavo daug atviresni, jie į savo apeigas įtraukdavo ir nemusulmonus, dažnai net moteris, todėl islamo patrauklumas augo. Taip į islamą atsiversta daug kur Pietryčių Azijoje bei Balkanuose. Didžioji dalis Balkanų musulmonų, jei tai nėra kolonistai, atsivertė mistikų dėka“, - sakė E. Račius.
Naujas impulsas musulmonų misionieriškai veiklai buvo kartu su XIX amžiaus Vakarų imperializmu ir kolonializmu suaktyvėjusi krikščionių – daugiau protestantų – misionieriška veikla. Iš pradžių tai buvo musulmonų skatinimas neatsiverti į krikščionybę, vėliau suprasta, kad misionierišką veiklą galima vykdyti plačiau – pavyzdžiui, Indijoje buvo bandoma atverti į islamą induistus.
Pastaruosius du šimtus metų, pasak E. Račius, misionieriška veikla labiausiai užsiima islamo atgimimo šalininkai, pavyzdžiui, neofundamentalistinis nevyriausybinis judėjimas „Tablighi Jamaat”, kurio atstovai buvo ne kartą atvykę ir į Lietuvą bei sukėlė saugumo strūktūrų susirūpinimą.
Šiuolaikinė islamo misionieriška veikla yra nevyriausybinė arba remiama atskirų valstybių bei tarptautinių organizacijų. Kalbant apie valstybių proteguojamą misionierišką veiklą, šalys yra linkusios remti tokią islamo versiją, kokia yra įsitvirtinusi toje valstybėje, todėl, pavyzdžiui, Saudo Arabija investuoja į vahabistinio islamo plėtrą. Misionieriška veikla aktyviai vykdoma ir Vakaruose.
„Musulmonų misionierių pastangomis dešimtys tūkstančių europiečių atsivertė į islamą. Taigi šiandien islamiškoji dava jau yra tapusi iš tikrųjų pasauliniu reiškiniu“, - teigia E. Račius.
Ištyrė britų atsivertimą į islamą
Mokslininkai Loflandas ir Skonovdas 1981 m. išleistoje knygoje tyrinėjo britų atsivertėlius į islamą ir išskyrė šešis atsivertimo motyvus: intelektualųjį, mistinį, eksperimentinį, emocinį, revaivalistinį ir priverstinį.
67 proc. jų tyrinėtų atsivertimų buvo dėl intelektualinių, emocinių priežasčių arba grįsti eksperimentu, 14 proc. buvo susiję su misticizmu, priverstinių ar revaivalistinių atsivertimų beveik nebuvo.
Atsivertimas į islamą dėl intelektualių priežasčių paprastai kyla iš paties žmogaus, abejonės ir svarstymai trunka savaites ar mėnesius, kol baigiasi asmens prisijungimu prie religinės bendruomenės.
Atsivertimas dėl mistinių priežasčių yra dažniausia forma, kritinis periodas būna trumpas, jo kulminacija būna susijusi su dideliu emociniu susijaudinimu, žmogų apima jausmas, kad jį ištiko nušvitimas.
Eksperimentinį atsivertimą dažnai paskatina smalsumas, bet asmuo svarsto visus „už“ ir „prieš“ bei apsisprendžia būdamas tikras dėl savo sprendimo.
Emocinio atsivertimo motyvai dažniau susiję su prieraišumu šalia esantiems žmonėms, kai perimamas draugų požiūris.
Revaivalistinis perėjimas į islamą būdingas, kai asmenį supa daug emiciškai ir religiškai sužadintų žmonių.
Priverstinis – reiškia smegenų plovimą, ilgalaikį spaudimą, baimės sukėlimą. Tačiau priverstinis metodas labiau būdingas ekonomiškai neišsivysčiusioms bendruomenėms.
Ar krikščionybė užleidžia pozicijas?
Lyginant su islamu, atrodo, kad krikščionybė iš pirmo žvilgsnio apleidžia pozicijas. Tačiau iš tiesų nėra taip blogai. Remiantis Gordon Conwell seminarijos Globalios krikščionybės studijų centro atlikta studija, labiausiai krikščionių gretos traukiasi Šiaurės pusrutulyje, tai yra Europoje ir Šiaurės Amerikoje, bet plečiasi Pietų pusrutulyje, ypač subsacharinėje Afrikoje, Pietryčių Azijoje. Manoma, kad krikščionių skaičius 2020 m. sieks 2,5 mlrd. ir tai sudarys 33,3 proc. populiacijos.
Kaip pastebi teologas, viena iš religijų, kuri kviečia labai rimtam, angažuotam įsipareigojimui yra islamas.
„Įdomu tai, kad nežiūrint Rugsėjo 11-osios teroro akto Niujorke, islamas yra sparčiausiai auganti religija Jungtinėse Amerikos Valstijose. Verta pastebėti, kad po islamo sekanti sparčiausiai auganti JAV yra katalikybė, kuri taip pat kviečia angažuotam įsipareigojimui. Tai ypač matoma, pavyzdžiui, kontracepcijos, abortų, santuokos ir kitais moralės klausimais, kur ji laikosi savo pozicijos, nors susilaukia ne tik kritikos, bet ir paniekos“, – priminė docentas A. Lukaševičius.
Teologo teiravomės, ar tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, ar iš tiesų musulmonų veikimo principai atverčiant žmones į islamą daug veiksmingesni, nei krikščionių, kurie, atrodo, daug kur linkę užleisti savo pozicijas.
Krikščionys veikia taikiai, musulmonai – karingai?
A. Lukaševičius teigimu, silpnumo įspūdis daugiausiai kyla dėl krikščionybės nuostatos veikti neprievartiniais būdais, apeliuojant į žmogaus laisvą, sąmoningą pasirinkimą (neprievartinis veikimas nereiškia, kad krikščionys privalo būti politiškai ar socialiai pasyvūs). Nors amžių tėkmėje yra buvę nukrypimų, šiandien Katalikų Bažnyčia griežtai draudžia naudoti priverstines priemones pritraukiant žmones į savo religiją ir išlaikant joje. Islamas tuo tarpu užėmė kitokią laikyseną šiuo klausimu. Daugelyje musulmoniškų kraštų įstatymas draudžia bet kokios kitos religijos skleidimą, o atsivertimą į kitą religiją traktuoja kaip atsimetimą nuo islamo bei kai kur baudžia mirtimi.
„Gerbiant žmogaus laisvę krikščionybė griežtai draudžia taikyti tiesiogines ar netiesiogines žmogaus spaudimo ar prievartos formas įstatymiškai, ekonomiškai ar psichologiškai. Atsivertimas turi būti labai sąmoningas ir asmeniškas veiksmas arba jis tiesiog neįvyks. Yra įmanoma žmones įkalbinti, išgąsdinti, papirkti, tačiau iš tiesų tai nebus atsivertimas, kaip jį supranta krikščionybė. Tai gali įvykti tik autentiškai ir niekaip kitaip“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto docentas.
Šioje išeities pozicijoje žvelgdamas į situaciją Prancūzijoje, DELFI pašnekovas mato dvilypę krikščionybės situaciją. Viena vertus, atrodo, kad krikščionybė silpnesnė, nes islamas turi efektyvias išorines priemones, kurios duoda akivaizdų rezultatą.
„Pagal islamo naudojamų išorinių priemonių arsenalą krikščionybė tarsi pralaimi. Tačiau labiau į krikščionybę įsigilinus matyti, kad radikaliam islamizmui priešingas neprievartinis ir nesmurtinis veikimas kaip tik ir yra mūsų stiprybė. Nes tikrasis atsivertimas tegalimas vieninteliu būdu – sąmoningu, sąžiningu apsisprendimu. Todėl krikščionybė saugo žmogaus laisvę apsispręsti, net jeigu tuo pačiu tam žmogui sudaromos sąlygos apsispręsti prieš krikščionybę ir jos vertybes“, – sakė VDU docentas.
Ekonomiškai, politiškai ir kariškai pasaulyje viešpataujant Vakarų valstybėms, jose išplitęs sekuliarizmas daro didžiulę įtaką kitoms pasaulio valstybėms, tarp jų ir islamo. Anot A. Lukaševičiaus, vyksta milžiniškas susidūrimas tarp pasaulėžiūrų. Sprendžiasi klausimas – ar religijos, taip pat ir islamas, ras vidinių resursų atsilaikyti, ar pralaimės.
„Pirmiausiai būtina atskirti islamą nuo islamiškojo fundamentalizmo arba radikalaus islamizmo. Į pastarąjį su nepritarimu žiūri didžioji dalis pasaulio musulmonų. Karingasis islamo fundamentalizmas yra naujas, vos kelių dešimtmečių reiškinys. Jo kilmė ne tik religinių, bet ir sudėtingų socialinių, politinių, psichologinių priežasčių sampynoje. Atrodo, kaip ir krikščionybė, ši religija susidūrė su ta pačia sekuliarizacija, kuri veržiasi ir į islamo kraštus. Dėl puolusios žmogaus prigimties visi esame pažeidžiami: turtas, valdžia, malonumai ir panašūs dalykai žmogų vilioja ir grasina pavergti, ar jis būtų musulmonas, ar komunistas, ar krikščionis. Fundamentalizmas kaip tik ir gali būti tam tikra desperatiška pastanga kovoti su sekuliarizacija, matant, kad susidūrus su ja – pralaimima. Šiuo požiūriu teroro aktai rodo juos vykdančiųjų vidinį religinį silpnumą. Didžiosios islamo šalys, ypatingai turtingosios, patiria sparčią sekuliarizaciją ir islamas, kaip religija, nuo to labai kenčia. Iškyla klausimas, ar religija ras savyje sveikų, gyvybingų šaknų, kad galėtų atsilaikyti prieš sekuliarizmo ekspansiją ar neras“ – komentavo religijotyrininkas.
Galimybė apsivalyti
Krikščionys į kiekvieną susidūrimą sunkumais, taip pat ir sekuliarizmu, yra kviečiami žvelgti kaip į galimybę apsivalyti, grįžti prie šaknų ir esmės. „Nugalėk blogį gerumu“ – Biblijos žodžiai, kuriuos garsus mūsų tautietis Jurgis Matulaitis pasirinko savo gyvenimo moto. Bet kyla klausimas, ar tai yra realistiška? Ar tai gali būti efektyvaus veikimo pagrindas šiuolaikiniame pasaulyje?
„Žvelgiant iš istorijos perspektyvos matome, kad vien karinėmis ar finansinėmis priemonėmis galima pasiekti tik labai trumpalaikių laimėjimų. Jeigu nesiremia į pamatines vertybes, jie neišlieka. Juk ir visose pasakose gėris galų gale laimi“, – juokauja A. Lukaševičius.
„O rimtai kalbant, pasakos yra visai nekvailas dalykas, jos išreiškia giliausių išminties šaltinių leitmotyvus. Krikščionys yra įsitikinę, kad iš tikrųjų nugalėti galima tik nesmurtinėmis priemonėmis ir kad gėris galų gale laimės, nors jau daug kartų atrodė, kad blogio jėgos galutinai paėmė viršų“, – apibendrino religijotyrininkas.
Kaip liudija istorija, ne visais amžiais Katalikų bažnyčios plėtra buvo taiki. Kryžiaus žygiais vadinamas Vakarų Europos riterių karines kampanijas, vykdytas XI-XVI a. skelbė arba laimino popiežiai. Jų tikslas kaip tik ir buvo krikščionių ekspansija į kitatikių, pagonių kraštus, nors pirminis deklaruojamas motyvas – pagalba Rytų krikščionims kovoje su musulmonais, Šventosios žemės išvadavimas.
Buvo manoma, kad žygių dalyviams bus atleistos visos nuodėmės, tad kitatikius į krikščionybę „atvertinėdavo“ ne tik riteriai, bet ir paprasti žmonės, tarp kurių buvo net vaikai. Istorijoje minimas ir vaikų kryžiaus žygis.
Kryžiaus žygiai buvo svarbūs tiek Europai (Lietuvai taip pat), tiek Artimiesiems Rytams. Prancūzija, Italija, Vokietija tapo dominuojančiomis Europos valstybėmis, o, pavyzdžiui, graikiškąsias tradicijas tęsusi Bizantijos imperija dėl kryžiuočių žygių, kone subyrėjo.
Tai tik vienas iš pavyzdžių, liudijančių, kad meilės religija savu laiku buvo skelbiama ir kalaviju.