Straipsnio apačioje kviečiame balsuoti už, Jūsų manymu, reikšmingiausią datą.

1. 605 metai – tiek praėjo nuo Žalgirio mūšio

Apie Žalgirio mūšį žino kiekvienas lietuvis. Ar įmanoma jį dar kažkuo nustebinti kalbant apie šią karinę pergalę? Štai keletas įdomių faktų, kurie viešojoje erdvėje akcentuojami šiek tiek rečiau.

Istoriografijoje teigiama, kad Vokiečių Ordinas nieko nežinojo apie lietuvių telkiamas pajėgas, todėl nesugebėjo tinkamai pasiruošti. Tokia yra vyraujanti versija, tačiau aiškėja, kad Ordino šnipai iš tiesų žinojo viską: „Turime unikalų XIVa. šaltinį apie Lietuvą, o jį sudarė ne kas kitas, kaip vokiečių ordino žvalgai. Šaltinyje – reisams paruošti kelių aprašymai į Žemaitiją ir Aukštaitiją. Myliomis ir kitais matais nusakyta, kur galima pulti, kur galima žirgus palikti. Jau vien tai rodo aukštą žvalgybos lygį.“ Profesorius Rimvydas Petrauskas eliminuoja šį mitą ir prideda, jog žvalgybos prasme Ordinas buvo itin pažengusi struktūra ir jos pagalba Ordinas diena iš dienos galėjo sekti kariuomenių judėjimus.

Foto: Wikimedia Commons nuotr.

Pergalė vis dėlto buvo pasiekta lietuvių. Kokios priežastys lėmė, jog valstybė, turinti didžiulę karinę galia bei puikiai išplėtotą žvalgybą, pralaimėjo? Versijų gali būti įvairių, tačiau realiausią iškelia profesorius: „Mes visuomet linkę Vokiečių Ordiną traktuoti kaip vientisą, tačiau vis dėlto Žalgirio mūšio pavyzdys mums rodo, kad ne visuomet jiems pavykdavo viską koordinuoti, nes ten Livonijos kariuomenės nebuvo.“

Nesutelkusi visų esamų galių Ordino kariuomenė pralaimėjo jungtinei lenkų, lietuvių kariuomenei. Pralaimėjimas buvo pražūtingas ir finansine prasme dėl uždėtų didžiulių kontribucijų Vokiečių Ordinui. „Turbūt istorikai teisūs sakydami, kad didžiausia bausmė Ordinui buvo didžiulė piniginė kontribucija, nuo kurios jis taip niekad ir neatsigavo. Tai yra esminiai pokyčiai, pakeitę saugumo situaciją visame rajone“, - teigia istorikas Valdas Rakutis.

Kokio dydžio buvusios kontribucijos – šiandien pasakyti sunku. Žinoma, kad jų dydis buvo pakankamai didelis ir jos ilgainiui pakirtusios Ordino galias. Galiausiai pergalė Žalgirio mūšyje Ordinui išprovokavo išnykimą politinio Europos žemėlapio. Žalgirio mūšio pergalė – iki šiol svarbiausia lietuvių istorijoje. Jei ne lemtinga pergalė, gal Lietuvos valstybės šiandien net nebūtų?

2. Prieš 585 metus mirė Vytautas Didysis

Dvidešimt metų po svarbiausios karinės pergalės anapilin iškeliavo bene svarbiausias jos dalyvis bei vienas žymiausių Lietuvos valdovų Vytautas Didysis. Jo mirtis iki šiol lieka didele paslaptimi.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis (1350–1430) ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Ona (1392–1418)Nežinomas vokiečių dailininkas, XVI a.
Foto: Organizatorių nuotr.

1430 – ieji metai – po nepavykusios karūnacijos vis dar gyvybingas ir kupinas jėgų Vytautas užsiima medžiokle ir keliauja po savo dvarus. Tokios staigios mirties nesitikėjo niekas. „Jo aktyvumas, dažnos kelionės rodo, kad, nepaisant amžiaus, Vytautas buvo visai geros formos“, - komentuoja profesorius Rimvydas Petrauskas.

Dėl įvairių intrigų netapęs karaliumi, Vytautas paskutinius mėnesius praleido keliaudamas po savo dvarus Varėnoje, Dauguose, Alytuje, Darsūniškyje. Be jokios abejonės, ten jis medžiojo, o tai yra nemažai aštuoniasdešimties metų sulaukusiam senukui. Kaip teigiama, nukritęs nuo arklio, Vytautas miršta.

Jau po Vytauto mirties parašytoje Zigmanto Liuksemburgiečio kronikoje paskirtas trumpas skyrius Vytauto mirčiai, iš kurio galime spręsti, kokia buvo įtaka mirusio valdovo to meto pasaulyje: „Siužete apie Vytauto laidotuvės rašytame Vokietijoje, kažkur toli nuo įvykių, atsispindi vakaruose egzistavęs Vytauto kaip suverenaus valdovo įvaizdis. Tai yra tas valdovas, kuris yra tiek svarbus ir kurį į paskutinę kelionę išlydi toks gausus labai kilmingų žmonių būrys“, - apie kronikos siužeto ištrauką pasakoja profesorius Rimvydas Petrauskas.

Nekarūnuotas, tačiau visų gerbiamas valdovas – toks Vytauto Didžiojo įvaizdis išliko mūsų tautinėje sąmonėje. Šiandien istorikai tik spėlioja – kam jam buvo reikalinga karūna? Juk jis sūnų neturėjo, kurie būtų galėję ją paveldėti. Tai dar viena neatsakyta mįslė, į kurią atsakymo reikia paieškoti.

3. Prieš 410 metų laimėtas Salaspilio mūšis

Pernai skambiai paminėjome pergalės Oršos mūšyje penkišimtąsias metines. Šiemet minėsime ne ką mažiau svarbų Salaspilio mūšį, kuriame lietuviai, vadovaujami etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, sumušė švedų karines pajėgas.

1605 metais vykęs Salaspilio mūšis neabejotinai didžiausias karinis susidūrimas tarp Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos vienuolika metų užsitęsusiame Livonijos kare. Karinių operacijų ekspertas Valdas Rakutis apie Salaspilio mūšį, dar vadinamą Kircholmo pavadinimu, pasakoja: „Kariniu požiūriu tai yra šauniausias Lietuvos mūšis laimėtas karinių gudrybių ir įvairių manevrų pagalba, o ne jėgų persvara, ne kažkokiu sąjungininkų didumu, bet tiesiog - savo karvedžio talentu“, teigia prof. V. Rakutis.

Palikti be jokių finansinių resursų kariai dėka užsispyrusio Jono Karolio Chodkevičiaus stojo į kovą prieš bekylančią švedų didybę. Kovos vyko permainingai, o neturėdami tinkamų resursų lietuviai laikėsi itin herojiškai. Atrodė, kad etmono kariuomenė neišsilaikys ir pralaimės, tačiau tada buvo pasitelkta apsupimo taktika dar žinoma nuo Žalgirio mūšio laikų: „Jie galėjo mus tiesiog prispausti prie Dauguvos ir sutraiškyti. Tiesiog paveiksluose tas ir rodoma, kaip po truputį apsupama švedų kariuomenė, tada atsitraukiama ir po keletos lemtingų smūgių švedai neatsilaiko. Yra žinoma, kad devyni tūkstančiai švedų žuvo šiame mūšyje“, - teigia karo specialistas Valdas Rakutis.

Didingi mūšiai dažniausiai įamžinami. Taip atsitiko ir su Salaspilio mūšiu. 1609 metais įkurtas Karolštatas, pavadintas Jono Karolio Chodkevičiaus garbei, tokį pavadinimą išlaikė iki 1775 metų. Šiandien šį miestą mes žinome Kretingos pavadinimu. Legendos byloja – šiame mieste mėgo lankytis ir pats etmonas: „Yra net tokia legenda, kad jis čia atvykęs pailsėti sėdėdavo po ąžuolu. Dar devyniolikto amžiaus pradžioje tas etmono ąžuolas augo, bet dvidešimto amžiaus pradžioje audra jį nulaužė. Tą jo prisirišimą prie Kretingos liudija ir bažnyčios požymiai, nes po didžiuoju altoriumi yra Chodkevičių šeimos kapavietė. Ten palaidoti abu jo sūnūs ir Jono Karolio sesuo Kristina Chodkevičiūtė“, - pasakoja Tiškevičių rūmų muziejaus istorikas Julius Kanarskas.

4. Prieš 360 metų Maskva pirmą kartą užėmė Vilnių

1655-ieji – tai buvo žiaurūs, negailestingi metai. Atrodė, kad Dievo malonė apleido Lietuvą. Pirmą kartą Vilnių užima svetima kariuomenė. To nesugebėjo padaryti nei kalavijuočiai, nei kryžiuočiai, tačiau tai padarė Maskvos kunigaikštystė. Sostinė buvo plėšiama, deginama, naikinama. O Žemaitijoje tuo metu šeimininkavo švedų kariuomenė. Šalyje siautė maras ir badas. Kaip rašė ano meto liudininkai, lavonai tiesiog gulėdavo pakelėse.

Maskvos kunigaikštystė, dar XV amžiuje atsikračiusi mongolų – totorių jungo stiprėjo. Nepaisant tokių ryškių pergalių kaip Oršos mūšis, svarstyklės sviro mūsų priešų link. Ir kokia ironija: didžiausi agresijos prieš Lietuvos didžiąją kunigaikštystę architektai buvo ne kas kitas, bet Vytauto anūkai ir proanūkiai. „Visi jie yra tiesioginiai Onos, dukters Vytauto, palikuonys. Tie Maskvos didieji kunigaikščiai, kurie aršiausiai pradeda kurti savą didelę ir stiprią valstybę, bet kraujyje turi tiesioginę sąsają su Vytautu“, - apie istorijos vingius pasakoja profesorė Jūratė Kiaupienė.

Po Vladislovo Vazos mirties 1648 metais prasidėjęs tarpuvaldis nežadėjo nieko gero. Valdovu tapo Jonas Kazimieras Vaza, kuriam tokia garbė per daug nerūpėjo. Tai, kad suirutė valstybės viduje įsisiautėjo, puikiai jautė kaimynai: „1654 metais, kada mūsų valstybė buvo gerokai nuvargus nuo tų visų vidaus karų, ji buvo užpulta Maskvos iš vienos pusės, švedų iš kitos. Tai buvo didžiulis išbandymas mūsų valstybei – kariauti su Rusija ir Švedija vienu metu, kai abi praktiškai neturi jokių kitų priešų“, - pasakojimą tęsia Jūratė Kiaupienė.

Pralaimėjus mūšius kazokams bei švedams, valstybė buvo paguldyta ant menčių. Tad nenuostabu, kad Vilnius buvo užimtas priešo kariuomenės. Tai įvyko 1655 metų rugpjūčio 8 dieną. Sunkiausiu valstybei metu karalius pabėga į užsienį, tačiau greitai atsirado žmogus, kuris ryžtingai ėmėsi valstybės reikalų. Tas žmogus – Jonušas Radvila, kuris nusivylęs lenkų abejingumu ėmėsi ieškoti sąjungininkų. Tais pačiais metais nutraukta Liublino unija ir sudaryta Kėdainių, kuri susaistė Švediją su Lietuva. Lenkam tai – išdavystė: „Jonušas Radvila iš tikrųjų išduoda Lenkijos valdovą. Iš tikrųjų, Jonušas Radvila buvo gabiausias karvedys tuo metu Lenkijoje ir Lietuvoje. Ir reikėjo ne trukdyti jam dirbti, o duoti kuo didesnius įgaliojimus“, sako V. Rakutis.

Kedainių unija galiojo trumpai. Sukilę lietuviai ėmė vyti švedus, tačiau Vilniaus okupacija truko šešerius metus. Tikriausiai mažai kas žino, kad Vilniuje buvo likusi maskvėnų įgula, kuri įsitvirtino ne kur kitur, o ant Gedimino kalno. Netgi išvijus maskvėnus čia pasiliko įgula vadovaujama Danilos Myšeckio. Jis sugebėjo atsilaikyti pusantrų metų. Tačiau mūsų valstybė nelabai atsigavo po to smūgio. „Galima pasakyti, Tvanas tai yra kaip Žalgirio mūšis kryžiuočiams. Mes kaip ir liekame, bet jau nebe tie“, - liūdnus faktus konstatuoja Valdas Rakutis.

5. Prieš 220 metų netekome nepriklausomybės

1795 metais Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalino Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tai buvo trečiasis mūsų krašto padalijimas. Pirmieji du – 1772 bei 1793 metais. Mes išnykome iš politinio žemėlapio daugiau nei šimtui metų. Istorikas Eligijus Raila teigia, kad tuo metu Abiejų Tautų Respublikos padėtis buvo sunki: „Lenkija, iškrito iš tarptautinės geopolitinės situacijos, iš tiesų tapo pakankamai vieniša ir neapsaugota. Bandė su Anglija, tuometiniais Nyderlandais derėtis, bet visos koalicijos iširo. Tai šia prasme, tais laikais geopolitinė situacija buvo labai svarbi.“

Po antrojo ATR padalijimo 1793 m.
Foto: Wikimedia Commons nuotr.

Nepavykęs Kosčiuškos sukilimas, silpnas valdovas ir silpna mūsų kariuomenė. Tai trys vidinės aplinkybės vedusios prie valstybės išnykimo. Ir čia kaip niekad galime prisiminti posakį: kas nemaitina savo kariuomenės, paklūsta svetimai.

„Apskritai nuo 1792 metų nuolat buvo mažinama kariuomenė. O Lietuva, tarkime, turėjo apie šešis tūkstančius karių. Lenkijoje stovėjo apie devynis tūkstančius. Po to jų šiek tiek papildė, bet pradėti karinė operaciją turint bendromis jėgomis penkiolika tūkstančių karių, atrodo, mažoka“, - skaičius sudėlioja Eligijus Raila. Tuo tarpu prieš mus kilo ne tik Rusijos imperija, tačiau ir kylanti Prūsija ir Habsburgų Austrija. Tokiomis sąlygomis kova trimis frontai tapo neįmanoma.

„Istorija yra gyvenimo mokytoja“, - sakė Ciceronas. Svarbu apmąstyti ne tik pergales, kurios atnešė valstybei suklestėjimą, bet ir pralaimėjimus. To reikia tam, kad geriau suvoktume, kokias klaidas padarėme ir ateityje jų nebekartotumėme.

6. Prieš 250 metų gimė Mykolas Kleopas Oginskis

Tu švelni ir tyra kaip Oginskio graudus polonezas.
Dar pabūk, ugnele neišblėsk.
Nes aš toks vienas - velnioniškai vienas,
Išsiilgęs aušrinėje sodžiaus giedorių gaidžių.

Taip rašė Paulius Širvys. Kas gi buvo tas Oginskis, kurio polonezas atrodė toks graudus mūsų poetui?

UNESCO Generalinėje konferencijoje Paryžiuje į pasaulinės reikšmės sukakčių minėjimą buvo įtrauktos ir kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio 250-osios gimimo metinės. Tačiau tai ne vienintelė priežastis, kodėl mes išrinkome į dešimtuką šią datą. Mykolas Kleopas Oginskis buvo labai svarbi XVIII amžiaus Lenkijos ir Lietuvos valstybės figūra.

Oginskiai buvo galinga giminė, turėjusi didelę įtaką XVIII amžiuje. Tad ir jaunasis Kleopas nesunkiai pradėjo savo svaiginamą karjerą. „Jis jau būdamas 21 metų amžiaus kandidatuoja į seimą, yra išrenkamas. 1786 metais mes matome jį seimo nariu. Tuo metu kaip ir dauguma didikų atstovų jis užima postus valstybės struktūrose, tampa iždo apsaugos komisijos nariu“, - pirmuosius Mykolo Kleopo žingsnius politikoje primena istorikė Ramunė Šmigelskytė - Stukienė.

Vėlesnė jo, kaip valstybininko karjera, pasižymėjo tuo, kad jis tapo diplomatu, tačiau čia pat buvo ir paskutiniai du ATR padalijimai. Yra duomenų, kad prasidėjus 1794 metų sukilimui jis bandė pabėgti. Sukilėliai jį netgi norėjo pakarti, tačiau tai neigia pats Mykolas Kleopas. Kaip ten buvo, sunku nusakyti. Tačiau faktas yra tai, kad jis pats dalyvavo sukilime. „Pats apginklavo, pats sėdo ant žirgo ir pats tapo karo vadu. Du dideli žygiai prieš Rusijos kariuomenę. Tai tikrai jis puikiai suvokė kur jis eina. Kelio atgal po šių išpuolių nebuvo“, pasakoja R. Šmigelskytė – Stukienė.

Pralaimėjus sukilimui jis pasitraukė į užsienį. Ten jam teko iškęsti nelengvą pabėgėlio dalią. Vėliau jis sugrįžo į Lietuvą. Caras jam grąžino dvarus. Jis įsigijo Rietavą, kurį vėliau jo palikuonys pavers kultūros centru. Su šia vietove siejasi daugelis inovacijų – pirmą kartą iš baudžiavos paleisti baudžiauninkai. Čia pradėjo veikti ir pirmoji elektrinė, tačiau svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad patriotizmas Mykolui Kleopui Oginskiui buvo nesvetimas iki pat gyvenimo galo. 

7. 1885 -ieji – valstybininkų gimimo metai

Istorijoje taip jau būna: vienais laikotarpiais koncentruojasi mokslo išradimai, meno pasiekimai, kitais – tiesiog tingus gyvenimas. Sutapimas, tačiau prieš 130 metų gimė vaikai, kurie vėliau taps nepriklausomos Lietuvos kūrėjais, tikrais valstybininkais. Tai ir būsimas Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, Mykolas Krupavičius, Martynas Yčas ir kiti.

Paradoksalu, tačiau susiformuoti lietuviškai kalbančiam elitui padėjo ne kas kita, o Lenkijos ir Lietuvos padalijimai. Artūro Svarausko teigimu, šita karta neatsirado iš niekur. Tiesiog jie tampa kitokie ir jiems svarbus yra lietuvybės klausimas. Tai žmonės baigę universitetus Rusijoje ar vakaruose ir jiems itin svarbus lietuvybės klausimas.

1885 metais gimę žmonės, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie valstybės kūrimo ir buvo jos dalimi tada, kada to labiausiai reikėjo. Tai – Mykolas Krupavičius, Stasys Šilingas, Martynas Yčas, lito tėvas Vladas Jurgutis ar vienas iš trijų prezidentų – Aleksandras Stulginskis.

Išskirti kiekvienos šios asmenybės nuopelnams prireiktų atskiros daugiatomės studijos. Na, o šią datą galime laikyti simboliška, nes šie žmonės gimė tuomet, kai tautinis sąjūdis buvo pradėjęs formuotis. Ir visi iki vieno jie augo su to sąjūdžio dvasia ir lietuvybės idėja, kurią vėliau jie pritaikė kurdami savo valstybę.

8. 110 metų nuo Vilniaus Didžiojo Seimo

1905 metais prasidėjo neramumai visoje Rusijoje. Tuomet Lietuvos socialdemokratai ir demokratai iškėlė idėją sušaukti Lietuvos atstovų susirinkimą. Petras Vileišis šia idėja pasidalino su Jonu Basanavičiumi, kuriam tai patiko. 1905 m. lapkričio 11 d. „Vilniaus žiniose“ buvo paskelbtas J. Basanavičiaus parašytas atsišaukimas ir visoje Lietuvoje buvo pradėti rinkti atstovai į suvažiavimą. Nepraėjus mėnesiui įvyko tai, ką mes vadiname Didžiuoju Vilniaus Seimu. Pagrindinė jo žinia – buvo pareikalauta Lietuvos autonomijos. Jo pasekmė – Lietuvoje ima telktis politiškai aktyvūs piliečiai.

„Aiškiai pradėtos formuluoti Lietuvos politinės idėjos. Būtent tautiškai susipratusių lietuvių visuomenės dalies. Ir jie iškėlė pradžioje Lietuvos kaip autonominio darinio Rusijos imperijoje idėją. Mano nuomone, tai yra svarbu pačiam valstybingumui, kad tokia mintis iškelta, o tuo pačiu ir Lietuvos politinei minčiai“, - apie Didžiojo Vilniaus Seimo reikšmę kalba dr. Artūras Svarauskas.

Nors nepriklausomybės siekiai dar atrodė gana tolimi, tačiau šio seimo metu pirmą kartą parodyta, kad Lietuva – politiškai aktyvus darinys, kuris carinei imperijai ateityje sukels nemažų problemų. Tuo pačiu tai davė pradžią politinių partijų kūrimuisi Lietuvoje.

Didysis Vilniaus Seimas – simboliškas pereinamasis momentas nuo tautinio sąjūdžio, prie politiškai aktyvios visuomenės, o tai vedė tiesiai į 1918 metų vasario 16 – ąją.

9. Prieš 75 metus Sovietų sąjunga okupavo Lietuvą

1940 metų birželio 15 diena – Lietuva priėmė ultimatumą ir į Lietuvą įžengė Sovietų sąjungos kareiviai. Galima sakyti, kad dalis Lietuvos nesuvokė, ką tai reiškia. Galbūt daugelis tikėjosi, jog Lietuva išsaugos valstybingumo likučius. Tačiau tai tebuvo tuščios iliuzijos.

„Mes šiandien žinome, kuo 1940 metų birželio įvykiai Lietuvoje baigėsi. Tuo metu žmonės nė įsivaizduoti negalėjo, kad tai yra 50 metų okupacijos, kartu dar ir milžiniško karto su didžiuliais sunaikinimais, pradžia. Karo, kurio Lietuva norėjo išvengti“, - faktus konstatuoja Nerijus Šepetys.

Lietuvos prezidentas Antanas Smetona pasitraukė į Vakarus. Iš karto buvo suformuluota mintis, jog prezidentas pabėgo. Ir tai, anot Algimanto Kasparavičiaus, padarė patys lietuviai: „Birželio 16 – os dienos ryte į Rusijos ambasadą iš vyriausybės Nikolajui Pozdniakovui pranešama žinia, kad prezidentas pabėgo, Lietuva be valdžios, reikės formuoti naują valdžią. Nežiūrint, kad yra okupacinė valdžia, toks mūsų vicepremjero elgesys net N. Pozdniakovą nustebino. N. Pozdniakovas puola skambinti į Maskvą, Stalinui. Praneša, kad lietuviai sėdi be valdžios, Smetona pabėgo. Ir prasideda visa tai, kas prasideda.“

1940 metai atnešė šaliai pavergimą, kančias, vargus. Ši okupacija pareikalaus gausybės aukų. Vieni bus išvežti į Sibirą, žus lageriuose, tremtyje. Kiti kovos miškuose ir padės savo galvas. Dar vėliau disidentai bus persekiojami ir sodinami į kalėjimus. Ant Lietuvos penkiems dešimtmečiams užslinko tamsūs debesys.

10. Prieš 25 metus paskelbėme Lietuvos nepriklausomybės atstatymą

Kovo 11 –oji – neabejotinai reikšmingiausia sukaktis ne tik mano kartai. Visiems. Ne tik tiems, kurie prisimena tuos įvykius. Bet ir jaunuoliams, nes be Kovo 11-osios negalime įsivaizduoti visų tų galimybių, kurias jie šiandien gavo: nei mokslų Vakarų universitetuose, nei laisvos galimybės keliauti, nei ieškoti darbo Europoje.

Tačiau kelias į nepriklausomybę nebuvo toks tiesus. Buvo dedama daug pastangų, kad mes neišdrįstume skelbti atsiskyrimo nuo Sovietų sąjungos. Užsienio diplomatai buvo gąsdinami netgi sąmokslu prieš Michailą Gorbačiovą. 1990 metų kovo pradžioje Lietuvos delegacija, vadovaujama Vytauto Landsbergio, nuvyksta į Maskvą susitikti su Jungtinių valstijų ambasadoriumi Džeku F. Metloku. Šis nelabai norėjo juos priimti.

ARCHYVAS. 1990 m. kovo 11-ąją pritarti Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktui vilniečiai susirinko į mitingą Nepriklausomybės aikštėje.
Foto: ELTA

Mečys Laurinkus prisimena, jog susitikus su ambasadoriumi, dialogas vystėsi gana sunkiai dėl esamos ar tariamos ambasadoriaus ligos. Kodėl taip šaltai elgėsi JAV ambasadorius? Dabar aiškėja slaptos aplinkybės. Pasirodo, prieš šį susitikimą jį privačiai išsikvietė tuometinis Sovietų sąjungos ministras Eduardas Ševardnadzė ir paprašė atšaukti susitikimą su lietuviais. Tuomet Džekas F. Metlokas paklausė, kodėl tai turėtų daryti? E. Ševardnadzės atsakymas buvo paprastas: „Na, mūsų žmonės kaltina jus dėl susitikimo iniciatyvos. Problema yra ta, kad jei jie paskelbs nepriklausomybę šį savaitgalį, gali būti, jog Gorbačiovas bus pašalintas. Ar galėtumėt atšaukti susitikimą arba bent jau įtikinti juos palaukti dvi savaites? Kai Gorbačiovas taps prezidentu, mes galėsime kontroliuoti situaciją. Bet jei jie paskelbs nepriklausomybę prieš tai, mes nežinome, kas atsitiks. Yra rizika žlugti.”

Ar tikrai buvo sąmokslas prieš Gorbačiovą? Šiandien galima drąsiai spėti, kad jokio perversmo plano nebuvo. Jei būtų buvęs, apie tai praėjus tiek laiko būtume žinoję. Tad E. Ševardnadzė tiesiog gąsdino JAV ambasadoriui. Be to, Lietuva paskelbė nepriklausomybę iki M. Gorbačiovui tampant prezidentu. Ir jam nieko nenutiko. Vadinasi, E. Ševardnadzės atskleistas planas tebuvo blefas.


„Istorijos detektyvai“ su Virginijumi Savukynu – antradieniais 22.20 val. per LRT televiziją.