DELFI skaitytojams pateikiame bendrą Lietuvos, Latvijos ir Estijos žurnalistų parengtą apžvalgą apie tris Baltijos šalių prezidentus ir jų pozicijas praėjusiais metais. O metai šalių vadovams buvo margi, ypač užsienio politikoje. Dalia Grybauskaitė ir Toomas Hendrikas Ilvesas konkuravo aštriais pasisakymais apie Rusiją, o Andris Berzinis užlipo ant grėblio, pačiu prasčiausiu laiku pasirodydamas „Gazprom“ ložėje.

Lietuvos prezidentė – lyderė pagal nedraugiškumą Rusijai

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė bendrame trijų Baltijos šalių lyderių fone turbūt labiausiai išsiskiria savo retorika Rusijos atžvilgiu.

Maidano įvykių metu D. Grybauskaitė susilaikė nuo aštresnių pareiškimų ar netgi kalbėjo apie abiejų pusių kaltę dėl kraujo praliejimo. Bet prasidėjus smurtui Ukrainos pietryčiuose, Lietuvos prezidentė savo pareiškimais apie Rusiją ne kartą ir ne du nuskambėjo visoje Europoje.

Turbūt garsiausiai pastaruoju metu nuskambėjo D. Grybauskaitės interviu LRT radijui, kuriame ji Rusiją pavadino teroristine valstybe.

„Ukraina šiandien kovoja už visos Europos taiką, už visus mus. Jeigu teroristinė valstybė, kuri vykdo atvirą agresiją prieš savo kaimynę, nebus sustabdyta, ta agresija gali išplisti Europoje ir toliau“, - lapkričio 20 d. sakė D. Grybauskaitė.

Kitą dieną ji Rusijos veiksmus Ukrainoje pavadino bailumu. „Kare Ukrainoje, kaip ir kiekviename kitame kare, žūsta žmonės ir griaunami gyvenimai. Jis kitoks tik tuo, kad yra slapstomas, iki šiol neigiamas ir bandomas maskuoti propaganda. Tokį karą renkasi tie, kurie bijo kovos lauke iškelti savo vėliavą. Tie, kuriems gėda nusiimti kaukes”, - teigė prezidentė.

Šiais pareiškimais Lietuvos vadovė sukėlė aštrių replikų audrą tiek Kremliuje, tiek Rusijos žiniasklaidoje, o Dūmoje netgi įregistruotas siūlymas nutraukti diplomatinius santykius su Vilniumi. O prezidentė savo žodžių apie Rusiją neatsiėmė.

„Valstybė, kuri nurodo savo kariams nusiimti atpažinimo ženklus, kuri įveda kariuomenę ir sunkiąją ginkluotę be atpažinimo ženklų – tokia valstybė turi visus tarptautinio terorizmo požymius. Tiek galiu pasakyti”, - teigė D. Grybauskaitė.

Lietuvos vadovė pasisakymams apie Rusiją naudojo visas įmanomas tribūnas – nuo vietinės žiniasklaidos iki ES lyderių ar regionų vadovų susitikimų. Tribūna tapo ir Baltijos šalių bei Lenkijos vadovų susitikimas Taline. Estijos sostinėje D. Grybauskaitė nuskambėjo pareiškimu, kuriame Rusijos aviacijos agresyvų elgesį Baltijos šalių regione prilygino kvailumui.

„Tai nėra galios demonstravimas, neleiskime jiems tuo džiaugtis – tai kvailumo demonstravimas”, - rėžė D. Grybauskaitė.

Reitingų karalienė susvyravo

D. Grybauskaitė 2009 m. prezidento rinkimus laimėjo pirmu ėjimu, jau pirmajame ture nurungdama visus konkurentus daugiau nei įtikinama persvara. Šių metų rinkimai buvo kitokie.

Socialdemokratas Zigmantas Balčytis išpešė antrąjį turą prezidento rinkimuose, kas veikiausiai smarkiai suerzino D. Grybauskaitę. Spėliojama, kad būtent dėl to naktį po pirmojo rinkimų turo prezidentė valandų valandas atidėliojo savo oficialų pasisakymą, kol galiausiai ištarė vos porą sakinių ir nepriėmė nė vieno žurnalistų klausimo.

Vis dėlto antrajame ture intrigos nebuvo, o D. Grybauskaitė išlieka reitingų karaliene. Tiesa, antrą kadenciją Lietuvą valdančios politikės populiarumas nebėra toks svaiginančiai aukštas, koks buvo prieš keletą metų.

Visuomenės nuomonės tyrimų centro „Vilmorus“ vykdytų tyrimų duomenimis, D. Grybauskaitę, kaip geriausiai jų interesus atstovaujančią politikę gruodį įvardijo 24,6 proc. gyventojų – vienu procentiniu punktu mažiau nei ankstesnį mėnesį. Spalį ir gruodį D. Grybauskaitės reitingai buvo identiški – po 24,6 proc. Tiesa, prezidentę vejasi premjeras ir valdančiosios Lietuvos socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius.

Jei rugsėjį A. Butkevičių geriausiai atstovaujančiu gyventojams laikė 11,4 proc. respondentų, gruodį – jau 13,8 proc.

Krito ir asmeninis D. Grybauskaitės populiarumas. Lapkritį ją palankiai vertino 66,1 proc. „Vilmorus“ apklaustų gyventojų, gruodį – 60,6 proc. Nepalankiai prezidentę vertinančių žmonių per mėnesį padaugėjo nuo 16,6 iki 22,1 proc. Spalį D. Grybauskaitę teigiamai vertino 66,4, neigiamai – 16,8 proc. respondentų. Spėliojama, kad griežti pareiškimai apie Rusiją galėjo sukelti alergiją daliai gyventojų.

Pareiškimai apie atominę – šūvis sau į koją

Energetikos politikoje D. Grybauskaitė visą laiką buvo aktyvi. Pirmosios kadencijos metu ji spaudė Vyriausybę dėl „Leo LT“ išardymo ir sykiu aktyviai rėmė Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą.

Beje, būtent pasisakymais apie VAE D. Grybauskaitė pakišo sau koją 2012 m. Tada, paskelbus, jog konsultaciniame referendume dauguma gyventojų naujai atominei elektrinei nepritaria, prezidentė sumanė savaip interpretuoti referendumo rezultatus ir juos apversti aukštyn kojomis.

„Naujos atominės jėgainės nauda abejoja mažiau nei trečdalis balso teisę turinčių Lietuvos piliečių. Nauja Vyriausybė ir Seimas turės atsižvelgti į dalies šalies gyventojų nuomonę ir priimti Lietuvai naudingiausią sprendimą“, - pareiškė D. Grybauskaitė, taip papiktindama nemažą dalį visuomenės.

VAE prezidentė ir toliau laiko savo prioritetu, tačiau dabartinė Vyriausybė ir Seimo dauguma per dvejus savo valdymo metus šiame projekte iš esmės nepasistūmėjo nė per žingsnį.

Kur kas geriau D. Grybauskaitei sekėsi palaikyti suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą. Nors Seime, ir tarp valdančiųjų, girdėjosi ne vienas balsas prieš terminalą, prezidentė neatsitraukė ir ne sykį kartojo, kad šis projektas šaliai gyvybiškai reikalingas. Ji taip pat asmeniškai susitikinėjo su šalių, galinčių tiekti terminalui dujas, lyderiais.

Prioritetais ji ne sykį įvardijo ir energetikos jungtis – tiek su Lenkija, tiek su Švedija.

Geležinkelio projekto „Rail Baltica“ atžvilgiu D. Grybauskaitė nebuvo tokia aktyvi, bent jau viešojoje erdvėje. Tiesa, šių metų pradžioje Lietuvos vadovė „Rail Baltica“ klausimus aptarinėjo oficialaus vizito Rygoje metu, netrukus paskelbta, kad Latvija palaiko Lietuvos siekį tiesti atšaką į Vilnių. Tačiau į didesnes viešas diskusijas šiuo klausimu D. Grybauskaitė nesileido.

Neseniai duotame interviu prezidentė neslėpė pagrindinio pastarųjų metų prioritetu laikius energetiką ir SGD terminalą. Paklausta, ar dabartinė valdančioji koalicija pajėgi naujiems projektams, D. Grybauskaitė kandžiai mestelėjo, esą „tikėtis daug nereikėtų“.

Latvijos prezidentui koją pakišo „Gazprom“ ložė

Konfliktas Ukrainoje tęsiasi. Metams artėjant į pabaigą, Latvijos prezidentas nebesirodo „Gazprom“ ložėje ledo ritulio arenoje „Arena Riga“. Valstybės vadovas vis atsargiau pasisako ir apie draugiškus ryšius su Rusija. Tiesa, tokie pokyčiai pačios tendencijos nepakeitė: Andrio Berzinio populiarumo reitingas pastaruoju metu smunka.
Andris Bėrzinis

Kovą, netrukus po Krymo aneksijos, Latvijos prezidentas stebėjo Rygos ledo ritulio komandos „Dinamo“ žaidimą iš vadinamosios „Gazprom“ ložės. Šis faktas paskatino audringą Latvijos visuomenės reakciją. Užsienio politikos instituto direktorius Andris Sprudas ėmė viešai abejoti prezidento gebėjimu deramai atstovauti šaliai.

„Kovas pakeitė klausimo esmę. Kalbame ne apie atstovavimą, ne tik apie tai, kaip mes atstovaujame savo šaliai. Kovas kartelę pakėlė į aukščiausią lygį, pasikeitė realijos, viskas tapo žymiai sudėtingiau: Rusijos demonstruojama agresija, Vakarų Rusijai pritaikytos sankcijos, nežinia, kas bus toliau; Latvijos likimas taip pat su klaustuku. Dabar situacija visai kitokia. Noriu pabrėžti, kad ne (A. Berzinis su ja nesusitvarkys – DELFI)“, – tada sakė A. Sprudas.

Netrukus po kovo įvykių Latvijos prezidento reitingas pradėjo kristi. Nuo vasaros jis užtikrintai juda žemyn. Spalį, remiantis „Latvijas fakti“ gautais apklausų duomenimis, A. Berzinio veiklą teigiamai vertino tik 44 proc. Latvijos gyventojų. Palyginimui – 2013 metų lapkritį, prieš prasidedant konfliktui Ukrainoje, Latvijos prezidento reitingas siekė 58 proc. Tiesa, 2014 metų gruodį jis šiek tiek šoktelės į viršų, DELFI.lv sakė „Latvijas fakti“ vadovas Ainaras Freimanis.

A.Freimanis nemano, kad Latvijos prezidento populiarumo mažėjimas susijęs vien su jo pozicija Ukrainos klausimu. „Tai tik vienas iš veiksnių. Nemanau, kad jis iš tų, kurie linkę imtis drastiškų veiksmų, iš tų, kurių požiūrį formuoja vienas svarbus įvykis, kaip kad yra buvę su kitais prezidentais. Kažko nepasakė arba kažką pasakė, bet be reikiamo tvirtumo – tai, savaime suprantama, turi įtakos tam, kaip jį vertina žmonės“, – samprotauja A. Freimanis.

Komentuodamas mažėjančią visuomenės paramą prezidentui, A. Freimanis pažymėjo, kad Latvijoje šalies vadovo reitingas dažnai koreliuoja ir su žmonių palaikymu šalies vyriausybei. „Tai ne itin sąžininga, nes jis nėra politiškai atsakingas asmuo. Šiais metais šalies vyriausybė iš esmės buvo tokia pati kaip ir praeitais, o jo statusas laikinas“, – sakė sociologas.

Užsienio politika Latvijoje: A. Berzinis daro išvadas

Rytų Europos politikos studijų centro analitikas Rinaldas Gulbis samprotauja, kad konfliktas Ukrainoje paskatino prezidentą daugiau dėmesio skirti nacionalinio saugumo klausimams.

„Dar 2014 metų pradžioje, metu, kai buvo formuojama Laimdotos Straujumos vyriausybė, A. Berzinis pateikė idėją, kad gynybos ministre galėtų tapti moteris, kuri, prezidento vertinimu, su motinišku rūpesčiu galėtų organizuoti šalies ginkluotąsias pajėgas. Reikia pripažinti, kad konfliktas Ukrainoje, savaime suprantama, privertė A. Berzinį atkreipti dėmesį į užsienio politiką ir nacionalinį saugumą – netgi labiau, nei jis iš pradžių norėjo“, – pažymi R. Gulbis.

„Pozityvūs prezidento darbo pokyčiai pastebėti jau 2014 metų viduryje per susitikimus su NATO valstybių lyderiais ir viešuose pasisakymuose, kai jis Latvijos prisijungimą prie NATO įvardijo istoriniu ir lemtingu sprendimu“, – teigia ekspertas. Prezidento „nestabilumą“ užsienio politikos klausimais jis aiškina patarėjų trūkumu.

„Būtina pabrėžti, kad A. Berzinio pozicija po viršūnių susitikimo Vilniuje buvo pakankamai miglota. Kovą Nacionalinio saugumo tarybos posėdis surengtas tik sulaukus žiniasklaidos kritikos. Žurnalistai tvirtino, kad prezidentas, tuo metu, kai okupuojama dalis nepriklausomos Ukrainos, sėdi rankas sudėjęs. Vargu, ar daugumos patarėjų atleidimas sustiprino prezidento instituciją, kur už užsienio politiką dabar atsakingas vienas universalus karys“, – teigia R. Gulbis. Anot eksperto, A. Berzinio veiksmus per konfliktą Ukrainoje visgi derėtų vertinti objektyviai dar ir dėl to, kad prezidento užsienio politikos pavyzdžiu laikomas laikotarpis, kai dirbo Vaira Vike-Freiberga.

Latviai supyko: kodėl juos gina D. Grybauskaitė ir T. H. Ilvesas, o ne jų prezidentas?

Kovo pabaigoje beveik 400 kultūros ir kitų sričių veikėjų pasirašė atvirą laišką, skirtą prezidentui, vyriausybei ir parlamento nariams. Laiške A. Berzinis raginamas objektyviai įvertinti savo gebėjimus tęsti darbus šalies prezidento poste, nes, pasirašiusiųjų vertinimu, jis neatstovauja Latvijos žmonių interesams.

„Mums gėda, kad mūsų interesus gina kitų šalių vadovai – Estijos vadovas Toomas Hendrikas Ilvesas, Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama, o mūsiškis prezidentas viešai dvejoja, nesugeba suformuluoti savo pozicijos, nedemonstruoja gebėjimo ir noro vadovauti Latvijos šaliai tokių ryžtingų sprendimų reikalaujančiu metu, tačiau yra pasirengęs Rygoje svetingai sutikti agresorių, žmogaus teisių pažeidėją ir save Rusijos imperijos restauratoriumi pasiskelbusį Vladimirą Putiną“, – laiške teigia jo autoriai.

Prezidento kanceliarija į laišką sureagavo pareiškimu, kad prezidentas siekia pagerinti šalies žmonių gyvenimą, o ne vaikosi greito ir pigaus populiarumo. Kanceliarija taip pat pabrėžė, kad atsistatydinti A. Berzinis tikrai neketina.

A.Berzinio kadencija baigiasi 2015 metų vasarą. Kol kas neaišku, ar jis sieks būti perrinktas antrai kadencijai. Savo sprendimą prezidentas pažadėjo paskelbti balandį.

Estas „iš Amerikos“ sužavėjo ne tik saviškius

Toomas Hendrik Ilves
„Juk dabar ir jūsų prezidentas iš Amerikos“, – su gilia užuojauta galvą ankstų rytą Baltarusijos Mogiliovo mieste palinksėjo pagyvenęs vietinis. Tais pačiais metais jų prezidentas Aleksandras Lukašenka ir vėl savo žmonėms leido jį išrinkti dar vienai kadencijai. Už jį balsavo 85 proc. rinkėjų (manipuliacijos buvo akivaizdžios). Baltarusijoje, sprendžiant pagal dabartinę situaciją, užsitęsė sovietų valdymas. O Estija tais pačiais metais žengė drąsų žingsnį tolyn nuo sovietinės praeities ir šalies prezidentu išrinko estą iš užsienio, žmogų be komunistinės praeities. O laimėjo jis vos per plauką: specialioje rinkėjų kolegijoje (kuri buvo suburta todėl, kad nė vienas kandidatas parlamente negavo reikiamo dviejų trečdalių deputato palaikymo) jis visgi peržengė reikiamą ribą – įgijęs vos dviejų balsų pranašumą. Estija turėjo ir alternatyvą – prezidento poste palikti Arnoldą Ruutelį, sovietiniais laikais vadovavusį Aukščiausiajai Tarybai.

Jeigu pagyvenęs ponas iš Mogiliovo ir turėjo savų priežasčių gailėtis Estijos, liberalusis pasaulis lengviau atsikvėpė. „Kylanti žvaigždė. Michailui Saakašviliui į Gruziją nunešęs žinią iš Vakarų (Miša,...atstok!), sužavėjęs George’ą Bushą ar palaikydamas draugiškus ryšius su senu bičiuliu, Švedijos užsienio reikalų ministru – 2006 metais T.H. Ilvesas pradėjo įspūdingą skrydį aukštyn ir jau 2007 metais tapo geriausiu atstovu iš visų seniau laisvės neturėjusių šalių“, – taip naująjį Estijos prezidentą aprašė žurnalas „The Economist“.

Prezidentu iš Amerikos T. H. Ilvesas laikomas iki pat dabar. Pradedant puikia anglų kalba, kurią jis valdo nepalyginamai geriau už kitus, gimtąją kalbą nuspalvina kalambūrai, kandžios replikos ir taiklus humoras, kurie sausuose pasisakymuose estų kalba paprasčiausiai paskęsta, ir baigiant tuo, kad, kalbant apie iš Vakarų gaunamą informaciją, Estijos prezidentas visada pirmiausia kliaujasi amerikiečiais.

Tarptautinių santykių srityje pirmenybę ir gerus žodžius jis pirmiausia skiria partnerei už Atlanto. Įskaitant ir tokiais klausimus keliančiais aspektais kaip neseniai JAV Senato parengta ataskaita apie kankinimus, kuriuos taikė CŽV. Užuot iš karto ėmęsis aptarinėti šį klausimą, Estijos prezidentas patarė kitiems pasižiūrėti į veidrodį ir taip pat išsamiai patyrinėti savo slaptųjų tarnybų elgesį. Jis taip pat išjuokė Nacionalinio saugumo agentūros pasiklausymo programų kritikus.

Iš esmės T. H. Ilveso pozicijoje pastebima ta pati linija, kurios jis laikėsi dar tuo metu, kai vadovavo JAV Kongreso finansuojamai radijo stoties „Laisvoji Europa“ estiškai redakcijai. Dėmesys universalioms žmogaus teisėms, pilietinei visuomenei, demokratiniams institutams, įstatymo valdžiai, laisviems rinkimams ir žodžio laisvei. Tokia teorija. Praktikoje jis, pavyzdžiui, ne kartą šokiravo žodiniais išpuoliai prieš spaudą, kurią su panieka vadina „plunksnagraužiais“ (kalbama apie „blogas“, geltonąsias arba silpnas žiniasklaidos priemones – kaip pasakytų pats Estijos prezidentas).

Vis dėlto jis instinktyviai vengia bet kokio piktnaudžiavimo valstybine valdžia. Tikėtina, kad T. H. Ilvesas – pirmasis valstybės vadovas, pradėjęs viešai reikšti paramą sulaikomoms „Pussy Riot“ judėjimo narėms. Visuomeniniu lygmeniu jis atstovauja liberalams, šiais metais patvirtinusiems neutralų lyčių atžvilgiu partnerystės įstatymą.

Šie metai ir Rusijos įsiveržimas į Ukrainą pavertė T. H. Ilvesą vienu aršiausių V. Putino vadovaujamos Rusijos kritiku visame pasaulyje. Pats T. H. Ilvesas, duodamas interviu stengiasi pabrėžti, kad anksčiau Estiją buvo galima laikyti paranoiška, tačiau dabar visi konstatuoja, kad estai buvo teisūs. Jo teigimu, šiuo metu susiklosčiusi situacija yra prastesnė nei Šaltasis karas, nes tada, skirtingai nei dabartinės Rusijos atveju, buvo daugiau taisyklių ir susitarimų.

T. H. Ilveso manymu, Rusija iš esmės yra Estijos antitezė, o pastarąją vadina pačia laisviausia iš buvusių sovietinių respublikų. Pastaruoju metu savo pareiškimuose jis dėmesį telkia į Rusijos propagandinio aparato keliamus pavojus ir į tai, kad šis aparatas kaip patrauklią alternatyvą liberaliai demokratijai pateikia autoritarinį šovinizmą. T. H. Ilvesas įspėja, kad Vakarų šalims Rusijos agresija tampa įprastu dalyku.

2010 metais, kai JAV ir Rusijos santykius mėginta plėtoti pasitelkiant „perkrovimo“ politiką, pats T. H. Ilvesas buvo nusiteikęs kur kas nuosaikiau. Po šiokių tokių dvejonių jis priėmė tuometinio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo kvietimą atvykti į Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių minėjimą (sprendžiant iš gestų kalbos, D. Medvedevą toks sprendimas maloniai nustebino).

Dar būdamas Estijos užsienio reikalų ministru T. H. Ilvesas leido aiškiai suprasti, ką mano apie Baltijos valstybių vienybę. „Nesijaučiu esąs pribaltas“, - 2001 metais interviu „Wall Street Journal“ sakė jis. „Kas, velniai rautų, jie tokie, kad man aiškintų, kaip turiu jaustis?“ – piktinosi T. H. Ilvesas.

Tapęs Estijos prezidentu T. H. Ilvesas daugiausiai dėmesio skiria pragmatiškumui. Visų pirma jis pabrėžia būtinybę, pasitelkiant infrastruktūrą ir kitus dalykus, sujungti tris Baltijos valstybes su Europa. Jis remia tiek „Rail Baltica“ geležinkelio tiesimą, tiek ir vieningos Baltijos energetikos rinkos, užtikrinsiančios garantinį elektros energijos ir gamtinių dujų tiekimą, sukūrimą. „Realiausia Baltijos regiono aprūpinimo dujomis diversifikavimo alternatyva – regioninio suskystintų dujų terminalo, galinčio aprūpinti Estiją, Latviją, Lietuvą ir Suomiją, statybos“, – prieš trejus metus kalbėjo T. H. Ilvesas. Jis pasmerkė Lietuvos parlamentą dėl neaiškumų, susijusių su naujosios atominės elektrinės statybomis, o dabar tikisi, kad dėl dabartinės saugumo situacijos Lietuvos ir Latvijos indėlis į saugumo į šių valstybių saugumo užtikrinimą prilygs lėšoms, kurias saugumui užtikrinti skiria Estija. Ateinančiais metais Estija planuoja saugumo užtikrinimui skirti daugiau nei 2 proc. BVP.

Formuojant užsienio politiką, Estijos prezidentas formaliai atlieka tik reprezentacinį vaidmenį. Pačioje svarbiausioje institucijoje – Europos Taryboje – Estijai atstovauja ministras pirmininkas. Vieną iš svarbiausių Estijai užsienio politikos susitarimų – Susitarimą su Rusija dėl sienos (kuris iki šiol nėra ratifikuotas) – pasirašė, pavyzdžiui, abiejų šalių užsienio reikalų ministrai.

Tiesa, T. H. Ilvesas ėmėsi rūpintis Estijos įvaizdžiu užsienyje. Dažniausiai savo kalbose jis kalba apie elektroninius Estijos sprendimus, taip aukštindamas šalies pasiekimus kibernetinio saugumo srityje ir girdamasis elektronine valdžia.

Jis pelnė skandalingą reputaciją, naudodamasis socialiniu tinklu „Twitter“. Bene daugiausia dėmesio sulaukė jo žinutė, kurią vieną gilią 2012 metų naktį iš Rygos jis nusiuntė Nobelio ekonomikos premijos laureatui Paului Krugmanui. „Mes rašome apie kažką, ko visai nežinome, mes būname išdidūs kitų atžvilgiu, nes jie mums paprasčiausiai siauraakiai. Gali būti, kad Nobelio ekonomikos premija reiškia, kad tu gali tiek pamokslauti ekonominėmis temomis, tiek sakyti, kad mūsų valstybė – nepaliesti dirvonai“, - rašė T. H. Ilvesas.

Nepaisant arogantiško įvaizdžio ir kandumo, T. H. Ilvesas debatuose turi intelektinių gebėjimų. Tiesą sakant, diskutuoti su juo pasaulio politikos klausimais kaip lygus su lygiu Estijoje gali vos vienetai.

Valstybės viduje tai nekrenta į akis, bet kartais pagrįstai kelia komentatoriams klausimą: ar nelaiko jis Estijos sau pernelyg maža? Kai kurios kitos Estijos visuomenėje iškeltos problemos nesulaukia iš prezidento jokios reakcijos. Tačiau 2011 metais T. H. Ilvesui antrą kartą iškėlus savo kandidatūrą į prezidento postą (tuomet viskas vyko jau parlamente), jį palaikė 49 proc. Estijos gyventojų. Įdomu pastebėti, kad rusakalbių gyventojų palaikymas prezidentui „amerikonui“ sudarė vos 22 proc.