Kodėl taip klostosi kaimynų bendravimas? Ar teisingi Lietuvos veiksmai, įrodinėjant ir ginant savo politines nuostatas bei vaduojantis iš Rusijos priklausomybės, pirmiausia energetinės. Pokalbis su garbiu „Savaitės“ svečiu Prezidentu Valdu Adamkumi.
– 2001 metais, būdamas Lietuvos Prezidentu, jūs susitikote su tuometiniu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Aš noriu jūsų paprašyti prisiminti tą susitikimą, kokį jums įspūdį tada padarė V. Putinas?
– Atvykus į Maskvą, aišku, su visom ceremonijom ir t.t., paprastai vežama į parinktą viešbutį apgyvendinti. Ir mums važiuojant, kadangi, aš turiu prisipažinti, Maskvą pažinojau iš savo ankstyvesnių vizitų su Amerikos delegacija, kai teko tai valstybei atstovauti ekologiniais klausimais, žiūriu, kad ne į „Rosijos“ ar kitus viešbučius veža, bet kažkaip artėjame prie Kremliaus.
Ir mes kaip niekur nieko, mano didžiausiam nustebimui, šaunam tiesiai pro atdarus Kremliaus vartus, virš kurių iškabinta Lietuvos trisplavė plevėsuoja ir Rusijos. Ir aš iš pradžių net, prisipažinsiu, pasimečiau – nejaugi mes iš karto net nepersirengę važiuojame į susitikimą su prezidentu?
Prasidėjo dalykiniai pasikalbėjimai. Aišku, jau tada V. Putinas vėl buvo toks geležinis. Ir tokiame, sakyčiau, oficialiame, šaltame fone tas visas pasikalbėjimas ir vyko. Tas vyko ir sekančią dieną, ir oficialiuose pietuose.
Alma man paskui pasakojo, kad jinai išsikalbėjo su juo, ir jis užklausė, kaip patiko Kremlius. Alma sako: žinote, mes Kremlių tiek tematėme, kiek (kelio) iš mums skirtų apartamentų iki priėmimo salės. Ir jisai paima Almą ir sako, sukame į kairę. Protokolo žmonės nustebę: ne, ne, prezidente, tiesiai. Tas ranka numojęs jiems, reiškia, nutilkit, ir aš sakau nuoširdžiai – ten jis atsiskleidė. Buvo visiškai normalus žmogiškas pasikalbėjimas, į carų sosto kambarius nuvedė, aprodė visą Kremlių, ir patenkintas atsisuko ir sako, tai dabar galite pasakyti, kad matėte Kremlių? Ar tai buvo, sakyčiau, sėkmingas, draugiškas, malonus susitikimas, ar tai galima būtų per pusę skirti: buvo oficialioji dalis, kurioje buvo išlaikytas šaltumas ir jokių šypsenų nebuvo, o antroji dalis buvo tikrai tas žmogiškas bendravimas.
– Kai politikos mokslininkai vertina Lietuvos ir Rusijos santykius, tai jie sako, kad 1990-1991 metais labai trumpą laiką jie iš tiesų buvo sėkmingi, o paskui įtampų rasdavosi visą laiką ir tokios sėkmės jau nebebuvo. Kaip jūs manote, kodėl nepavyksta su Rusija sukurti tokių gerų, kaimyniškų, geranoriškų santykių?
– Man atrodo, kad čia daugiausia veikia bendrosios užsienio politikos klausimai. Lietuva įstojo į NATO, įstojo į ES, tas, aišku, nebuvo priimtina Rusijos užsienio politikai, ir tas klausimas išliko iki šių dienų. Ir aš galvoju, kad jis dar aštresnis nei anomis dienomis. Bet tai yra vienintelis paaiškinantis momentas, kodėl pas mus tokio nuoširdumo nebuvo. Su kiekvienais metais jie buvo vis daugiau įtempti ir šiuo metu mes matome įtemptus ir sunkiai sutariamus klausimus.
– O ar mes galime galvoti apie kažkokį „atšildymą“ tų santykių, jeigu valdžioje išliktų tas pats V. Putinas?
– Na, aš asmeniškai galvoju, kol V. Putinas bus – su Lietuva santykiai nepasikeis.
– O kaip jūs vertinate Vyriausybės žingsnius, kai bando išsivaduoti iš Rusijos energetinės priklausomybės: be abejo, SGD terminalas yra pati didžiausia mūsų sėkmė, bet mes dar turime neatsakytus klausimus su VAE ir skalūnais, kurių žvalgyti taip ir nepasiryžom.
– Kaip jūs apskritai vertinate šios Vyriausybės darbą, nes visuomenės nuomonė apie ją labai keista – Premjero reitingai labai aukšti, jo partijos taip pat, o apie visą Vyriausybę tauta galvoja ganėtinai neigiamai.
– Vyriausybės nesutarimas yra tas, kad vyriausybėje yra mišrainė. Aš atsiprašau politinių partijų, aš turėjau pasakyti koalicija, bet tai, kas daroma, kas svarstoma ir kaip bandoma kai kurie reikalai svarstyti – aš aiškiai matau privačius interesus tiek atskirų partijų vadovų, tiek pačių partijų, kurios kiekviena traukia į savo pusę.
Nebent Lietuvos visuomenė tiek bus pribrendusi, kad, matydama išskirtinai vienos kurios nors partijos stiprumą ir išskirtinumą pateikti Lietuvos visuomenei vertybinių argumentų, kad visuomenė duotų aiškią persvarą vienai partijai, kuri tikrai verta to pasitikėjimo sudaryti vyriausybę, o ne koalicinę, tol mes turėsime tą problemą.
– Panašu, tai truks dar ilgai.
– Gaila, nenoriu spėlioti, bet, duok dieve, kad aš savo gyvenimo bėgyje sulaukčiau.