Ką mums šiandien sako Dievo gimimas tvarte, neįprastoje šeimoje? Apie tai švenčių išvakarėse DELFI kalbėjosi su kunigu, jėzuitu Antanu Saulaičiu.
- Tik atvirukuose Kalėdų naktis atrodo romantiškai. Mama – nepilnametė, su sužadėtiniu, kuris nėra kūdikio tėvas, neturi kur prisiglausti, gimdo tvarte, vaikelį guldo į ėdžias. Šiandien tokia situacija nepraslįstų pro tarnybų akis. Ką apie tai manote jūs?
-Nenuostabu, kad išsivystę kraštai rūpinasi kūdikių ir vaikų priežiūros įstatymais, taip sudarydami sąlygas užtikrinti sveiką auklybą. Vis dėlto didžioji žmonijos dauguma gyvena kitaip, nekalbant apie karo, sukilimų, žmogaus padarinių paveiktas vargingas gyvenimo sąlygas.
Jėzus gimė okupuotoje šalyje, pavergtoje tautoje, vargdienių šeimoje – kaip dauguma žmonių nuo Adomo ir Ievos iki šiandien. Mūsų prakartėlės namuose, bažnyčiose, miestų aikštėse yra nuskausmintos, padailintos.
Tai įgyvendinta ne tiek mokymu, kiek pavyzdžiu – „Palaiminti vargdieniai – jų yra dangaus karalystė“. Tai Prisikėlimo naujam gyvenimui čia, žemėje, dovana.
- Jėzaus šeima nebuvo tradicinė, kaip dabar suvokiame idealią šeimą. Kaip suprasti Dievo įsikūnijimą būtent tokioje?
-Dar visai neseniai „šeimos“ atvaizdas reklamose, pamaldžiuose paveikslėliuose būdavo tėtė, mama, sūnus, dukrelė, šuniukas ar katytė. Tokių šeimų pasaulyje labai mažai, gal 5 proc.
Daugumoje šeimų dar yra seneliai, tetos, dėdžių vaikai, į namus priimtas vienišas žmogus. Jėzus taip pat turėjo močiutę, senelį, tetą ir dėdę su pusbroliu Jonu, kitus artimuosius, augo Juozapo globoje.
Geriausiai šiais Šeimos metais šeimą apibūdina popiežius Pranciškus: tai namai, kuriuose išmokstame mylėti ir bendrauti su žmonėmis. Mažiau dėmesio skiriama suaugusių sudėčiai, daugiau pačių vaikų saugumui, sveikatai, auklybai, mokymuisi išeiti į žmones.
Mūsų lietuviškoje parapijoje JAV buvo tokie Rimkai. Tėvai labai anksti mirė, liko aštuoniolikmetė dukra ir jos aštuonmetis broliukas, mano bendraklasis. Sesuo rūpestingai jį augino neištekėdama, kol brolis baigė mokslus ir pradėjo skintis kelią. „Netradicinė šeima“, labai atitinkanti popiežiaus kartojamą dėsnį.
Kiek šeimų užaugino svetimą vaiką karo metu? Kiek šeimų vadina teta kažkokią likusią beglobę močiutę ar senelį, kuris kartu? Kiek visomis išgalėmis augina savo vaikus: sveikus, su negalia, skirtingus, kartais suklijuotus iš buvusių santuokų dalių? Kiek sutuoktinių kovoja kasdien už vienybę, santarvę, pagarbius ryšius, kasdienę duoną, saugią pastogę, šiltą spalvota antklode dengtą lovytę, triušį ar ežiuką vaikų džiaugsmui?
- Tačiau Marijos „sprendimas“ gimdyti šiandien neabejotinai sulauktų kritikos: neaiški situacija, nestabili šeimyninė padėtis. Juozapas – netgi ne tėvas, nors neapleidęs Marijos, buvęs šalia.
-Todėl Juozapą, Mariją ir Jėzų meilingai vadiname Šventąja Šeima, jai skiriame sekmadienį tarp Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų.
Netekėjusi nėščia moteris, sužadėtinis kaip globėjas, vienas sūnelis civilizacijos pakraščio skurdžiame miestelyje. Gimęs iš Šventosios Dvasios tokiose sąlygose. Taip ir mūsų šeimose Dievo Dvasia dvelkia, kad ir kokie jie būtų, kai po vienu stogu gyvenantys mokosi mylėti, bendrauti ir mandagiai pagalbią ranką ištiesti.
Kitiems vieną Dievą išpažįstantiems tikėjimams neįkandama Dievybė, kuri būtų nuolanki, silpna. Nes Dievas – Viešpats, Visagalis, Amžinasis, Garbingiausias, Švenčiausias. Aukščiausiasis. O vis dėlto krikščionys išpažįsta Šv. Kalėdų slėpinį.
Kūrėjas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą. Tada ir Pats tapo tokiu, kad paveikslas vis labiau panašėtų į originalą. Savo džiaugsmui ir kitų gerovei.
- Kas Jums yra Kalėdos?
- Man Šv. Kalėdos šilta, drąsi susėdusiųjų prie kūčių stalo vienybė, girgždantis sniegas, vaikų inscenizuojama Betliejaus istorija, pats visas Įsikūnijimo slėpinys – ir, žinoma, viena kita dovanėlė kitiems, kelios saldokos dovanėlės sau.
