Taip apie V. Putino istorinę mąstyseną kalba Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis, vedęs Jerzy Giedroyc dialogo ir bendradarbiavimo forumo organizuotą diskusiją apie Vakarų ateitį.

„Europoje ir Rusijoje artima istorija girdisi skirtingai. Pavyzdžiui, Europoje tolimoji istorija yra romantizuojama, bet į politiką nepakliūna, tuo tarpu Pirmojo pasaulinio karo, Antrojo pasaulinio karo istorija, Holokaustas, denacifikacija, Sovietų Sąjungos žlugimas yra nuolatos ir labai kritiškai diskutuojami, vyksta nuolatiniai debatai. O Rusijos aplinkoje viskas apsiverčia: senoji istorija skamba nuolat, o Josifo Stalino laikai, represijos, gulagas tarsi išnyksta“, - teigia G. Mažeikis.

Istorija – V. Putino įrankis

Kryme gyvena mūsų žmonės, pusiasalis turi ypatingos strateginės svarbos Rusijai, kaip dvasinis daugialypės, bet solidžios, rusų tautos ir centralizuotos Rusijos lopšys. Būtent senovės Krymo mieste Chersone, arba Korsunėje, kaip jis vadinama rusiškose kronikose, buvo pakrikštytas didysis kunigaikštis Vladimiras ir atnešė krikščionybę į Rusią“, - savo kreipimesi į Rusijos Federalinį susirinkimą sakė V. Putinas.

„Dėl etninio panašumo, bendros kalbos, bendrų materialios kultūros elementų, bendros teritorijos (nors ribos tais laikais ir nebuvo žymimos), gimė bendras ūkis ir valdymas. Krikščionybė buvo galinga dvasinė vienijanti jėga, kuri įtraukė daugybę rytų slavų genčių ir jų susivienijimų į rusų tautos ir valstybės kūrimą. Tai buvo padaryta gimstant mūsų protėvių dvasiniam vieningumui, kai jie pirmą kartą ir visiems laikams pamatė save kaip suvienytą tautą. Visa tai leidžia sakyti, kad senovinis Korsunas, arba Chersonas, ir Sevastopolis turi neįkainojamos civilizacinės ir sakralinės svarbos Rusijai, kaip Šventyklos kalnas Jeruzalėje islamo ir judaizmo sekėjams“, - teigė Rusijos prezidentas.

Gintautas Mažeikis
G. Mažeikis sako, kad tokie V. Putino teiginiai demonstruoja keistą mąstymą, kai valstybės ir tautos vertę įgyja tik tada, kai turi istorinę tradiciją. Pasak profesoriaus, Rusijos prezidentas akivaizdžiai siekia mitologizuoti senąją istoriją ir pagrįsti ja šiuolaikinius politinius sprendimus.

Rusijos žmogaus teisių gynėjas Nikita Petrovas sako, kad Chersone išties buvo pakrikštytas Kijevo kunigaikštis Vladimiras, tačiau tai yra kitos valstybės kunigaikštis, kuris su Rusija nėra tiesiogiai susijęs: „Juk Kijevo kunigaikštis krikštijosi ir jo atvaizdas buvo ant kitos valstybės monetų, o ne ant Rusijos“.

Kijevo Rusia buvo pirmoji rytų slavų valstybė, kurią, kaip manoma, įkūrė iš Švedijos atkeliavusi skandinavų gentis variagai. 988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras iš Bizantijos priėmė krikštą. Valstybė klestėjo iki XIII amžiaus, kai rytinė dalis pateko totorių priklausomybėn – tada valstybingumo centras persikėlė į Haličo-Voluinės kunigaikštystę. Maskvos kunigaikštystė susikūrė iš suirusios Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystės, kuri nuo Kijevo Rusios atsiskyrė šiai silpstant. Taigi Maskva ir Kijevas turi istorinių gijų, bet nėra tapatūs valstybiniai dariniai.

Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas pasakoja, kad visokie istoriniai mitai liečia ir Lenkiją: esą Vroclavas ir Šcecinas – ne visai lenkiški miestai, mat juos šalis įgijo po Antrojo pasaulinio karo.

DELFI primena, kad Lenkijos sienos labai pakito po Antrojo pasaulinio karo. Po karo Sovietų Sąjunga pasiliko beveik visas 1939 m. pagal Ribbentropo-Molotovo paktą aneksuotas lenkiškas teritorijas, tačiau Lenkijai buvo perduotos kai kurios anksčiau Vokietijai priklausiusios sritys: Silezija, Rytų Pomeranija, pietinė Rytprūsių dalis. Kitaip tariant, Lenkijos sienos buvo „paslinktos“ į Vakarus.

Pasak A. Michniko, karai Balkanuose irgi kilo dėl istorinių mitų. Pavyzdžiui, Serbijai Kosovas yra tautos lopšys, nes ši teritorija buvo politinis viduramžių Serbijos centras, vakarinėje teritorijos dalyje, kurią serbai vadina Metohija, buvo įkurtas Serbijos Ortodoksų bažnyčios patriarchatas. Remdamiesi sakraline ir istorine regiono svarba, serbai į Kosovo albanų siekius atsiskirti sureagavo genocidu, kuris 1999 m. baigėsi NATO antskrydžiais prieš Belgradą ir vienašališkai paskelbta Kosovo nepriklausomybė. Taigi dabar egzistuoja dvi albanų valstybės – Albanija ir Kosovas.

Įžvelgė V. Orbano ir V. Putino panašumų

A. Michnikas sukritikavo ir Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną, kuris esą neprieštarautų suvienyti visus vengrus, kurie gyvena ne tik Vengrijoje, bet ir Rumunijoje, Slovakijoje, Serbijoje, Ukrainoje. Apžvalgininko nuomone, tuo jis panašus į V. Putiną.

„Imkime V. Orbaną. Tai, ką sako V. Orbanas yra vengriškasis putinizmo variantas. Nepaisant, kad jis yra antikomunistas, tai nieko nereiškia. Etninis šovinizmas yra paskutinė, aukščiausia komunizmo stadija“, - sakė A. Michnikas.

Kaip žinoma, Vengrijos karalystė buvo stipri Vidurio Europos valstybė, gyvavusi 1000-1918 m., bet nuo maždaug 1700 m. tapusi Habsburgų valdomos Austrijos-Vengrijos imperijos dalimi.

Po Pirmojo pasaulinio karo Austrijos-Vengrijos imperija subyrėjo, o pagal Trianono sutartį karą laimėjusios šalys apkarpė Vengrijos sienas.

„V. Orbanas savo galvoje, ko gero laiko, visus įmanomus mitus. Todėl norėtų paimti Slovakijos teritoriją, nes ten atseit gyvena kalnų vengrai. Norėtų ir Transilvanijos, Voivodinos ir taip toliau“, - sakė A. Michnikas.

„Senosios istorijos mitų dabartinėje Rusijoje yra daug ir jie labai stiprūs. Teigiama, kad Kijevo kunigaikštystė – tai pirmoji rusiška žemė, pirmoji rusiška tauta – tai tiesa, niekas nesiginčytų, bet argi tai argumentas norint paremti savo agresiją ar bombarduoti Donecką ir Luhanską? Aš labai gerai tai matau Lenkijoje, kur labai bijojau, kad šie mitai iš naujo bus atgaivinti. Ačiū Dievui, nieko panašaus neatsitiko. Niekas Lenkijoje nekalba, kad reikia paimti Lvovą ar kitą miestą. Ir dėl Vilniaus: mes galime šimtą metų ginčytis apie tai, bet akivaizdu viena – jeigu lenkas nori atvažiuoti į Vilnių, jis perka bilietą ir atvažiuoja“, - pasakojo A. Michnikas.

Kaip žinoma, tarpukariu dalis ukrainietiškų žemių su Lvovu ir Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai.

Kodėl V. Putinas nekalba apie J. Stalino nusikaltimus?

Nors niekas neabejoja, kad senoji istorija Maskvai yra svarbus politinis įrankis dabarčiai, tačiau niekas taip nestebina kaip Kremliaus užmaršumas apie Sovietų Sąjungos vykdytus nusikaltimus prieš ištisas tautas.

„Ar tai reiškia, kad kritinė įvairovė yra tiek pavojinga autoritariniams režimams? Ar tai skirtis tarp Vakarų ir Rusijos? Vakarams labai svarbu apmąstyti savo praeitį labai kritiškai, čia galima įvairovė ir nesutarimai, o Rusijai apie artimą praeitį geriau nutylėti ir būtina išaukštinti įvairias mitologijas tik tam, kad disidentų balsų nebebūtų girdėti“, - klausė G. Mažeikis.

A. Michniko manymu, kartais tautas išties apninka tam tikras nacionalistinis šišas, kuris apakina žmones. Jo manymu, tai būdinga ne tik rusams, bet apskritai visoms tautoms. Kaip pavyzdį jis pateikė lenkų istoriją.

„Dar gerai pamenu, kai Lenkijoje irgi buvo panašių momentų, kai viešpatavo šovinistiniai kliedesiai ir kai lenkai su A. Hitlerio armija dalyvavo užimant Čekoslovakiją. Visi mano kartos lenkai prisimena 1968 m., kai mes kartu su sovietais įžengėme į Čekoslovakiją. Niekas neprotestavo, galbūt tik intelektualusis elitas“, - apie panašias lenkus kamavusias ligas kalbėjo A. Michnikas.

Vokietija persūdo, Rusija – išvis nemąsto

Kalbėdamas apie tai, kodėl Vakarai dėl savo nusikaltimų apgailestauja, tuo tarpu Rusija – nelabai, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius G. Mažeikis priminė, kad ir nemažai musulmoniškų šalių neigia Holokaustą bei tvirtina, esą tai yra mitas, sukurtas pateisinti Izraelio įkūrimą Palestinoje, kuri ilgus metu nebuvo judėjų žemė.

Edmundas Ratka Varda iš Vokietijos teigia, kad jis išties dažnai sulaukia klausimo, kodėl Vokietijoje taip dažnai kalbama apie Holokaustą. Jo teigimu, Berlyne neįmanoma nueiti nė metro neprisimenant praeities – jos ženklai įprasminti visoje aplinkoje.

„Vokietijos respublikos užsienio politikos pamatas buvo pastatytas kaip kontrastas buvusiai politikai, kaip priešprieša viskam, ką Vokietija padarė savo kaimynams, ypač rytiniams. Kai kalbama apie arabų pasaulį, aš manau, kad jiems Holokaustas nėra toks svarbus. Jie neturi tikslių žinių ir jie nelaiko tai savo istorijos dalimi. Arabų pasauliui Holokaustas yra europietiška problema. Dėl šios priežasties jie nesupranta Vokietijos santykių su Izraeliu, nes nekelia Holokausto klausimo. O Vokietijai nesuvokiama, kaip šalys gali nepripažinti Holokausto, kaip, pavyzdžiui, Iranas. Tik tiek, kad aš manau, kad šituo klausimu yra persistengta. Tai labai europietiška problema ir labai vokiška problema“, - pasakojo E. Ratka Varda.

Žmogaus teisių gynėjas N. Petrovas savo ruožtu teigė, kad Europoje Holokaustas prisimenamas ne tik kaip baisus faktas, bet ir suvokiamas, kaip siaubingas nusikaltimas. „Kai mes kalbame, kodėl vokiečiai susimąstė, tai jeigu jie nebūtų pralaimėję karo, jie nebūtų susimąstę. Tai buvo tam tikras pamatas atsakingiems žmonėms ir eiliniams gyventojams (kurie irgi buvo persismelkę nacizmu) suvokti savo nusikaltimus“, - sakė N. Petrovas.

Tuo tarpu Rusijoje situacija yra kita: žlugus Sovietų Sąjungai nebuvo suvokti jos nusikaltimai. „Mes nenorime žinoti, kokie mes buvome. Kokiais mes turime būti – irgi nežinome. Todėl nenuostabu, kad nė vienas rusiškas vadovėlis, nė vienas mokyklos kursas nepaaiškina, kokia šiandien santvarka yra Rusijoje. (…) Nėra suvokimo, kad mes darėme nusikaltimus. Šito suvokimo neturi ir V. Putinas, kuris sako, kad niekas neprivers mūsų pasijausti kaltais. Tai baisi frazė, tai reiškia, kad mes savo istorijoje visuomet teisūs“, - teigė N. Petrovas.

Atrado, kas bendra visoje Rusijos istorijoje

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis teigia, kad kad žvelgiant iš filosofinės pusės kai kurie dalykai yra transistoriniai – tai yra tęsiasi visą valstybės egzistavimo laikotarpį.

„Improvizuodamas į Rusijos istoriją pažiūrėsiu filosofiškai. Bandau peržiūrėsi vienos galingiausių ir įspūdingiausių mūsų kontinento valstybės istoriją ir ieškau elemento, kuris pastovus. Politiniame gyvenime vienas elementas yra pastovus. Mano nuomone, tai samodežavije. Kaip atsirado, niekaip jos įveikti jiems nepavyksta. Jeigu šiandien pasibaigtų pasaulio istorija, neduok Dieve, tai, manau, kad iš kitų planetų atvykę istorikai rašydami Rusijos istoriją šią sąvoką laikytų pagrindine. Buvo bandymai demokratizuoti, buvo bandymai kurti oligarchiją, turėjo monarchiją, bet šitas dalykas šitos tautos nepalieka“, - sakė A. Jokubaitis.

Samoderžavije reiškia autokratiją arba Rusijai būdingą valdžios vertikalę. „Kai Rusijoje atsiranda samoderžec, tai atsiranda ir noras kurti imperiją“, - teigė profesorius.

Vašingtono universiteto profesorius Michaelas Kimmage'as teigia, kad jam ypač svarbus atrodo skirtumas tarp kaltės ir pažeminimo. Jo teigimu, psichologiškai tai susiję konceptai, bet jų poveikis labai skirtingas. Tarkime, Kremlius mano, kad pastarieji du dešimtmečiai Rusijai buvo tarsi pažeminimas, nes šalis iš pasaulinės galybės tapo regionine valstybė: jeigu valstybė jaučiasi pažeminta, ji niekuomet nejaus kaltės dėl savo nusikaltimų.

„Yra toks Oscaro Wilde juokas, kad JAV ir Jungtinė Karalystė turi daug ką bendro, išskyrus bendrą kalbą. Manau, kad tai gali būti taikoma istorinei Antrojo pasaulinio karo patirčiai, kad Vakarai ir Rusija yra atskirti bendros Antrojo pasaulinio karo patirties. Tačiau tai atrodo ironiška, juk Britanija, JAV ir SSRS buvo sąjungininkės Antrojo pasaulinio karo metu. Tai gana aiškiai matosi dabartinės krizės metu Ukrainoje. Dar viena krizės ironija ta, kad iš retorikos atrodo, jog visose pusėse kovoja fašistai. V. Putinas yra lyginamas su A. Hitleriu, savo ruožtu Rusija Vakarų Ukrainos nacionalistus laiko fašistais“, - sakė M. Kimmage'as.

E. Ratka Varda sako, kad ryšys tarp kaltės ir pažeminimo yra atvirkštinis: kai nesijauti pažemintas, gali pripažinti kaltę.

„Mūsų kaimynai situaciją labai palengvino. Ypač Prancūzija ir Lenkija. Tarkime, praėjus keletui metų po karo Prancūzija ištiesė ranką Vokietijai. Charles de Gaulle pasakė savo garsiąją kalbą. Tai buvo pirmoji sąlyga, kodėl Vokietija galėjo prisiimti kaltę. Antroji aplinkybė, kad po Antrojo pasaulinio karo viskas buvo labai aišku. Po Pirmoji karo buvo įvairių spekuliacijų, o po Antrojo buvo labai aišku, kad moraliai ir politiškai vokiečių elgesys buvo už civilizacinių normų ribų. Trečias dalykas, kad Vokietijai sekėsi ekonomiškai: jeigu tavo ekonomika auga, tu neieškai kaltų“, - sakė mokslininkas.

1962 m. Ch. De Gaulle viešėdamas Vokietijoje pasakė aistringą kalbą: „Aš sveikinu jus, jaunus vokiečius, didžių žmonių vaikus. Teisingai, didžių žmonių, kurie, žinoma, padarė ir didelių klaidų savo istorijoje“, - sakė Ch. De Gaulle, kuris buvo prancūzų pasipriešinimo nacių Vokietijai simbolis.

Ši kalba laikoma tarsi nauju posūkiu Prancūzijos ir Vokietijos santykiuose, po kelių mėnesių šalių lyderiai pasirašė Eliziejaus sutartį, numatančią glaudesnius šalių santykius politiniame ir civiliniame lygmenyje.