Neturėdama sanitarinio kordono Maskva jaučiasi nesaugiai, jai atrodo, kad JAV vis artėja prie Rusijos sienų, todėl jūrinių bei kontinentinių galių balansas neva svyra Rusijos nenaudai.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Šarūnas Liekis, kalbėdamas Mykolo Romerio universitete vykusioje diskusijoje, teigė, kad rusai mąsto klasikinės geopolitikos kategorijomis, kurios Vakaruose jau nebepopuliarios. Todėl daugelis analitikų buvo nustebę dėl Rusijos agresijos Ukrainoje ir jos bandymo skaldyti šalį geopolitiniu principu. Dar Samuelis P. Huntingtonas prognozavo, kad Ukrainai gresia skilimas į civilizacines, kultūrines dalis.

Pasak Š. Liekio, Vakarai gyvena postmoderniame pasaulyje, tikinčiame apšvietos ir proto galia, todėl nesuvokia Rusijos veiksmų logikos bei nesiima reformuoti saugumo sistemos Europoje. Jiems Rusijos mąstymas dvelkia praeitimi ir yra svetimas.

Dėl šios priežasties turime dialogą, kurio vienas dalyvis kalba apie batus, o kitas – apie ratus.

Kontinentinė galia prieš jūrinę: Rusija vs. JAV

Š. Liekis atkreipė dėmesį, kad įvykiai Ukrainoje daug kam buvo netikėti, tačiau Krymo scenarijus iš esmės atspindi pokyčius, kurie nuo 2012 m. įvyko Rusijos užsienio politikos doktrinoje.

„Su Vladimiro Putino išrinkimu 2012 m. pasikeičia Rusijos užsienio politikos doktrina. Aktyvioje apyvartoje atsiranda tokios sąvokos kaip Russkij Mir, rusiška civilizacija, padalinta tauta. Kitaip sakant, valstybė atranda save klasikinės geopolitikos motyvuose“, - teigė Š. Liekis.

Jo teigimu, rusiškasis mąstymas pasaulio politiką suvokia kaip kontinentinių ir jūrinių galių priešpriešą: Rusija prieš JAV, heartlandas prieš rimlandą, eurazijizmas prieš atlantizmą. Todėl kaudamasi šioje kovoje Rusija ieško sąjungininkų Europoje, islamo pasaulyje ir Tolimuosiuose Rytuose. Europoje pirmaisiais sąjungininkais regima Vokietija ir Prancūzija, kurios būtų pajėgios išplėšti Europą nuo amerikiečių įtakos.

Šarūnas Liekis
Remiantis klasikine geopolitika, Ukraina yra tipiška buferinė valstybė arba sanitarinis kordonas Rusijai, norinčiai apsisaugoti nuo Vakarų įtakos plėtros, arba puikus placdarmas skleisti savo įtaką į Europą. Tiesa, Ukraina gali atlikti ir Rytų-Vakarų sąsajos, geopolitinio centro, vaidmenį – panašų vaidmenį atlieka Turkija. Tačiau Kremliui tai netinka.

Š. Liekio manymu, Maidano revoliucija buvo aiškus bandymas pakeisti Ukrainos geopolitinį statusą iš buferio į sąsają, bet jis iš karto nepavyko.

„Maidano revoliucija ir buvo bandymas pakeisti vieną statusą į kitą“, - sako politologas.

Pasak pranešėjo, Rusijos eurazistai regi didžiarusišką civilizaciją, kuriai reikalinga Ukrainos ir Rusijos vienybė be kokia kaina – net ir pasitelkus prievartą.

„Kitu atveju Rusija praranda galimybę išeiti į rimlandą, ji negali plėsti savo įtakos į Europą. Rusijos manymu, kai tik iš balno bus išmušti europiečiai, kai tik jie bus suskaldyti ir lengvai kontroliuojami, tada amerikiečiai praras savo įtaką. Kitaip sakant, rusų manymu, raktas išstumti amerikiečius iš pasaulinio dominavimo yra išstumti juos iš rimlando, tai yra iš Europos“, - pasakojo Š. Liekis.

Saugumo skirtumai dviejose Europose

Savo ruožtu Vakarai, pasak Š. Liekio, mąsto visiškai kitokiomis kategorijomis ir gyvena postmodernios politikos ciklu. Vakarų nuostata, kad geopolitinis mąstymas yra pasenęs ir tinka praėjusiam amžiui.

Šarūnas Liekis
„Vakarų civilizacija – Europos Sąjunga ir JAV – galvoja, kad jos yra postmoderniame neoliberalios politikos cikle. Šis ciklas leidžia strategiškai planuoti ateities įvykius visame pasaulyje. Tarp jų, ir Rusijoje. Šiam ciklui yra būdingas pramoninių valstybių virtimas informacinėmis, atvirų ekonomikų ir visuomenių atsiradimas, perėjimas nuo masinio planavimo prie ilgalaikio strateginio planavimo, judėjimas nuo centralizacijos link decentralizacijos, atsitraukimas nuo institucinės pagalbos politikos prie savigalbos, visuomeninio gyvenimo demokratizacija, perėjimas nuo hierarchinių prie tinklinių organizacijų, rinkos ekonomikos plėtra, ekologinio vystymosi reikšmės augimas“, - pasakojo mokslininkas.

Skirtumas tarp Vakarų ir Rusijos mąstymo, pasak jo, lemia labai įdomų dalyką: realumo pojūtis prarandamas abiejose pusėse. Rusija militarizuojasi, JAV ir Europos Sąjunga ilgai ignoravo šias tendencijas ir toliau išlaiko dviejų lygių saugumo sistemą Europoje. Tai reiškia, kad NATO skėtis kur kas silpniau saugo Rytų Europą nei senąsias Aljanso nares.

„Rytų ir Centrinėje Europoje dislokuota mažiau nei 10 proc. NATO karinių pajėgų. Iš 28 NATO karinių instaliacijų, kurios yra Europoje, tik 5 yra Centrinės ir Rytų Europos valstybėse. Ir tai antraeilės svarbos. Iš daugiau nei 67 tūkst. JAV karių pajėgų Europoje apie 66 tūkst. dislokuota Vakarų Europoje, Rytų ir Centrinėje Europoje po visų šių įvykių turime kelis šimtus kariškių, kurie rotuojami, vykdomi manevrai, atvažiuoja viena kita danų kuopa. Disproporcijos yra didžiulės, nesinori net šnekėti apie branduolinį ginklą“, - sakė Š. Liekis.

Ir nors makrolygmeniu NATO prieš Rusiją dominuoja, tačiau mikrolygmeniu lygmeniu Rytų ir Centrinės Europos regione regimas galių disbalansas, kuris lemia nesaugumą ir galios vakuumą.

Š. Liekis dar pabrėžė, kad dėl iššūkių saugumui Vakarų patrauklumas Centrinėje Europoje labai sumažėjo. Vadinasi, sumažėjo ir Vakarų „minkštoji galia“. Apie tai galima spręst iš pastarojo meto Čekijos ir Vengrijos laikysenos karo Ukrainoje atžvilgiu. Tokiu būdu, pasak politologo, sukuriamos prielaidos krizei.

„Iš vienos pusės turime valstybę, kuri mąsto teritorinėmis ir klasikinės geopolitikos kategorijomis, iš kitos pusės kalbame apie postmodernumą, minkštąsias galias, informacinius karus. Bet akivaizdu, kad tokioje situacijoje pirmiausia turime skaičiuoti geležį – ką mes turime ir ką turi potencialus priešas, nes kitoje pusėje logika paprasta“, - sakė politologas.

Kaip pavyzdį jis pateikė Suomiją, kuri dėl Rusijos prieštaravimų nėra NATO narė, bet labai glaudžiai bendradarbiauja su Aljansu bei augina savo karinį potencialą.

„Suomijos karinis atgrasymo potencialas yra didesnis nei šalių nuo Estijos iki Rumunijos. Ir tai politikos klausimas: kokie valstybės prioritetai, kiek rūpinamasi gynyba, kiek į ją investuojama“, - teigė Š. Liekis.