„Darbiečių“ ir konservatorių lyderiai žaibais apsisvaidė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) ir Lietuvos politologų asociacijos metinės konferencijos diskusijoje „(Anti)partinė demokratija ir partijų kokybė Lietuvoje lyginamajame kontekste“.

Kalbėdama apie savo partiją, L. Graužinienė akcentavo jaunimo įtraukimo į politiką poreikį. Esą tai yra vienas pagrindinių Darbo partijos prioritetų.

„Turime pasižiūrėti į pasą ir pasižiūrėti, kur mes būsime po dešimties metų“, - sakė Seimo pirmininkė.

Ji sykiu pasidžiaugė statistika, pagal kurią Darbo partijos išleistų pinigų skaičius ir gautų balsų santykis yra vienas geriausių.

„Noriu pasidžiaugti, kad Darbo partija (…) mažiausiai išleido pinigų“, - kalbėjo L. Graužinienė.

Čia įsikišo A. Kubilius. Nors jis tepasakė „Taip, taip, taip, taip“, konservatorių lyderio replika susirinkusiesiems akivaizdžiai priminė su „darbiečiais“ susijusius balsų pirkimo skandalus ir sukėlė juoko bangą.

„Galvojau, kad mano kolegos vyrai yra kultūringi. Bet, pasirodo, ne visi“, - atsikirto L. Graužinienė.

Toliau politikė prabilo apie finansus – „darbiečiams“ jautrų klausimą, ypač atsižvelgiant į partiją persekiojančią juodosios buhalterijos bylą. „Duok, Dieve, visoms partijoms taip skaidriai skaičiuoti finansus. Mes esame pamokyti. Ir negalvokit, kad Darbo partija yra blogis, o visos kitos partijos yra gėris“, - sakė L. Graužinienė.

A. Kubiliaus replikos tęsėsi ir vėliau. „Mes atstovaujame tikrą Lietuvą, jūs čia kažką atstovaujate“, - L. Graužinienei vėl įgėlė konservatorių lyderis.

Neatsakytas klausimas: kodėl taip sparčiai daugėja „tvarkiečių“?

Kalbėdama apie politinių partijų narių skaičių, politologė Ainė Ramonaitė pastebėjo, jog pastaruoju metu itin pastebimai išaugo „Tvarkos ir teisingumo“ partijos gretos.

„Nežinau, iš kur tas šuolis atsirado“, - pripažino A. Ramonaitė.

Sykiu ji pastebi, jog vienas vardiklis sieja tris valdančiąsias partijas: „darbiečių“, „tvarkiečių“ ir socialdemokratų gretose daugiau žmonių, manančių, jog sovietmečiu gyventi buvo geriau. Kur kas mažiau tokia „nostalgija“ juntama dešiniųjų partijų gretose.

Rinkėjų apklausos rodo, kad pirmas prioritetas renkantis politinę partiją – profesionalomas. Vis dėlto, A. Ramonaitės žodžiais, partijų ryšys su visuomene yra „mažumėlę keistas“. Politologės teigimu, klaidingas įsitikinimas, kad partijos stokoja ideologinių pamatų – esą partinės ideologijos pakankamai aiškios, bet politinių įsitikinimų pirmiausiai trūksta patiems rinkėjams.

„Jos pakankamai ideologiškos, bet rinkėjams to nereikia“, - teigė A. Ramonaitė.

Partijos tapo skolininkėmis

TSPMI dėstytojas Mažvydas Jastramskis panagrinėjo partijų finansus. Čia politologas pastebi įdomią tendenciją – be valstybės dotacijų, privačių asmenų paramos ir narystės mokesčio, vis daugiau vietos užima iš bankų skolintos lėšos.

M. Jastramskio pateikta statistika rodo, jog daugiausiai lėšų iš nario mokesčio surenka socialdemokratai, o paskolos didžiausią dalį sudaro konservatorių finansuose. Socdemai – vienintelė politinė jėga, kur nario mokestis sudaro daugiau nei 10 proc. viso partijos biudžeto. Ir ši proporcija, politologo žodžiais, yra toli gražu ne įspūdinga.

Kalbėdamas apie skolinimąsi iš bankų, M. Jastramskis konstatavo, kad partijos skolinasi rinkimų kampanijoms, tikėdamosi skolas grąžinti iš vėlesnių valstybės dotacijų. Tokia praktika politologui neatrodo labai pagirtina.

Konservatoriai ir socdemai pirmauja ir pagal 1 proc. pajamų mokesčio dalies surinkimą.