„Jei rūpėtų lietuvių kalba tai tikrai tie, kurie ketina ją reglamentuoti neatskirtų kalbos ir kalbėtojų poreikių. Kalba gyva tol, kol ji funkcionali vartotojui. Kokiu pagrindu mes manome, kad verslininkas mažiau už politiką suinteresuotas, kad vartotojas suprastų, kuo jis užsiima. O tas visas dirbtinis kalbos reikalų reglamentavimas yra akivaizdus sovietmečio konstruktas.
Prielaidos reguliavimo yra pasenusios. 19 amžiaus idėjos, kad yra viena tauta, viena kalba, vienoj tautinėj valstybėj. Lietuva ne XIX amžiuje gyvena. Verslas ne XIX amžiuje sukasi, jis atviras judėjimui, mainams, kalboms“,- aiškino L.Vaicekauskienė.
Savo ruožtu konservatorius Valentinas Stundys sako, kad valstybinės lietuvių kalbos statusą įteisinantis Konstitucinis įstatymas tiesiog buvo neteisingai suprastas.
Esą įstatymas neįpareigos bendrovių persivadinti, tiesiog prie užsienietiško pavadinimo turės būti užrašas ir lietuviškais rašmenimis, nurodantis kokia paslauga teikiama.
Projektą dėl viešųjų užrašų teikia Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas.