Aš lietuvius šiek tiek pažįstu iš elitiškiausių jų karių Afganistane – specialiųjų pajėgų eskadronų „Aitvaras“ (LITHSOF), ir žinau, kad jei jos įsitrauktų į krizę Ukrainoje, sausumos karo peizažas visiškai pasikeistų, „A Red Rover“ tinklaraštyje rašo amerikietė Kat Argo.
Jie važinėja motociklais ir ant veido ryši juodos ir baltos spalvų skareles su kaukolės kontūrais. Talibanas jų bijo, pažymi autorė.
Jie paiso ne visų JAV taisyklių, pavyzdžiui, važinėti aplink bazę ne didesniu kaip 10 km/h greičiu ar nuolat nešioti šalmus ir šviesą atspindinčius diržus. Jei taisyklė atrodo kvaila, jie jos nesilaiko. Jų nepriklausomybė ir dalinio autonomija varė iš proto amerikiečių vadus.
Afganistane tarnavo LITHSOF kariai, Zabulo provincijoje kėlę baimę Talibanui. Jie buvo nuostabūs kovotojai, pikti ir linksmi mūšiuose, nuolat gyvenę pramuštgalviškai, rašo K. Argo.
Jie kritikuodavo amerikiečių nenorą išeiti už bazės tvoros ir juokdavosi iš saugumo reikalavimų, kurie jiems atrodydavo neprotingi.
„Norite kariauti saugiai? Štai taip ir pralaimite…“, arba: „Mes kariai, o ne vaikai“, - sakydavo jie.
Be visų šių savybių, jie buvo puikūs šeimininkai. „Jie įsileido į savo bazę kelis iš mūsų, vakarais rūkydavusių cigarus jų „oloje“ – vietoje, kuri daugeliui iš mūsų tapo šventove“, - rašo autorė.
Bazėje kariai savo vadą vadino Leonidu – tokią pravardę jis pelnė dėl panašumo į spartiečių karalių, kurį kadaise filme „300“ įkūnijo Gerardas Butleris. Tokia pravardė tiko jo reputacijai.
„Šioje oloje mes esame didelė šeima, - sakė Leonidas. – Kartu mes praleidžiame daugiau laiko negu su tikromis savo šeimomis. Kovojame, pykstamės, bet vis tiek esame šeima. Manau, kad esame ir jūsų šeima“.
Leonidas kartą sakė, kad amerikiečiai yra pernelyg pripratę prie patogaus gyvenimo ir susikūrė patogią, riebią, galingą valstybę, kuri praranda gebėjimą matyti pasaulį.
Leonidas taip pat kalbėjo apie 1940 m. Rusijos invaziją į Lietuvą.
Jis aiškino, kad Lietuvos visuomenė taip pat klestėjo ir gyveno patogiai. Lietuviai paaukojo savo laisves, kad šis komfortas tęstųsi, kol vieną dieną į Lietuvą įsiveržė rusai.
„Rusams buvo leista mus okupuoti neiššovus nė vieno šūvio“, - apgailestavo Leonidas.
Jam tai kėlė gėdą, ir jis tikino, kad taip daugiau niekada neatsitiktų. Maža Lietuvos valstybė niekada neleis dar kartą lengvai ją okupuoti.
Antrasis pagal rangą vadas, pramintas „žudiku iš pusantros mylios“, – už tai, kad iš labai didelio atstumo nušovė motociklu važiavusį talibą, - paprasčiau įvardijo lietuvių ryžtą: „Mes esame lietuviai. Tai viskas“.
Neturiu daug patirties su Lietuva, tačiau apie jų karius žinau tai, kad jie yra atsidavę ir mirtinai ištikimi, rašo K. Argo.
Manau, kad įvedus LITHSOF į Ukrainą, karo tėkmė pasisuktų Kijevo naudai. Jie bent sukeltų psichologinę traumą prorusiškiems separatistams. Jie taptų „Novorosijos“ siaubu, mano K. Argo.
Daugeliu atvejų pasitikėčiau „Aitvaro“ komanda, o ne priešų kompanija. „Aitvarui“ toks mūšis tebūtų geras dienos darbas, pažymi K. Argo.
