Iš Sovietų Sąjungos kalėjimo pabėgusios šalys susidariusią situaciją traktuoja kaip dar didesnę paskatą plėsti europinę erdvę.
Tuo tarpu realizmo mokyklos tarptautiniuose santykiuose apologetai kaip tik svarsto, kad siekiant į europinę erdvę įtraukti Rytų partnerystės programoje dalyvaujančias valstybes buvo pažeistas galių balansas.
„Ukraina Rusijai niekada nebus tik dar viena užsienio valstybė“, - mėgsta sakyti žinomas geopolitikos ekspertas Henry Kissingeris.
Tad kas laukia šalių, kurio puoselėjo viltis pabėgti nuo Rusijos ir kuo labiau integruotis į europinę erdvę? Ar Europa sugebės joms pasiūlyti meduolį, kuris nusvertų Rusijos vėzdą?
Seime trečiadienį buvo pristatyta studija „Rytų partnerystė pasikeitusioje Europos saugumo architektūroje: paskata naujoms reformoms“. Rytų Europos studijų centro analitikas Linas Kojala sako, kad Rytų partnerystės šalių ateitis priklausys nuo trijų scenarijų.
1 scenarijus: atsitraukimas
Pats pesimistiškiausias scenarijus būtų Rytų partnerystės politikos atsitraukimas ir Europos šalių bandymas normalizuoti santykius su agresiją pademonstravusia Rusija.
Jeigu visos Europos valstybės taip mąstys, vienintelis kelias bus Rytų partnerystės programos stabdymas, didesnių ambicijų atsisakymas, naujų iniciatyvų nekurstymas bei Rusijos strateginiuose planuose esančių projektų įgyvendinimas. Pavyzdžiui, Vladimiras Putinas dažnai siūlo įgyvendinti prekybos erdvės idėją nuo Lisabonos iki Vladisvostoko.
„Tai būtų scenarijus, kuris lemtų patį skeptiškiausią Rytų partnerystės programos baigtį valstybėms, nepaisant to, kokią pažangą jos yra padariusios“, - teigė mokslininkas.
2 scenarijus: buksavimas
Kitas L. Kojalos minimas scenarijus būtų stagnacija. Šitoks scenarijus yra realus, nes ir šiuo metu matoma, kad Asociacijos susitarimas su Ukraina yra pasirašytas, tačiau jo prekybinės dalies įgyvendinimas atidėtas iki 2016 metų.
„Tarsi ir ieškoma būtų skatinti reformas Rytų partnerystės valstybėse, bet tie būdai dažniausiai yra nesukonkretinami. Kaimynystės politika Europos Sąjungoje yra vienas iš prioritetų, bet vis dar didžioji dalis lėšų tenka Pietų dimensijai, o ne Rytų. Ir iš principo tokios nuosaikios laikysenos tęstinumas veikiausiai užšaldytų situaciją ir nevestų prie jokių sisteminių reformų arba gilesnės Rytų partnerystės šalių integracijos, apie kurią kalba Baltijos valstybės, Lenkija ir kitos šalys, kurios nori, kad Rytų partnerystės šalims pavyktų suartėti su Europa kiek įmanoma“, - tęsė L. Kojala.
Rytų Europos studijų centro analitikų nuomone, tokia stagnacija įtvirtintų Rusijos veto teisę regiono integraciniams procesams – esą tokiu būdu Rusija įsitikins, kad karinės jėgos panaudojimas yra veiksminga priemonė ir net bus paskatinta ja naudotis.
3 scenarijus: nauji meduoliai
Paskutinis scenarijus būtų optimistiškiausias, tačiau jis pareikalautų šalims partnerėms Rytuose suteikti narystės perspektyvą Europos Sąjungoje.
Pagrindinė idėja ta, kad buvusios sovietinės šalys, kurios ir dabar gyvena Rusijos orbitoje, neturi didelių paskatų vykdyti reformas, nes joms nežadama galimybė įstoti į Europos Sąjungą.
Šioms šalims siūloma 3M: money, markets, mobility (pinigai, rinkos, mobilumas).
„Akivaizdu, kad dabartinių geopolitinių ir politinių aplinkybių Europos valstybėse kontekste narystės perspektyvos suteikimas neatrodo labai realus, bent jau artimiausiu metu. Suvokdami tą situaciją mes ieškome būdų, kaip tas reformas skatinti ir uždegti šviesą tunelio gale, apie kurią dažnai kalbame prisimindami Lietuvos narystę. Tai, kad Lietuvai buvo aiškiai suteikta narystės perspektyva, buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, kuris lėmė sėkmingą reformų įgyvendinimą“, - sako L.Kojala.
Jis pabrėžia, kad šiuo metu Asociacijos susitarimų prekybinės dalies reikalavimų įgyvendinimas Rytų partnerystės šalims reikalauja daug kaštų, teisinės sistemos reformų ir prisitaikymo prie europietiškų standartų, tačiau neveda praktiškai niekur.
„Mes manome, kad galėtų būti pasiūlyta labai aiški narystės perspektyvos perspektyva, tai yra labai specifinis ir skirtingoms valstybėms diferencijuotas vadinamasis kelrodis, kuris apibrėžtų reformas, kurias būtina įgyvendinti tose valstybėse, kad po 3-5 metų tai galėtų nuvesti į narystės perspektyvos suteikimą. Kitaip tariant, kamuoliukas būtų permetamas į Rytų partnerystės šalių pusę, Europos Sąjunga neįsipareigotų priimti tų valstybių į Europos Sąjungą, bet iškeltų labai konkrečias sąlygas, kurias įgyvendinusios valstybės galėtų tikėtis to, ko ir siekia bent jau pažangiausios iš jų“, - teigė politologas.
Pažangiomis šalimis šiuo atveju laikomos Moldova, Gruzija ir Ukraina, kurios jau pasirašė Asociacijos susitarimus bei pradėjo jų įgyvendinimo procesą – tik Ukrainoje jis atidėtas.
Pasak Rytų Europos studijų centro analitiko, šioms šalims taip pat reiktų pasiūlyti naujų svertų santykiuose su Rusija.
„Galbūt tai galėtų būti laisvos prekybos erdvė. Tai buvo idėja, kuri buvo pakankamai plačiai aptariama 2003-2006 m. Aišku, tik su sąlyga, kad prekyba su partnerėmis, kurios nėra Europos Sąjungoje, gali būti tik perimant europietiškas normas ir taisykles. Tai skatintų tam tikrą dialogą ir suartėjimą išlaikant europietišką stuburą ir europietiškas vertybes“, - svarstė mokslininkas.
Kitos šalys elgėsi kitaip: Armėnija prisijungė prie Eurazijos muitų sąjungos, Azerbaidžanas neturi motyvo taikytis prie europietiškų standartų, Baltarusija irgi yra Eurazijos sąjungos narė.
DELFI primena, kad Rytų partnerystės programoje dalyvauja šešios valstybės, kurias Europa siekė pritraukti į savo orbitą: Baltarusija, Ukraina, Moldova, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas. Tikros pažangos buvo pasiekta santykiuose su Gruzija, Moldova ir Ukraina, tačiau pastaroji šalis buvo tas kąsnis, dėl kurio prasidėjo Europos Sąjungos ir Rusijos varžybos.
Pasitelkusi karinę jėgą Maskva pasiekė pergalę – Ukrainos ir Europos Sąjungos Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo įgyvendinimas buvo atidėtas, o, Rytų Europos studijų centro analitikų vertinimu, Rusija įgijo neformalią veto teisę Rytų partnerystės programai, nors ji nėra Europos Sąjungos narė.