Tarnyba praneša nusprendusi, kad klubas pažeidė Lygių galimybių įstatymą. Klubas įspėtas, jam nurodyta pašalinti homoseksualius asmenis žeminantį ir apribojantį jiems galimybes pasinaudoti paslaugomis lipduką nuo sporto klubo durų.

Neprisistačiusio sporto klubo „Kronas“ atstovo atsiųstame atsakyme LGKT pripažintas faktas, jog lipdukas buvo pakabintas ant sporto klubo durų. Pažymėta, jog tai esą „nieko bendro su homoseksualų įžeidinėjimais neturėjo“. Nurodyta, jog „ženklą laikinai buvo pakabinęs vienas iš klubo lankytojų“, o „šiam veiksmui klubo administracija neprieštaravusi“. Esą „kabėjęs lipdukas propagavo vegetarizmą“.

Tačiau LGKT tai neįtikimo. Tarnybos pranešime paaiškinama, kad įvairūs šaltiniai („Lietuvių žargono žodynėlis“, „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodynas“, „Jaunimo žodynas“ ir kt.) pateikia žeminančias, menkinančias žodžio „gaidys“ reikšmes bei tapatina šį žodį su homoseksualiais asmenimis. Lipdukas raudonais kraštais baltame fone, perbrauktas raudonu brūkšniu, savo stilistika primena draudžiamuosius kelio ženklus ir gali būti suprantamas kaip draudimas čia lankytis tam tikrai grupei asmenų. Lipduke gaidys vaizduojamas vaivorykštės uodega, o vaivorykštės vėliava yra vienas labiausiai paplitusių homoseksualų simbolių.

Tyrimas pradėtas savo iniciatyva. Informaciją apie tai LGKT pateikė anonimas, atsiuntęs fotografiją, kurioje matomas įėjimas į sporto klubą, klubo pavadinimas ir ženklas bei užklijuotas lipdukas.

LGKT pažymi, jog sporto klubas vengė bendradarbiauti. Tyrimo metu jam iš viso buvo siųsti 7 paklausimai (4 el. laiškais, 1 paštu bei 2 registruotu laišku), bet klubas LGKT atsakė tik 1 kartą.

Užkliuvo ir senjorus primenantis lipdukas

LGKT rašo, kad skundų dėl įvairius asmenis įžeidžiančios ar apribojančios jiems teisę pasinaudoti teikiamomis paslaugomis ir prekėmis informacijos (lipdukų, reklamos) LGKT sulaukdavo ir anksčiau. Dažniausiai nepageidaujamomis socialinėmis grupėmis tapdavo vyresnio amžiaus arba atvirkščiai - labai jauni asmenys, homoseksualai bei benamiai ir valkatos. Retkarčiais paslaugas atsisakyta suteikti konkretiems asmenims (dažniausiai žurnalistams).

Neseniai tarnyboje buvo tirtas pensininkų skundas dėl viename Vilniaus restorane pakabinto lipduko, nepageidaujančio ten matyti valkatų ar išmaldos prašytojų. Tačiau dauguma asmenų piešinėlyje įžvelgė ne valkatas, o senjorus. Tada restoranas iškart sureagavo į pateiktą skundą bei pašalino lipduką.

Lygių galimybių įstatymas draudžia dėl asmens lytinės orientacijos (taip pat lyties, amžiaus, negalios, religijos ir t.t.) sudaryti skirtingas sąlygas gauti tokias pačias prekes ir paslaugas, o informacijoje arba reklamoje apie prekes ir paslaugas išreikšti pažeminimą, paniekinimą, teisių apribojimą ar privilegijų teikimą. Įstatymas draudžia formuoti visuomenės nuostatas, kad dėl šių požymių asmuo yra pranašesnis ar menkesnis už kitą.

Diskriminuojanti reklama – pigus triukas pritraukti klientus?

Lygių galimybių įstatyme nurodyta, kad reklamoje draudžiama išreikšti pažeminimą, paniekinimą, bet neapibrėžiama, kas konkrečiai yra pažeminimas ir paniekinimas. Dėl tokių neaiškumų, kai sąvokas galima įvairiai interpretuoti, kyla konfliktai, o žiniasklaidoje ar prekių ženklų reklamose matomas stereotipų bei diskriminacijos atvaizdavimas sunkiai įvertinamas teisiškai.

Valdas Dambrava

„Kova su diskriminacija – mentaliteto keitimo klausimas. O tai labai ilgas ir komplikuotas procesas. Tačiau prekių ženklų komunikaciją kuriančios įmonės turi atsižvelgti ne tik į pokyčius rinkoje, bet ir žmonių sąmonėje“, – sako kitą savaitę vyksiančios konferencijos „LiMA Day Vilnius‘2014“ pranešėjas, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas viešiesiems ryšiams Valdas Dambrava.

Jo teigimu, dėl galimos diskriminacijos reklamoje Lygių teisių kontrolieriaus tarnyba gauna daug skundų, nemažai tyrimų pradeda ir savo iniciatyva. „Stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis vadovaujasi beveik visi – tiek reklamos gamintojai, tiek kūrėjai, tiek ir reklamos vartotojai. Kadangi „reklamos žmonės“ taip pat yra paveikti stereotipų arba nori atliepti vartotojams būdingus stereotipus, kuriamoje komunikacijoje tai dažnai ir atsispindi, – aiškina V. Dambrava. – Čia ir susiduriama su problema, kai praktika nesutampa su teorija – atsiranda subjektyvus vertinimas, todėl tą patį reklamos piešinį ar tekstą visi traktuoja skirtingai.“

Neseniai Lietuvoje užvirė kalbos dėl „lygybės testu“ pavadinto skelbimo: „Kristina, kai nebūsi tokia balta kaip sūris, aš pas tave sugrįšiu. Tomas“. Ši soliariumų centro reklama tapo vienu iš diskriminacinės reklamos pavyzdžių, aptarinėjamų internetinėje erdvėje. Pasak V. Dambravos, reakcija į šią reklamą tik parodo, kad kuriant reklamą reikia gerai apsvarstyti, ar galima jos turinio rizika pateisins lūkesčius: „Diskriminacinė reklama gali ne tik sugriauti įmonės įvaizdį, bet ir „uždirbti“ baudą arba įspėjimą. Dažnai neįvertinamas ir sugaištas laikas, kurio prireiks reklamai perdaryti, galbūt – vaikščioti į teismus ar kitiems procesams.“

Nors šiandien dažnai prekių ženklų komunikacijai kurtos reklamos, kuriomis buvo siekta keistivartotojo požiūrį į tam tikrus dalykus, sukelia neigiamų emocijų bangą, vis dėlto, anot V. Dambravos, to nereikėtų pernelyg sureikšminti. „Su neigiamais komentarais susiduriame ir mes– pasitaikė atvejų, kai mūsų pačių rengtos socialinės reklamos akcijos, skatinusios visuomenės toleranciją, buvo suprastos dviprasmiškai, – teigia V. Dambrava. – Tai tik dar kartą įrodo, kad kiekviena reklama gali būti perverčiama per kiekvieno žmogaus asmeninę patirtį ar suvokimą.“