Dabartines sostinės geležinkelio, autobusų stotis ir jų prieigas ji vadina prarasta teritorija. Geležinkelio aptarnavimui skirti dokai – tušti. Bėgių atriboti Naujininkai – prie pat senamiesčio, tačiau – kitas pasaulis.
Pasak M. Vaitkutės, traukiniu ar autobusu atvykus į Vilnių iš stoties norisi kuo greičiau dingti. Žiedas, aplink kurį išsidėsčiusios autobusų ir troleibusų stotelės, nesaugus ne tik keleiviams, bet ir vairuotojams.
Prarasta – neatrasta teritorija
„Auganti priklausomybė nuo automobilio, apleistos pramonės, karinės ir transporto reikmėms skirtos teritorijos miestų branduoliuose – tai toli gražu ne visi veiksniai, „prarastoms“ teritorijoms mieste atsirasti“, – Seime vykusioje konferencijoje „Lietuvos miestų kaita: praeitis, šių dienų realijos ir ateities iššūkiai“, skirtoje VGTU Urbanistikos katedros 70 metų ir prof. Kazimiero Šešelgio 100 metų jubiliejams paminėti, sakė magistrantė.
Pasak M. Vaitkutės, kiekvienam miestui aktuali kokybinė jo plėtra, vietinių teritorinių resursų išnaudojimas. „Tačiau jeigu priešinga Vilniaus dalis link Ukmergės išnaudota, prie pat Vilniaus senamiesčio esančių stočių prieigos – negyvos, čia nesinori užsibūti“, – pastebi M. Vaitkutė.
Nepaisant vizualaus aukštybinės statybos vyravimo mieste, kuris tarsi suteikia to miesto siluetams ir panoramoms iki to laiko nebuvusios aukščio įvairovės, paradoksas, kad vertikalioji miestų plėtra vis dėlto yra juos suvienodinantis reiškinys. Siekiant apsaugoti miestų istorines dalis nuo aukštybinių pastatų plėtros, Europoje vyrauja tendencija aukštybinius pastatus statyti prieigose.
Siekiama užstatyti
M.Vaitkutės nuomone, jeigu prie stočių išdygtų daugiaaukščiai pastatai, jie galėtų būti vizualus orientyras miesto svečiams, dabar nežinantiems, kur link eiti iš miesto, norint pasiekti stotį. Jie galėtų būti matomi net nuo Arkikatedros.
Pasak studentės, Vilniuje akivaizdžios miesto dominantės, kurias pirmą kartą Vilnių aplankę keliautojai pasiekia intuityviai. Tačiau ką eidami link Aušros vartų, ką žmonės už jų atranda? Įspūdis, kad čia kelias baigiasi.
M. Vaitkutės nuomone, šią problemą būtų galima išspręsti apgalvotai išdėstant traukos objektus, kurie padėtų atrasti Halės turgų, kitas įdomias vietas, išsidėsčiusias pakeliui į stotį.
Gyvybės Vilniaus priestočio dykroms suteiktų saugios aplinkos sukūrimas ir traukos centrai. Tokia ir šiuolaikinė pasaulinė tendencija. Stotis suvokiama ne kaip vieta iš kurios skubama išvykti, o kaip traukos centras su daugiafunkcine – visuomenine komercine – paskirtimi.
Virš geležinkelio ir gatvių – saugi aikštė
Nuo XIX pabaigos ir pirmame XX ketvirtyje išryškėjo nauja transporto kompleksų statybos centrinėje miesto dalyje didelius plotus užimančių stočių konversija į gyvenamuosius kompleksus. Šis reiškinys be kita ko siejamas ir su siekiu maksimaliai užstatyti nuo miesto atribotą geležinkelio teritoriją.
„Tam buvo pradėtas taikyti „platformos-aikštės” principas, kai perdengiama didžiulė geležinkelio ir pačios stoties dalis, atsiranda naujas stoties-tilto principas. Miesto dalys, atskirtos geležinkelio, sujungiamos požeminiais tuneliais, o stoties aikštė pakeliama virš geležinkelio platformų“, – pasakojo ir rodė, kaip vizualiai tai atrodytų, magistrantė.
Uždavinys, kurį reikėtų išspręsti norint įpūsti gyvybės stočiai ir priestočiams – kad fiziniai barjerai (aplinkelis, einantis nuo Olandų gatvės ir palei geležinkelį bei pats geležinkelis) taptų ne kliūtimi, bet akcentuojama viešąja erdve.
Pasak M. Vaitkutės, tai būtų galima išspręsti naudojant užtrauktuko principą – kai kur miesto urbanistinį audinį atskiriant, kai kur – suliejant.
Panašiai kaip stočių rekonstrukciją siūlę vyresnieji Lietuvos architektai, kurių siūlymus ji apibendrino, magistrantė siūlo pietinį aplinkelį naikinti kaip ribą, sukuriant aikštę virš jo. Antrąjį barjerą – geležinkelį – siūlo perdengti ir apjungti naujaisiais skersiniais ryšiais ir taip į miesto urbanistinio audinio struktūrą įlieti naujai kuriamas erdves.
Priartintų Naujininkus
Aukštybiniai pastatai stoties terminale, studijos autorės nuomone, atliktų orientyro vaidmenį ir taptų pagrindiniu įvažiavimo į miestą įvaizdžio mazgu.
Pasak M. Vaitkutės, naudojant perdengimus virš peronų ir kai kur virš geležinkelio bėgių, būtų galima suformuoti urbanistinę erdvę su laisvu pėsčiųjų judėjimu, kurio netrikdytų transporto eismas.
Taip būtų išspręsta ir nuo miesto atribotų Naujininkų atskirties problema.
Geležinkelio stotis – reprezentacinis objektas. Toks, koks yra dabar, VGTU magistrantei visų pirma asocijuojasi su nesaugumu. Tačiau, kaip rodo pristatyme M. Vaitkutės minėti Romos, Oslo, kitų miestų stočių rekonstrukcijos pavyzdžiai, stotys ir priestočiai gali būti gyvi ir patrauklūs. Ne tik atvykstantiems, bet ir patiems miestiečiams.
