„Patarkite, ką daryti. Net neprasidėjo žiema, o vaikai serga ir serga. Pirma vienas, paskui kitas. Darbdaviai, aišku nepatenkinti. Sako, tai ką, dabar iki pavasario nedirbsit?“ – skundėsi mama.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pradėjusiam lankyti darželį vaikui normalu sirgti iki 12 kartų per metus. Tai patvirtino ir DELFI kalbintų sostinės darželių auklėtojos. Pasak jų, šaltuoju metų laiku niekada nebūna pilnų grupių. Kai kurie mažyliai darželiuose nepasirodo po mėnesį.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, kuriam tenka slaugyti vaiką, tokiais atvejais dirba iš namų.

„Normaliose įmonėse vadovai nedaro problemų, jei darbuotojai dėl sergančių vaikų neateina į darbą. Toks gyvenimas, vaikai serga“, – DELFI komentavo pramonininkų atstovas.

Paaiškino, kodėl vaikus slaugo ne tėvai, o mamos

Sigitas Besagirskas
Vis dėlto pasižiūrėjus iš darbdavio pozicijos, jei žmogus pusę darbo dienų per metus nebūna darbe ir tas nebuvimas – neprognozuojamas, daug vertės įmonei toks darbuotojas nesukurs. „Natūralu, kad darbdavys arba nelabai tokio darbuotojo nori, arba jam duoda tokias užduotis, kurioms nėra svarbūs galutiniai terminai, jų nereikia atlikti „čia ir dabar“. Tai gali būti labiau kūrybinis, laisvas darbas, kurį galima padaryti ir namuose“, – mano S. Besagirskas.

Tai, kad nedarbingumo pažymėjimus slaugai paprastai ima moterys, Pramonininkų konfederacijos atstovui atrodo visiškai natūralu.

„Kai vaikui nereikia intensyvios slaugos, kartais namuose pasilieku ir aš. Dirbu telefonu, internetu, tad fiziškai būti darbo vietoje man tikrai nėra didelės būtinybės – aš pats sau keliu užduotis ir jas vykdau, neturiu viršininkų, kurie man sudėliotų planus, ką turiu daryti. Man paprasta prisitaikyti ir dėl to darbo kokybė nenukenčia. Tačiau jei kažkas vaikui rimčiau atsitinka, reikia žinių ir išmanymo, kaip su tuo elgtis. Kai žmona pradeda vardyti ligų simptomus, man pusė tų žodžių negirdėti, jaučiuosi, kaip kinų kalbos pamokėlėj. Vaiko gydymas turi būti kiek galima kokybiškesnis, todėl natūralu, kad mama slaugo vaiką ir čia nematau jokios diskriminacijos“, – sakė S. Besagirskas.

Kitas DELFI pašnekovo argumentas, kodėl dažniau vaikus slaugo mamos – vyrų ir moterų uždarbio skirtumai: „Vyras statistiškai uždirba daugia. Teisinga tai ar neteisinga jau kitas klausimas, tačiau šeimos pragmatiškai pasiskaičiuoja ir pamato, kad finansiškai šeimai labiau apsimoka, kai vyras dirba, o moteris turi nedarbingumo lapelį“.

Ar galima sakyti, kad taip moteriški kolektyvai dotuoja vyriškus, kaip pastebi lygių teisių gynėjai? S. Besagirsko nuomone, šiuose žodžiuose yra tiesos.

Kaip sako pačios mamos, dėl to, kad turi vaikų, jos tampa mažiau vertinamos darbuotojos. Jei neturi – vis viena, nes gali sugalvoti turėti, išeiti vaiko priežiūros atostogų, paskui negalėti ramiai dirbi dėl vaikų ligų.

Ką daryti šeimai, kai serga ir serga vaikai? Kaip suderinti jų slaugą ir darbą?

Pasiūlė dvi išeitis

„Kiek matau viešojoje erdvėje, jeigu moteris nedirba sau arba jeigu jos darbas nėra kūrybinis, ji ieško vietos valstybiniame sektoriuje. Kaip kažkada yra pasakęs Aleksandras Abišala (verslo konsultantas – DELFI) , viešajame sektoriuje dirba vienas iš trijų. Iš tiesų, valstybiniame sektoriuje yra paprasčiau dėl darbo krūvių, nors jie dažnai įsivaizduoja, kad daug dirba. Lengviau ir dėl vadovų, nes dažnas turi kitų interesų ir nesidomi, ar darbuotojas serga, ar neserga. Valstybinėse įstaigose darbas daugiau procesinis, o ne orientuotas į rezultatą, todėl čia dirbant auginti vaikus tikrai paprasčiau“, – mano S. Besagirskas.

Jei moteris yra ambicinga ir nori dirbti ne dėl proceso, o dėl rezultato, DELFI pašnekovo nuomone, problemiškiau. „Tokiu atveju mano receptas būtų tapti tokia specialiste, kad net ir pusę laiko nebūdama darbe vis viena būtum reikalinga“, – sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas.

Tokių pavyzdžių S. Besagirsko praktikoje nemažai. „Yra labai daug moterų, kurios dirba ir yra vertinamos, nors jų vaikai serga ir dėl to tenka nebūti darbe. Mūsų kolektyve taip pat yra tokių žmonių. Dėl ligų tenka perstumdyti darbus, jei tai įmanoma, perdeleguojam dalį kitiems. Darbuotojų ar jų vaikų ligos – natūralus dalykas“, – pakartojo Ekonomikos ir finansų departamento direktorius.

Pasak pašnekovo, kai darbe atmosfera normali, žmonės nerauko nosies pavaduodami kolegas. Tačiau jei tarp žmonių įtampa, nedarbingumas gali būti dar viena priežastis įkelti kibirkštį. „Vis dėlto, tai ne darbuotojų, o vadovo problema, jei jis nesugeba suderinti darbų, šioje situacijoje jis yra kalčiausias“, – mano pramonininkų atstovas.

Bijo, bet neturi kitos išeities

Nuo 1978 darželinukų auklėtoja dirbančios Dalios (pavardė redakcijai žinoma – DELFI) teigimu, tėvai sergančius vaikus veda ir į valstybinius, ir į privačius darželius. Dažniausiai minimas argumentas – baimė imti nedarbingumo pažymėjimus jų slaugai.

„Atveda užburkusiom nosytėm, po kelias savaites kosinčius, nebaigusius sveikti. Net gaila žiūrėti. Nuo tokių apsikrečia ir sveiki“, – sakė auklėtoja. Ir dabar keli jos grupės vaikai į darželį ateina su buteliukais vaistų. Kad nesusipainiotų, auklėtoja užsirašo, kada kam kokį purškalą purkšti ar lašiukų duoti.

Kaip pasakojo tėvai, kituose darželiuose auklėtojos nesutinka duoti vaikams vaistų. Argumentas – draudžiama. Jei vaikas nėra visiškai pasveikęs, turi gydytis namuose.

„Gydytojos patarimas savaitę sirgusį vaiką dar savaitėlę palaikyti namuose man kelia siaubą“, – DELFI dalijosi viena privačioje įmonėje dirbanti vilnietė. Sergančių vaikų slauga ji su vyru dalijasi pakaitomis, tačiau jau trejus metus šaltuoju laiku išgyvena nuolatinį stresą.

„Kai abu vaikai sirgo, pernai buvome nusamdę valandinę auklę. Finansiškai buvo peilis, už dieną mokėjom po 80 litų. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad užsikrėtė nuo vaikų ir pati susirgo. Jau galvojau eiti lauk iš darbų, bet irgi ne išeitis“, – guodėsi mama.

Auklėtojos Dalios teigimu, sovietmečiu, kai visi dirbo valdiškuose darbuose, būdavo lengviau: „Ryte matai, kad vaikas nekaip jaučiasi ir iš karto skambini į darbą, kad neateisi, o paskui išsikvieti gydytoją į namus. Nereikėdavo per vėjus ir darganas tempti į poliklinikas, teisintis darbe, kad vaikas serga, tarsi dėl to būtum kaltas“.

Tačiau vardo nenorėjusi viešinti dėstytoja ir „anuos laikus“ prisimena nenoriai. Kaip pasakojo moteris, dabar jau suaugęs jos sūnus vaikystėje sirgo ir sirgo. Vos pašalęs iš karto pradėdavo dusti. Iki šiol kaip košmarą prisimena laringito priepuolius ir baimę, kad vaikas mirs.

„Sako, sovietmečiu buvo geriau, buvo galima laisvai imti nedarbingumo lapelius, tačiau aš iki šiol atsimenu, kaip kolektyve buvau ujama dėl sūnaus ligų. Kolegės už pavadavimus gaudavo atlygį, tačiau visvien kreivai į mane žiūrėdavo. Vadovybė visaip bandė išstumti iš darbo, bet kažkaip išsilaikiau. Kartojau, kad įstatymas mano pusėje ir tegu tik pabando išmesti. Iki šiol dirbu tame pačiame darbe ir užjaučiu jaunas šeimas. Reikia tiesiog iškentėti tą laiką. Vaikai serga ir sirgs, kitaip ir būti negali“, – patarė dėstytoja.

Per 80 proc. imančių nedarbingumo pažymas slaugai – moterys

Sodros“ duomenimis, per 80 proc. imančių nedarbingumo pažymas slaugai – moterys.

2013 m. ligos pašalpos sergančiam šeimos nariui slaugyti arba vaikui prižiūrėti skirta 116,4 tūkst. kartų. 94,3 tūkst. atvejų ji buvo skirta moterims (81 proc.) ir 22 tūkst. atvejų (19 proc.) vyrams.

Nuo 2014 sausio iki rugsėjo registruota 85,4 tūkst. ligos pašalpų atvejų. Iš jų 68,7 tūkst. (80,4 proc.) moterims, 16,7 tūkst. vyrams.

Kaip DELFI komentavo „Sodros“ atstovas ryšiams su visuomene Martynas Žilionis, kiek ligos pašalpa skiriama artimam šeimos nariui slaugyti, kirk vaikui prižiūrėti, neišskiriama.

„Kalbant apie lėšas, 2013 m. ligos pašalpoms sergančiam šeimos nariui slaugyti arba vaikui prižiūrėti išleista 55,4 mln. litų. Iš jų moterims pervesta 42 mln. litų, o vyrams 13,4 mln. litų. Nuo 2014 m. sausio iki rugsėjo slaugos pašalpoms išleista 42 mln. litų, iš jų moterims - 31,5 mln. litų, vyrams - 10,5 mln. litų“, – vardijo M. Žilionis.

Ligos pašalpa sergančiam šeimos nariui slaugyti arba vaikui prižiūrėti mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Šiuo metu ji sudaro 85 proc. kompensuojamo uždarbio dydžio.

Į vyrus darbdaviai dar kreiviau žiūri

DELFI kalbintų vyrų teigimu, į juos darbdaviai dar kreiviau žiūri, negu į moteris, jeigu nusprendžia sergantį vaiką slaugyti namuose ir pasinaudoja įstatymo teikiama galimybe.

Pasak vieno iš pašnekovų, jo vadovas vyras kartą tiesiai paklausė: „Tu ką, žmonos neturi?“

Margarita Jankauskaitė
Lygių galimybių plėtros centrui atstovaujanti Margarita Jankauskaitė į tai linkusi atsakyti klausimu: „O ką, vaikas tėvo neturi?“

Jos įsitikinimu, taip darbuotojui vyrui gali būti replikuojama tik vyriškuose kolektyvuose. „Tuose, kur darbo aplinkoje dominuoja moterys, pritartų tokiam tėvo poelgiui. Nes kodėl moteriški kolektyvai tokiu būdu turėtų dotuoti darbdavio, kur dominuoja vyrai, verslą?“ – klausė DELFI pašnekovė.

Kaip pastebi M. Jankauskaitė, pas mus apie ekonomiką šnekama taip, tarsi ji plėtojasi savaime, o žmogiškieji ištekliai – kažkokia abstrakti darbo jėga, o ne konkretūs žmonės, kurie turi šeimas, augina vaikus.

„Ekonomine prasme, šiandien tiek vyrui, tiek moteriai skiriamos vienodos pareigos – nepaisant lyties, pensiją išmokės pagal tai, kiek per savo gyvenimą užsidirbai. Tačiau šeimos aplinkoje tas netolygumas išlieka ir tai – problema“, – konstatuoja M. Jankauskaitė.

Šalyse, kur labiau paisoma lyčių lygybės, nieko nestebina, kad vyras irgi gali būti globėjas. „Nuvažiuoji į kokią nors komandiruotę Šiaurės šalyse susitikti su kokiu nors ekspertu, tačiau organizatoriai atsiprašo, kad jį pakeis kolegė, nes susirgo jo vaikas ir šiandien yra jo diena, kai naudojasi „biuleteniu“, nes su žmona vaiką slaugo pakaitomis – vieną dieną vienas, kitą dieną kitas. Ir tai – ne išskirtinė praktika, o normalu“, – pateikė pavyzdį lygių galimybių šalininkė.