Indijos politikai labiau linkę stebėti greta esančio Pakistano veiksmus, su kuriuo jau septynis dešimtmečius konfliktuoja dėl Kašmyro valdymo. Naujasis Delis sunerimo ir dėl Islamo valstybės kovotojų iškilimo – niekas nežino, kaip tai paveiks apytiksliai 14 proc. gyventojų sudarančią Indijos musulmonų bendruomenę, nors iki šiol ji buvo nepaveikti pasaulinio kalifato kūrimo idėjoms.
Kinijos „perlų vėrinio“ strategija grasina apsupti Indiją, Afrikoje taip pat vyksta įnirtinga Indijos ir Kinijos verslininkų konkurencija – kas įgyvendins daugiau projektų, kas daugiau iš to uždirbs?
Lietuvai Vašingtonas yra saugumo garantas ir pagrindinis strateginis partneris, tačiau Indijoje amerikiečiais nelabai pasitikima.
Kaip juokauja buvęs Indijos užsienio reikalų ministras Salmanas Khurshidas, jo šalyje beveik visos amerikiečių iniciatyvos dar nuo Šaltojo karo laikų siejamos su Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) operacijomis.
„Mums geriau tinka bendradarbiauti su Rusija, bet Rusija, atrodo, pasitraukė iš viešojo Indijos diskurso. Manau, tai susiję su tuo, kad komplikavosi Maskvos santykiai su NATO. Taigi Rusija nėra tokia aktyvi procesų dalyvė, kokia buvo anksčiau", - interviu DELFI sakė buvęs Indijos užsienio reikalų ministras S. Khurshidas, Vilniuje pristatantis lietuviškai išverstą pjesę „Babūro sūnūs".
- Azijos regionas visuomet domino Šaltojo karo varžoves JAV ir Sovietų Sąjungą, tačiau šiuo metu šiame regione iškilo Kinija ir Indija. Papasakokite apie šį regioną iš galios pusiausvyros perspektyvos.
- Kaip tik grįžau iš simpoziumo Oksforde, kur buvo kalbama apie saugumą Persijos įlankos regione. Ten buvo mokslininkų iš Rusijos, politikos praktikų iš JAV. Visas šalis labai domina Indijos ir Kinijos santykiai, Azijos ir pasaulio ateitis, Rusijos ir Kinijos ryšiai, Rusijos ir NATO bei Rusijos ir JAV santykiai. Tačiau visa tai susikomplikavo dėl to, kas vyksta Sirijoje ir Irake.
Anksčiau visi sakydavo, kad didžiausias iššūkis Artimųjų Rytų stabilumui yra Izraelio ir Palestinos konfliktas, tačiau dabar tai nuėjo į antrą planą, nes pirmajame atsidūrė Irakas ir Sirija, ISIS. Šiuo metu tai yra pagrindinis dyglys visiems, nes niekas nesuvokia, iš kur tai kilo, niekas nėra tikras, kur tai nuves. Egzistuoja daugybė konspiracijos teorijų.
Kartais mūsų klausia, ar jūs siųsite karinį pastiprinimą į Afganistaną kovai prie „Al-Qaedą“ ar Talibaną, ar siųsite į Iraką? Tos šalys turi didelės svarbos Indijai, bet mes tvirtai laikomės pozicijos, kad neįsitrauksime į jokį ginkluotą konfliktą pasaulyje. Tai pagrindinis Indijos užsienio politikos konceptas ir, tikiuosi, jis toks ir liks. Tokios pozicijos būdami valdžioje laikėmės mes – Indijos nacionalinio kongreso partija, jos laikėsi ir Indijos liaudies partija (Bharatiya Janata Party, BJP), vadovaujant Atal Bihari Vajpayee. Nebuvo jokio skirtumo. Panašiai elgėsi ir koalicinės vyriausybės.
Tačiau mūsų tiesioginis rūpestis yra Pakistanas, nors šiuo metu dešiniosios pakraipos islamistinės jėgos faktiškai nemato toliau Pakistano. Indijos musulmonai iki šiol ryžtingai atmesdavo galimybę pagrindinius rūpesčius iškelti į tarptautinę erdvę. Tai laikoma Indijos vidaus reikalu, tai tikrai gerai. Tačiau, pavyzdžiui, Kašmyre buvo iškelta ISIS vėliava. Net jei tai ir viena vėliava, vis tiek tai grėsmė, kuri gali išprovokuoti kokią nors didesnę reakciją.
- Kaip suprantu, Islamo valstybės keliama grėsmė Indijai atrodo esanti gana arti?
- Ši grėsmė nėra čia pat už durų, tačiau tai tikrai nėra labai toli nuo Indijos. Kitas dalykas, kad tai labai veikia Artimuosius Rytus. Jeigu Sirija žlugs, grėsmė pasklis po visus likusius Artimuosius Rytus, tai gali plisti panašiai kaip arabų pavasaris. Indija turi apie 6,5 mln. emigrantų, dirbančių Artimuosiuose Rytuose. Tai didžiulis skaičius. Jie siunčia pinigus namo, daugelis šeimų yra priklausomos nuo šių pinigų.
Kai kurios finansinės institucijos taip pat yra finansuojamos iš Persijos įlankos šalių pinigų. Taigi mes galime apsikrėsti šia infekcija arba per Aziją, arba per Artimuosius Rytus. Taigi mes tikrai esame suinteresuoti Artimųjų Rytų ir vadinamojo AfPak regiono (Afganistanas, Pakistanas), taip pat Irano ir Irako stabilumu.
Indija turi antrą didžiausią musulmonų bendruomenę pasaulyje. Taigi negalėtume pasakyti, kad nėra kuo rūpintis. Šiuo metu Indijos musulmonai nėra paveikti laukinių idėjų apie kalifatą, jie į tai visiškai nereaguoja, vertina kritiškai. Taip yra dabar, tačiau turime būti tikri, kad tai nesikeis ir infekcija neišplis į Indiją.
- Minėjote, kad Indijos musulmonų bendruomenė nėra paveikta laukinių idėjų apie kalifatą ir panašiai. Gal turite paaiškinimą, kodėl? Yra kažkoks kultūrinis skirtumas?
- Taip, tikrai esama kultūrinio skirtumo. Tai paaiškinama keliais būdais. Pirma, islamas į Indiją atėjo per Centrinę Aziją. Žinoma, kai kurios pietinės Indijos dalys patyrė arabiško islamo įtaką, tačiau didžioji šalies dalis pažino kitokį islamą, kuris buvo susijęs su mistine islamo srove – sufizmu. Šios krypties islamas susiliejo su Bhakti judėjimu Indijoje – tai hindu religijos dvasinis pagrindas. Šios dvi religinės srovės susimaišė.
Garsus poetas Kabiras iš Varanasio buvo audėjo sūnus, kuris kartais vadinamas šventuoju. Kai jis mirė, musulmonai ir induistai susikovė dėl jo kūno: indai manė, kad jis yra jų šventasis, musulmonai – kad jų. Kaip sako legenda, per kovas jie pamiršo patį mirusiojo kūną, o šis dingo, liko tik rožių žiedlapių kalnas. Galiausiai, buvo sutarta pasidalinti rožių žiedlapiais ir iki šiol vienas prieš kitą stovi du paminklai Kabirui – vienas induistų, kitas – musulmonų. Tai simbolizuoja, kad mes esame kaip vienis, nors ir skirtingi.
Antra, Indijos ir Pakistano atsiskyrimo procese 1947 m. daug musulmonų išvyko į Pakistaną, bet daug kas nusprendė niekur nevykti arba galbūt negalėjo išvykti, nes buvo pernelyg neturtingi. Kai kurie žmonės nenorėjo išvykti, nes tai jų žemė. Vėliau pirmasis Indijos premjeras Jawaharlal Nehru ir Maulana Azadas vaidino vieną pagrindinių vaidmenų išlaikydami šias bendruomenes kartu.
- Norėčiau šiek tiek pereiti prie karinių reikalų. Pavasarį Vilniuje vykusioje NATO Parlamentinės Asamblėjos sesijoje Tarptautinių ir plėtros studijų instituto instituto Ženevoje profesorius Lanxin Xiang sakė, kad Azija ir Ramiojo vandenyno regionas yra pavojingiausia pasaulio vieta, kurioje vyksta ginklavimosi varžybos. Jūsų požiūriu, tai tiesa?
- Taip, gali būti. Pavyzdžiui, mes bandėme būti pacifistinė šalis, bet žodžius aš vartoju atsakingai – bandėme. Turėjome du tikslus: tapti M. Gandhi sekėjais ir atsisakyti smurto bei būti strategiškai svarbūs, o tam reikia raumenų, galios. Tapimas branduoline valstybe buvo labai sunkus sprendimas.
Mano partija – Indijos nacionalinis kongresas – ir vyriausybė irgi buvo nusiteikusios ambivalentiškai: buvo norinčių vieno ir kito. Tačiau geopolitinė realybė nusprendė už mus: buvo priimtas sprendimas tapti branduoline valstybe, nes šiaurėje stūksojo branduolinį ginklą turinti Kinija, Pakistanas judėjo šia linkme, todėl jeigu mes nebūtume tapę branduoline valstybe, būtume jautęsi silpni. Nepaisant šio fakto, mūsų politikos standartas buvo ir yra – jokio pirmojo smūgio. Tai mūsų branduolinė politika: mes galime tik atsakyti tuo pačiu, bet jokiu būdu nesmogti pirmieji.
Indijoje egzistuoja gana stiprus lobizmas už gynybos biudžeto lėšų perskirstymą ligoninėms, mokykloms. Tačiau egzistuoja ir stiprus biurokratinis lobizmas, agituojantis didinti gynybos išlaidas. Mano nuomone, tai betikslis teoretizavimas: svarbiausia yra sveikata, darbo vietos, maistas, apgyvendinimas, sanitarija, tačiau kartais tai daroma neadekvačiais būdais. Pavyzdžiui, mes Indijoje dažnai viską darome ne iš esmės, o simboliškai. Juk tai, kad kažkas išmeta šiukšlę gatvėje, yra tiesiog blogas elgesys, kurį galbūt išspręs švietimas, tačiau gatvės nebus švarios, jeigu nesugalvosi, kur išvežti šiukšlių arba kaip jas perdirbti.
- Jūsų požiūriu, Indijai pavojingesnis silpnas ar stiprus Pakistanas?
- Aš sakyčiau kitaip, sakyčiau, kad Indijai reikia stabilaus Pakistano su demokratiškai išrinkta vyriausybe, kuri išsilaikytų visą kadenciją, su į politiką nesikišančią kariuomene, kad jiems nereiktų ieškoti priežasčių konfliktui su Indija tam, kad sulauktų politinės paramos namuose.
Pakistano politikai dažnai užsipuola Indiją kaip priešą ir kelia Kašmyro klausimą, kaip priešiškumo priežastį. Tai jiems padeda pelnyti visuomenės palankumą.
Tačiau, pavyzdžiui, keletą kartų esu kalbėjęs su dabartiniu Pakistano premjeru Nawazu Sharifu, kuris išreiškė viltį, jog jaunoji Pakistano karta atsiplėš nuo šito istorinio skaudulio ir pradės galvoti apie naujas galimybes. Prieš savo patarėjų valią jis yra viešai pareiškęs, kad Pakistanui reikia gerinti santykius su Indija. Tačiau pastaruoju metu jis vėl priverstas imtis senos pozicijos.
Bet kokiu atveju: jeigu Pakistanas praras stabilumą, jis bus priešiškas Indijai. O tai labai liūdna.
- Koks Indijos visuomenės požiūris į Jungtinę Karalystę ir britus, kurie savo laiku kolonizavo Indiją?
- Jie mus valdė daugybę metų, bet mes britais pasitikime labiau nei kada nors pasitikėjome amerikiečiais. Tai labai keista. Kiek pamenu, prie britų ambasados niekad nėra buvę mitingų, tuo tarpu buvo laikas, kai prie Amerikos ambasados demonstracijos vyko vos ne kasdien. Tai buvo Indiros Gandhi, Lyndono Johnsono ir Richardo Nixono laikais. Kiekvienas kavos išgėrimas su Amerikos diplomatu buvo įtariamas kaip CŽV operacija. Net viešai CŽV buvo nuolat kaltinama dėl visų Indijos bėdų.
Tačiau Didžiosios Britanijos įtaka yra milžiniška, mūsų demokratijos struktūra yra grįsta Vestminsterio modeliu, mūsų teisė susiformavo pagal britų teisę, kvalifikacijos, įgytos Britanijoje, sėkmingai gali būti pritaikytos Indijoje.
Tokių santykių niekada nebuvo su JAV, nors nuo 2006 m. padėtis pagerėjo, kai tuometinis JAV prezidentas George'as W. Bushas ir Indijos ministras pirmininkas Manmohanas Singhas pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo civilinės branduolinės energijos ir tyrimų srityse. Tai pagerino situaciją, bet mes vis tiek jaučiamės nelabai patogiai dėl JAV posūkio į Aziją, mums nelabai aišku, ką tai reiškia.
Mums geriau tinka bendradarbiauti su Rusija, bet Rusija, atrodo, pasitraukė iš viešojo Indijos diskurso. Manau, tai susiję su tuo, kad komplikavosi Maskvos santykiai su NATO. Taigi Rusija nėra tokia aktyvi procesų dalyvė, kokia buvo anksčiau. Anksčiau ji buvo pagrindinė mūsų partnerė, tačiau šiuo metu jos svarba susilpnėjo, nors, žinoma, mūsų karinis aprūpinimas yra daugiausia iš Rusijos, nes esame priklausomi nuo rusiškos ginkluotės. Tačiau perkame ginkluotę ir Europoje, JAV bei Izraelyje.