Kaip vertinti svarbų energetinį susitarimą ir kokius pokyčius Rusijos politinėje arenoje galėtų įnešti krintančios energetinių išteklių kainos, Radijo „Laisvoji banga“ eteryje aiškinomės su Rytų Europos studijų centro ekspertu Laurynu Kasčiūnu.
– Ar žinią apie pasirašytą dujų susitarimą tarp Rusijos ir Ukrainos reikėtų laikyti reikšmingu postūmiu dvišalėje santykių krizėje?
Europai tai tikrai gera žinia. Dalis Europos tikriausiai dar labai gerai prisimena 2006-2009 metų krizes. Tuomet šalo nemaža dalis ES šalių, kai vyko konfliktai tarp Ukrainos ir Rusijos, arba tam tikrų interesų grupių. Rusija ir Ukraina, derėdamasi dėl dujų tiekimo ir kainos, puikiai žinojo, kad Europa nori stabilaus ir pakankamo dujų tiekimo. Šis pasiektas susitarimas vienareikšmiškai parodo, kad ES atstovų dalyvavimas derybose davė reikiamų vaisių. ES derybininkai užtikrino, kad pasirašant susitarimą buvo išvengta tam tikrų schemų, kurios dažnai sukuriamos susitarimuose tarp Rusijos ir Rytų Europos šalių. Dabar tų schemų nėra ir tai yra labai sveikintinas žingsnis. Kita vertus, V. Putinui pavyko pasiekti, kad ES padėjo susimokėti Ukrainai skolas, turėtas už dujas, nenorėdama, kad pasikartotų energetinė krizė.
– Kiek šiose derybose galime įžvelgti ir pačios Rusijos suinteresuotumo dėl prastėjančios šalies ekonominės situacijos?
– Didžiausias Rusijos biudžeto pajamas generuoja energetikos bendrovės. ES vykdo energetinę strategiją, kurios pagrindiniai principai – kuo didesnis atsinaujinančios energetikos išteklių naudojimas. Ar galima kalbėti, kad energetikos korta Rusijos politikoje dar ilgai loš?
Kol kas, kol ES neturi vienos bendros pozicijos derybose su Rusija, galima sakyti, kad stipresnės būtent V. Putino valdomos šalies pozicijos ir būtent Rusija diktuos energetinio dialogo taisykles. JAV senatorius Džonas Makeinas buvo pavadinęs Rusiją degaline, kuri apsimeta valstybe. Iš tiesų, virš 50 proc. šios šalies biudžeto pajamų surenkama iš dujų ir naftos sektoriaus. Norint, kad Rusija netektų svertų diktuodama išteklių kainas, reikalingas vieningas visos ES balsas perkant dujas iš Rusijos. Pagrindinis klausimas dabar – ar visos ES šalys, pasirengusios kurti ir dalyvauti tokios vieningai Europos bendrijai perkančios agentūros veikloje. Puikus to pavyzdys – Pietų srauto dujotiekis, kuriam netaikomas Trečiasis energetikos paketas.
– Kodėl?
Tai tam tikras rusiškas lobizmas. Tokie dalykai turi išnykti. Kad keičiasi energetinio dialogo svorio centras, galėsime kalbėti tik tada, kai jame sąlygas galės diktuoti ES. Potencialo tam yra, nes Rusija niekur negaus tokių kainų už dujas, kokias moka ES. Net garsiai minima eksporto alternatyva į Kiniją yra tik blefas.
– Tai alternatyvių dujų rinkų Rusija nelabai turi?
Taip. Bet ji naudojasi, kad ES nekalba vienu balsu. Rinkos nėra iki galo integruotos ir šalys derasi atskirai. Arba prie derybų stalo sėda net atskiros kompanijos. Reikia labai aiškiai suvokti, kad kol nebus „Gazpromo“ reformų pagal europietiškas žaidimo taisykles, tol nebus visos Rusijos politinės sistemos reformų. Prispauskime „Gazpromą“, priverskim įgyvendinti Trečiąjį energetikos paketą, atskirti veiklas, jas demopolizuoti ir jau galėsime po truputį daryti įtaką visai Rusijos politinei sistemai.
– Visi tikisi, kad krentančios naftos kainos padarys taip, kad Rusija keis visą savo politiką vien dėl to, kad iškyla problemos ekonominiam rėžimo stabilumui. Kiek naftos kaina gali daryti pokyčius pačioje Rusijoje?
Rusijos biudžetas yra skaičiuotas, vertinant, kad naftos kaina bus apie 100 dolerių už barelį. Dabartinė kaina yra žemesnė. Galima manyti, kad tai yra tam tikras krizės ženklas, kad didės biudžeto deficitas. Kaip tai gali paveikti Rusijos politiką? Gali skilti politinis elitas, nes atskiros grupės ieškos būdų kompensuoti atsirandančius ir, tikėtina, didėjančius nuostolius, prasidės vidinis „persistumdymas“ ir tokiu būdu rėžimas gali skilti.
Tačiau situaciją reikėtų vertinti kitaip: V. Putinas, ir jo režimas sugebėjo sukaupti tam tikrą rezervą, kuris gali leisti jiems krizę amortizuoti. Naftos kaina gali turėti įtakos, bet tik vidutiniu laikotarpiu. Reikia, kad stabiliai žemos kainos būtų bent kelis metus, tada jau galėtume kalbėti apie tai, kad situaciją, kurią dabar Rusijos prezidentui pavyksta suvaldyti, slysta jam iš rankų.
– Tai riekia laukti keletą metų, kad Rusijai „pradėtų labiau skaudėti galvą“ dėl ES veiksmų, nepalankių jai?
Aš manau, kad jie jau priversti galvoti, bet jei mes norime tam tikrų pokyčių Rusijos politinėje sistemoje, reikia, kad šie procesai tęstųsi ilgiau. ES sankcijos neturi būti panaikintos. Rusija puikiai supranta, kad kiti metai gali būti tie metai, kai bus sugrįžta prie tarptautinių santykių pragmatizmo, kai bus atgaivintas ekonominis bendradarbiavimas. ES ir Rusija priklauso viena nuo kitos, bet Rusija diktuoja taisykles ir yra visa galva aukščiau. ES reikia išvengti tokio scenarijaus.
– „Levados centro“ apklausos rodo, kad V. Putino reitingai labai krito – nuo 57 iki 49 proc. Ar tai galėtų būti ženklas, kad šios šalies visuomenėje vyksta pokyčiai?
Tai šioks toks ženklas. Kai kas kalba, kad tokie reitingai gali skatinti jį agresyviau elgtis išorėje, nes reikia turėti priešą už šalies ribų, kad būtų konsoliduota parama viduje. Visgi, mes dažnai bandome apie V. Putiną galvoti vertindami jį per vakarietiškų standartų prizmę, bet turėkime galvoje, kad rinkimai Rusijoje toli, be to dar reikia atsižvelgti į tai, kad V. Putino reitingams nėra labai svarbus visuomenės palaikymas. Svarbiau politinio elito, interesų grupių stabilumo išlaikymas, kad visiems užtektų pajamų, todėl mes kartais tuos retingus per daug sureikšminame. Jei ir vyktų skilimas Rusijos politinėje sistemoje, tai tik todėl, kad V. Putinas nesugebėtų tarpininkauti tarp skirtingų suinteresuotų grupių.
