Sergejus Ponomariovas įgyvendina visų jų svajonę — jis pabuvojo karščiausiose taškuose žemėje, atominės katastrofos ištiktoje Fukušimoje, jo daryti Michailo Chodorkovskio, „Pussy Riot“ grupės narių portretai, o ypač nuotraukos iš Gazos ruožo apskriejo pasaulį ir atsidūrė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.
Šiandien su DELFI jis ne tik dalijasi savo patirtimi fotografuojant karinius konfliktus, bet ir moko kaip atskirti propagandą. Su fotografu susitikome Vilniuje. Jis mūsų sostinėje trečią kartą, bet tik šiemet sutiko jaunesnių žmonių, su kuriais galėjo pasikalbėti rusiškai.
„Jau visur taip – Gruzijoje, Azerbaidžiane. Retai kur su jaunesniais nei 40 metų žmonėmis bepasikabėsi rusiškai. Galėtų ir daugiau mūsiškių suprasti, kad jau reikia pradėti mokytis kalbų“,- juokavo fotografas.
Į Vilnių jis atvyko skaityti paskaitos tarptautiniame fotografijos konkurse „Vilnius Photo Circle festival“. Vis dėlto, kad fotografas mieste, lengviau buvo sužinoti iš „Instagram“ nuotraukų sraute atsidūrusių jo nufotografuotų dramos teatro mūzų.
Tarp sekamų fotografų „Instagram“ platformoje jis – ne veltui. S. Ponomariovas yra vienas reikšmingiausių šiandienos karo žurnalistų.
Nuo 2011 metų S. Ponomariovas aplankė daugybę karštųjų taškų. Dokumentavo revoliuciją Libijoje, dirbo Sirijoje, kur gyvybę atidavė dešimtys žurnalistų, dirbo Afganistane, bombardavimų niokojamame Gazos ruože, bet ne vienas konfliktas jam nebuvo toks sunkus, koks dabar vyksta Rytų Ukrainoje. Pirmiausia dėl to, kad S. Ponomariovas yra rusas.
„Ukrainoje be proto sunku dirbti šį darbą. Visuose konfliktuose dirbdavau su nuostata, kad tai – ne mano karas. Konfilktas Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, šiitai kapoja sunitus – tai jų karas, aš laikausi atokiai. Ukrainoje tai daryti labai sunku“, – kalbėjo fotografas.
Iš šio konflikto mus pasiekia daugybė propagandos įvairiais pavidalais. Tuo kaltinti S. Ponomariovą būtų beprasmiška. Niekas „Associated Press“ ar „The New York Times“ neleistų dirbti, jei kiltų bent mažiausias įtarimas dėl jo etikos.
„Savo darbe turiu kelias taisykles. Pirmoji – niekada netransliuoti propagandos. Propagandą nuo tiesos galima atskirti per tai, kaip informacija nuspalvinta emocijomis. Aš naudojau neutralius terminus kaip „Ukrainos kariai“ ir „separatistai“, o propagandininkai naudoja „banderovcai“, „naciai“, „koloradai“, „teroristai““, - kalbėjo S. Ponomarevas.
Kitas dalykas – informacijos pagrįstumas.
„Šis konfliktas pasižymi tuo, kad daug nepatikrintos informacijos. Jau gal penkiolika kartų į Donecką važiuoja rusų tankų kolona, bet niekaip neatvažiuoja. Jei teigi faktą, turi jį patikrinti. Čia kita taisyklė“, – sakė fotografas.
Paragavo kareiviško aulo
Visgi šią vasarą S. Ponomariovas ir „The Times“ kito įtakingo leidinio „The Atlantic“ buvo apkaltinti nuotraukų klastojimu iš palestiniečių ir Izraelio konflikto. Netrukus leidinio redaktorius Deividas Frumas turėjo viešai atsiprašyti fotografo, bet rankų nenuleido ir laikėsi savo, kad žurnalistai tyčia pateikia tik Izraelio agresijos įkalčius.
Pasaulį apskriejo ir fotografų liudijimai, kad „Hamas“ užsieniečius fotografus laiko kone įkaitais – eidžia fotografuoti tik Izraelio antskrydžių padarinius. S. Ponomariovas tai neigė.
„Visa tai – dalis Izraelio propagandos prieš Palestiną. Praėjusiame kare Izraelis į Gazą neįleido nei vieno žurnalisto. Tada taip pat vyko bombardavimai, vyko ir operacija ant žemės. Buvo priimta manyti, kad vietiniai žurnalistai dirba „Hamas“, daro surežisuotas nuotraukas, kad kraujo, teroro ir baisumo būtų kuo daugiau. Šiame kare izraeliečiai jau įleido ir užsieniečius, tačiau rezultatas gavosi tas pats: sugriauti namai, žuvę vaikai ir taip toliau. Kodėl mes nepublikavome „Hamas“ kovotojų nuotraukų? Nes jų nepadarėme. Neturėjome jokio kontakto su jais. Jų taktika yra įsimaišyti tarp civilių, jie nenešioja uniformų. Matydavome žmonių su racijomis, tačiau jie daugiausiai koordinuodavo lauko ligoninių įrengimą. Iš etikos pusės mes negalime publikuoti jų nuotraukų, nes ilga barzda ir tunika nereiškia, kad jis „Hamas“ kovotojas“, - pasakojo fotografas.
Jei „Hamas“ S. Ponomariovo ir neprisileido, tai Ukrainoje jis turėjo pakankamai reikalų su abiejų pusių kovotojais: tiek ukrainiečių, tiek separatistų apkasuose. Viename kelio patikros poste jam net gerai aplamdė šonkaulius, tačiau jis fotoaparato nenuleidžia.
„Niekada netarnavau armijoje, niekada rankose nelaikiau ginklo. Man jie nepatinka, bet fotoaparatas pats yra lyg ginklas. Jis tau suteikia galią ir su ja turi taikstytis visos kariaujančios pusės. Bet tik tada, jeigu sugebėsi įrodyti, kad esi tikras žurnalistas ir atvykai parodyti pasauliui, kodėl jie kovoja, kodėl paėmė ginklus. Jie nori, kad kiti tai sužinotų, kad sužinotų jų problemas. Nebent jie yra nušalusiomis smegenimis ir žudo visus iš eilės“, – pasakojo fotožurnalistas.
Kariaujančios pusės neatsisako ir propagandininkų pagalbos jokiame kare. Ne išimtis ir konfliktas Rytų Ukrainoje.
„Fotografavau separatistų „Vostok“ batalioną. Jie priėmė visus žurnalistus, net tuos, kurie juos vadino teroristais. Tai buvo dalis viešųjų ryšių. Jiems reikėjo daugiau savanorių. Ten greitai atsirado rusiškos televizijos ir pradėjo varyti propagandą „kaip viskas blogai, eikite padėti jiems“. Tas pats vyksta ir iš Ukrainos pusės – didžiulė karo propaganda „Tėvynė pavojuje, mes kariaujame su Rusija““, - teigė S. Ponomariovas.
Ukrainoje S. Ponomariovas lyg ir turėtų jaustis saugesnis. Abiejų pusių kariai kalba jo gimtąja kalba, didelių kultūrinių skirtumų nėra, tačiau fotografas geriau jautėsi kasdien bombarduojamoje Gazoje.
„Ukrainos konflikte dabar didžiulė betvarkė. Nėra aiškios fronto linijos. Vieną dieną poste separatistai, kitą – jau ukrainiečiai. Situacija – lyg vėjas neprognozuojama. Abi pusės labai neigiamai žiūri į žurnalistus, lyg į šnipus. Pradžioje jie būna labai pikti ir agresyvūs. Gazoje reikia saugotis dronų, bet tavęs ten niekas nelies“, - pasakojo jis.
Košmarai gali pradėti sapnuotis vos pasižiūrėjus į S. Ponomariovo nuotraukas iš Gazos ruožo: krauju permirkę ant rankų nešami vaikai, raudantys vyrai, apokaliptinės griuvėsių nuotraukos. Fotografui su tuo taip pat sunku susitvarkyti.
„Būna, kad grįžęs iš užduoties užsidarau kambaryje ir kelias dienas žiūriu į sieną. Galvoju, kokiame pasaulyje gyvenu, prašau išleisti mane iš jo. Ukrainoje buvo labai sunku. Daugybė patikros punktų ir visi ten labai pikti. Grįžęs namo, oro uoste, prie pasų patikros langelio jaučiausi lyg mane pradės kratyti tuoj. Bet aš negaliu taip. Aš turiu šeimą, turiu vaikų ir man kaskart reikia persijungti į kitą realybę, kur kitas gyvenimas, kitos problemos. Padedu į šoną savo fotoaparatą, kompiuterį ir važiuojame į kaimą“,- kalbėjo S. Ponomariovas.
Kaime fotografas neužsibūna, o save šiame darbe mato net senatvėje.
„Kare prabunda tavo gyvuliški, žvėriški instinktai. Nebelieka jokio mandagumo, jokio etiketo. Ekstremaliausiomis akimirkomis įsijungia išgyvenimo instinktas. Man tai ir patinka“, - baigė fotografas.
