Dažniau šermenyse dalyvaujantiems žmonėms tai įprasta, tačiau merginai pasirodė šiurpios lietuviško kaimo tradicijos, „kai visi į eilutę išsirikiuoja ir atsisveikindami bučiuoja lavoną“, o kieme prie namo dar fotografuojasi sustoję šalia karsto.
„Ką jie paskui tikrai į tas nuotraukas žiūrės?“, - negali patikėti studentė. Ji pati pasakojo nebučiavusi tetulės, kurios net nepažįsta ir net nelydėjusi į kapines, nes bijo žiūrėti, kaip karstas leidžiamas į duobę.
„Tačiau ir likus namuose patyriau, kad kaimegyvos senosios tradicijos. Kai moterys pradėjo skubėdamos tvarkyti kambarį, kuriame buvo pašarvota teta, tiesiai paklausiau, kodėl. Kaip man paaiškino, iki grįžimo iš kapų kambarys turi būti kaip prieš šarvojimą, antraip greit kas nors mirs iš artimųjų“, – pasakojo mergina.
Dar bandė paklausti, kam po stalu, ant kurio buvo pašarvota teta – dubuo su vandeniu, bet buvo sudrausminta, neva taip reikia, nėra ko klausinėti.
Atsipirkdavo pabučiuodama švarką ar nosinę
DELFI skaitytoja Miglė dar vaikystėje sau prisiekė, kad niekam nelieps bučiuoti numirėlių, nes pati vaikystėje buvo nuolat prievartaujama taip daryti.
„Augau mažame miestelyje ir vis dalyvaudavome laidotuvėse. Ypač kai viešėdavau pas močiutę kaime, ši eidavo į visas kaimo šermenis. Pamenu, labiausiai bijodavau tos akimirkos, kai reikėdavo pabučiuoti numirėlį. Ta vaškinė šalta ranka man būdavo siaubą kelianti ir jau nuo tada, kai įžengdavau į salę, pradėdavau galvoti apie tą minutę, kaip reiks bučiuoti“, – pasakojo dabar jau dviejų vaikų mama.
Matydama dukters baimę prisiliesti prie mirusiojo, Miglės mama vietoje to leisdavo pabučiuoti velionio švarką ar nosinaitę, kurią dėdavo mirusiam į rankas. Kaip prisimena moteris, tai būdavo lengviau, negu lūpomis liesti kūną.
„Seniai esu suaugusi, tačiau, kai ateinu į laidotuves, mane užplūsta vaikystės prisiminimai. Pastebėjau, kad numirėlio bučiavimas pamažu nyksta iš laidotuvių tradicijų. Žmonės dabar dažniau tiesiog pastovi šalia karsto, ir atsibučiuoja mintyse“, – pasidžiaugė vilnietė.
Kūdikystės nuotrauka - ir išsyk prie karsto
Pati pirma vilniečio Mindaugo vaikystės nuotrauka – prie karsto. „Maždaug vienerių prie mirusio senelio buvau nufotografuotas su tėvu, kuris laikė mane ant rankų. Tėvai teisinasi, kad per krikštynas nuotraukos tiesiog „neišėjo“ – paėmė fotografą iš „buitinio“, kuris pradangino visas fotografijas“, - pasakojo Mindaugas.
Kai atsiverčia šeimos, o ypač močiutės albumus, daugiausia laidotuvių nuotraukų. Apsiverkę, gedulo drabužiais vilkintys žmonės fotografuojasi prie atidaryto karsto.
„Prieš 20 metų laidojom dėdę – buvo specialus fotografas pasamdytas, kiek mes namie nuotraukų turime iš tų laidotuvių! Prie karsto fotografavosi paeiliui: visi, velionio broliai ir seserys su mama, tada seserys atskirai, tada broliai atskirai ir pan. Iš aš nuotraukose esu. Juokingiausia, kad žiūriu ne į numirėlį, o tiesiai į objektyvą“, – pasakojo Mindaugas.
Mirusią tetą pristatė FB draugams
Po 20 metų laidojo močiutę. Tada jau buvo suaugęs, todėl išsireikalavo, kad fotografuojamasi būtų ne laidotuvių dieną, o išvakarėse. „Šiaip ne taip priėjome prie kompromiso, kad svetimiems žmonėms nematant nufotografuosiu atminčiai tėvus ir pačią močiutę. Man čia komedija kažkokia. Kam tos laidotuvių nuotraukos reikalingos?“ – nesuprantama trisdešimtmečiui.
DELFI pašnekovas turėjo ką pasakyti ir apie velionių bučiavimą. „Vyresni žmonės iki šiol bučiuoja artimuosius – į ranką ar kaktą. Aš to nedariau, ir, tikiuosi, neteks, nes kitaip jiems galiu meilę parodyti. Močiutei tik paliečiau rankas. Man tai buvo tarsi rankos padavimas ir išlydėjimas anapus. O dukros puolė lenktis ir karste bučiuoti. Man tai atrodo kvailokai, nors mirusio žmogaus ir nebijau“, – sakė Mindaugas.
Kartą socialiniame tinkle „Facebook“ jis rado laidotuvių nuotraukų, kurias vienas vyresnio amžiaus pažįstamas įdėjo grįžęs iš tetulytės šermenų. Jose iš labai arti įamžinta pati velionė. „Parodžiau draugams per vieną pasibuvimą – tapo vakaro vinimi – žiauriai komiška. Manau, čia kartų klausimas. Jauni žmonės tokių dalykų lyg ir nebedaro“, – viliasi vilnietis.
Apima panika
DELFI skaitytojos Eglės draugei prievartinis mirusios močiutės bučiavimas nepraėjo be pasekmių.
„8 klasėje mirė mūsų auklėtojos tėvas. Visi mokiniai važiavom į šermenis. Nevažiavo tik viena bendraklasė, nors jos tėvai labai gerai sutarė su auklėtojos šeima. Mums vaikams pasirodė labai keista, tad grįžę klausėm, kodėl jos nebuvo“, – pasakojo Eglė.
Kaip paaiškėjo, mažytę jos draugę tėvai vežėsi į močiutės laidotuves. Visi ėjo prie velionės atsisveikinti, taigi ir jai buvo liepta pabučiuoti močiutės ranką. Mergaitė nenorėjo, bandė atsikalbinėti, bet tėtis giežtai liepė daryti, kas pasakyta ir dar, atrodo, per prievartą palenkė galvą, kad pabučiuotų.
„Jai ta prievarta taip įsirėžė, kad dabar vien tik nuo laidotuvių kvapo pradeda pykinti. Draugė siaubingo bijo lavonų. Niekada neina ir visaip vengia dalyvauti šermenyse. Sako, vien nuo kvapo alpsta, netgi bijo pažiūrėti į miegantį žmogų, kuris atrodo kaip miręs. Žodžiu tada patyrė tokį šoką, kad iki šiol apima panika vien pagalvojus apie laidotuves“, – sakė Eglė.
Juodą pakeitė violetinė
Šiuolaikiniai vaikai auklėjami demokratiškiau. Senovinių pažiūrų žmones ir dvasininkai įspėja neprievartauti vaikų bučiuoti mirusiųjų.
Pamažu atsisakoma galybės vainikų su užrašais, tikintieji kviečiami mirusiuosius pagerbti gėlės žiedu – užuot švaisčius pinigus trumpalaikėms puošmenoms, prisidėti prie laidotuvių išlaidų pinigais, jei miršta šeimos maitintojas, paremti našlaičius.
Nebe taip paisoma ir nerašytų gedulo taisyklių, nors dar visai neseniai palaidoję motiną ar tėvą metus vilkėdavo juodais drabužiais ir atsisakydavo suėjimų. Vis rečiau vyrai švarkų atlapuose kaip gedulo ženklą nešioja juodą juostelę.
Pirmajame Liturginio maldyno leidime buvo nurodoma, kokius gedulo ženklus privaloma nešioti. Minėti tamsūs drabužiai, juodas gedulo kaspinas ant rankovės arba švarko atlapo. Jokių gedulo ženklų buvo leidžiama nenaudoti tik vaiko šermenyse.
Nuo 1996 metų bažnyčiose kaip gedulo spalva pradėta naudoti violetinė, pamažu ją perėmė ir laidojimo paslaugų teikėjai.
Fotografai vis rečiau kviečiami fotografuoti laidotuvių, tačiau, kaip DELFI sakė foto laboratorijų darbuotojai, jie vis dar spaudžia nuotraukas, kuriose prie karsto į velionį žvelgia nuliūdę artimieji. Fotoaparatas – ne prabanga, tad kol kas atsisakoma tik fotografo paslaugų, bet ne paties laidotuvių fotografavimo.