Visa ko matę gydytojai stebėjosi, kad per 9 mėnesius trukusį pooperacinį laikotarpį pacientė nė karto nesudejavo. S. Dzeniuškaitės papasakota gyvenimo istorija paaiškina, kodėl.

24 metų kankinta saugumo, tuomet dar studentė ji visiems laikams atsikratė tardymo baimės, kai kantrybę praradęs tardytojas išvadino Čerčilio šūdu. „Tada toks juokas sukilo! Tik nuleidau galvą, bandydama susitvardyti, kad nepradėčiau balsu kvatotis“, – prisimindama smagiai juokėsi S. Dzeniuškaitė.

Pasakojo ir apie didžiulę dovaną, kurią gavo nuteista už tėvynės išdavimą, kai atrodė, kad kirs išprotėjimo ribą.

Lietuvai nusipelniusią moterį aplankėme jos namuose Vilniuje. Ant palangių pamerktos puokštės gėlių liudijo, kad buvome ne pirmi sveikintojai. Mokytoją, vaikų namų auklėtoją, dėstytoją, vadovėlių autorę pagerbė mokiniai, draugai ir bendražygiai.

Enkavėdisto D. Todeso tvarka

Įdomu tai, jog pirmoji jos pačios mokytoja buvo šešeriais metais vyresnė sesuo. Dar būdama progimnazijoje ji telkdavo Šeduvos miestelio vaikus, „mokė Maironio eilėraščių dainų, plastikų ir gimnastikų“.

„Aš pati labai norėjau studijuoti lietuvių literatūrą, gerai ją pažinti, gerai rašyti. Tačiau prasidėjo okupacijos, sumaištis, uždarinėjo universitetus. Kai buvo atidarytas Kauno universitetas, su draugėmis kelias dienas važiavau iš Šiaulių į Kauną. Dar nebuvo pasibaigęs II Pasaulinis karas, nereguliariai važinėjo traukiniai“, – prisiminė pašnekovė.

Įstojusios į universitetą merginos gavo bendrabutį. Po kurio laiko Stasė įsidarbino korektore Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykloje.

„Tuomet leidykla būrė labai šviesius žmones, nepasitraukusius į Vakarus ir dar nesuimtus, nerepresuotus. Mokslo, meno žmonės siekė atgaivinti Lietuvos kultūrą, siekė nuveikti daug gero, bet greitai šituos dalykus pastebėjo, kas stebėjo. Lietuvybės, kultūros židinį ir jo įkūrėjus buvo nutarta sunaikinti. Leidyklos vadovu buvo paskirtas baisus enkavėdistas Danielius Todesas, kuris pradėjo įvedinėti savo tvarką“, – pasakojo S. Dzeniuškaitė.

Studentė matė, kaip buvo suimami vyresnieji kolegos. Smetoninėje Lietuvoje dalis jų priklausė Nikolajaus Rericho draugijai, tačiau Sovietų Sąjungoje šio dailininko kūryba ir žodžio sklaida drausta.

„Kaip vėliau paaiškėjo per tardymus tam tikru įkalčiu buvo net Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – kaip per daug mistiškas autorius. Mus priskyrė mistikų organizacijai, nors nieko daugiau už bendraminčių būrelį nebuvo. Žmonės domėjosi ne tik sovietine, rusų, bet ir pasaulio, tuo pačiu – savo tautos kultūra. Tuo metu tai buvo vertinama, kaip tėvynės išdavystė“, – pasakojo S. Dzeniuškaitė.

Ėjo pas J. Paleckį

Dėl kolegų studentė kreipėsi į patį Justą Paleckį. Dar ir dabar atsimena prieš maždaug 70 metų jo pasakytus žodžius: „Vaitiekūną Bronių aš gerai pažįstu kaip atsidavusį kultūrai ir mokslui žmogų. Negaliu nieko neigiamo apie jį pasakyti, blogų žinių neturiu, tačiau mūsų organai paprastai neklysta“. Susitikimas baigėsi laikinojo Lietuvos prezidento pažadu pasiaiškinti situaciją. Tačiau leidyklos darbuotojos tai nenuramino.

Kauno Sodų gatvėje buvo kalėjimas, kuriame „su žmonėmis buvo elgiamasi, kaip tik ateidavo į galvą“. Sužinojusi, kad čia kalinami leidyklos vadovai ir darbuotojai, S. Dzeniuškaitė kreipėsi į kalėjimo viršininką. Klausė, kaip čia yra, kad žmonės kalinami už kultūrą, meną, mokslą, kuris yra ir rusų, tarp autorių – Maksimas Gorkis?

Kai kitą kartą kolegoms nuvežė maisto, pačią S. Dzeniuškaitę pradėjo sekti, galop sulaikė ir patalpino į tą patį kalėjimą.

Bandymai verbuoti

„Man negalėjo pateikti jokių įkalčių, todėl tik kartojo, kad puikiai pažįsta, kad esu gera studentė, bet suklaidinta tų, kurie keliaklupsčiauja prieš Vakarus. Siūlė prisidėti prie kilnaus darbo – siekti, kad blogieji neklaidintų jaunimo. Bandydami užverbuoti informatore žadėjo perkelti į Vilnių, gerą darbą, gerą butą, gerą atlyginimą. Už tai būtų reikėję „tik sukinėtis tarp menininkų – dailininkų, aktorių, muzikų, rašytojų ir įdėmiai klausytis, ką jie kalba, ar neklaidina, neskleidžia mistikų, o išgirdus kažką panašaus pranešinėti“, – pasakojo DELFI pašnekovė.

Tai buvo didelis, stiprus gundymas. Gražus kabinetas. Tačiau kai mergina pasakė „Ne“, iš karto buvo nugrūsta į rūsį. Kameroje tik grindinys ir lenta atsigulti, užtamsintas langas.

„Laikė nežinia kiek. Atnešė dubenėlį su maistu. Man nepatiko bjaurus žuvies kvapas, todėl tik padėjau atokiau ant suoliuko. Nežinau, kiek ten laiko buvau. Kai pabeldžiau ir paklausiau sargybinio, kiek valandų, atsakė, kad man negalima nieko sakyti. Nežinau, kiek miegojau, kiek nemiegojau, bet paskui paėmiau tą maistą ir suvalgiau. Matyt, buvo praėję kelios paros. Tada jie mane išvedė į viršų“, – pasakojo S. Dzeniuškaitė.

Kaip dabar atsimena – saulėta diena, per geležinkelio stoties gavarilką skamba muzika, vaikšto žmonės. Privedė ją prie lango ir vėl klausė, ar nepersigalvojo. Ji vėl atsakė „Ne“.

Pripažino tėvynės išdavike

Bijojo, tačiau buvo tvirtai nusistačiusi nepasiduoti: „Sakiau, kad pati galiu kalbėti, ką suprantu, bet niekada nepranešinėsi, ką sako kiti, nes tai man atrodo žema“.

Paklausta, kada buvo sunkiausia Saugumo kalėjime, į kurį buvo pervežta iš Kauno, S. Dzeniuškaitė prisiminė, kaip į Lukiškes buvo iškviesta jos mama. „Mane tai labai paveikė. Vienu momentu net galvojau pasirašyti, bet nieko nedaryti. Paėmiau rašiklį, bet numečiau. Štai tada ir prasidėjo: „Na ir dukra, mama verkia, o ji..“ ir pan.“, – pasakojo S. Dzeniuškaitė. Taip tuomet ir nepamačiusi savo mamos.

Pasak edukologės, saugumas jos nemušė, tik neleido miegoti, dieną neleido net atsiremti – turėjo sėdėti tiesia nugara. Pasikalbėti kviesdavo naktį: kai žmogus kelias naktis nemiegojęs pervargsta, galbūt gali bet ką pasakyti.

„Jaučiau savotišką tardymų baimę, tačiau kartą ją kaip ranka nuėmė“, – pasakojo S. Dzeniuškaitė. Lietuvis tardytojas ją visaip bandė atvesti į „tiesos kelią“, bet nesėkmingai. „Tada jis taip pasiuto, kad prilėkęs prie manęs pradėjo mosuoti kumščiu prieš veidą šaukdamas: „Ar tu žinai, kas tu esi? Ar tu žinai, kas tu esi? Tu – Čerčilio šūdas!“ Mane toks nenumaldomas juokas suėmė, kad bijojau nepradėti balsu kvatotis. Tada jau tikrai būčiau gavusi“, – juokėsi.

24 merginai pagal baisųjį straipsnį už tėvynės išdavimą buvo skirti penkeri metai griežtojo režimo lageryje. Ne visai visą laiką ten išbuvo. Buvo paleista per pirmąją amnestiją po Josifo Stalino mirties kartu su kitais mažiausią terminą gavusiais kalėjimo.

J. Marcinkevičiaus ir kitų garsių poetų draugija

Grįžusi į Lietuvą tęsė studijas Vilniaus universitete, mokėsi kurse kartu su Justinu Marcinkevičiumi, Algimantu Baltakiu, Alfonsu Maldoniu, po studijų buvo paskirta mokytojauti į Kretingą. Tuomet mažai kas turėjo universitetinį išsilavinimą, tad buvo pakviesta dirbti mokymo dalies vedėja. Neilgai šias pareigas ėjo, nes „ne visi norėjo būti komjaunuoliais“.

Baltarusijos pionieriai dalyvauja simbolinėje garbės kuopoje Breste.
„Žinojau, kas yra tremtis, miško broliai. Negalėjau versti vaikų būti komjaunuoliais. Pamokose pradėjo lankytis stribai, atseit, tikrinti, ką aš dėstau. Tačiau gi mačiau, kad mulkis sėdi ir žinojau, ko jis nori – pagauti, kad kažką abejotino sakau“, – prisiminė S. Dzeniuškaitė.

Šiek tiek padirbėjusi Šventojoje gavo pasiūlymą vykti į Kuršėnų vaikų namus, apie kuriuos ir po daugelio metų kalba su šiluma.

Su muzika ir žalia suknele

„Tų vaikų namų vadovai ir mokytojai buvo labai aukštos kultūros. Žinoma, visi vaikai buvo spaliukai, pionieriai ir komjaunuoliai – net versti nereikėjo, ateidavo laikas ir būdavo, nes tai valdiški namai. Tačiau aš šūkiais buvau paėmusi Maksimo Gorkio eilutę: „Ateis diena, kai žmogus žmogui bus kaip žvaigždė“ ir Antono Čchovo citatą „Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys“, – pasakojo 13 metų vaikų namuose auklėtoja dirbusi edukologė.

Jos auklėtiniai dar ir dabar prisimena šermukšnių uoginę, kurią su auklėtoja virė.

„Jiems maisto netrūko, kaip kartais būdavo kituose vaikų namuose. Tuomet dienos maitinimui vaikams skirdavo 87 kapeikas, tačiau Kuršėnų vaikų namai prisidurdavo iš savo ūkio. Direktorė pasirūpino, kad būtų auginamos kiaulės, melžiamos karvės, sodinami daržai, – prisiminė ponia Stasė. – Vaikai buvo pavalgę, bet kaip sakė mane aplankiusi Marytė, dabar gal ne kiekvienas supras, ką jiems tada reiškė turėti SAVO uogienės. Jie skindavo šermukšnius, aš juos virdavau. Stiklainius laikydavome pas mane ir kai pasikviesdavau į svečius blynų, jie valgydavo juos su SAVO uogiene. Laukdama jų aš kaip galėdama pasipuošdavau. Tada buvo madoje blėkinė medžiaga – tafta, taigi, turėjau gražios žalios spalvos suknelę, kurią apsirengdavau. Klausydavom plokštelių. Taip po truputėlį visą Ludwigo van Beethoveno IX simfoniją išklausėme “.

Gyvendama Kuršėnuose S. Dzeniuškaitė pradėjo rašyti straipsnius apie dorinį auklėjimą. Kaip pati sako, be jokių politikų, be jokių leninų – iš kasdienio darbo patirties. „Tarybinėje mokykloje“ publikuoti tekstai sulaukė įvertinimo. Galop, ji buvo pakviesta dirbti Mokyklų mokslinio tyrimo institute (vėliau Pedagogikos mokslinių tyrimų institutas – DELFI). Apgynė disertaciją.

Nepriklausomybės pradžioje į mokyklas nutarus grąžinti tikybos mokymą, S. Dzeniuškaitė darbavosi Lietuvos katechetikos centre, skaitė paskaitas būsimiems tikybos mokytojams, dalyvavo kuriant specialistų rengimo programas, rašė tikybos vadovėlius, dėstė Pedagoginiame (dabar Lietuvos edukologijos – DELFI) universitete. Kaip prisiminė, būdama 70 metų dar vedė paskaitas.

Dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje, vadovavo pedagogikos sekcijai.

Kai mirė vyras, grįžo „į savo jaunystės svajonę, poeziją“. Kaip pati sako, dešimt pastarųjų metų nieko kito nedaro, tik rašo eiles. Išleido penkias poezijos knygas.

Nei aiškino, nei dėstė – tiesiog gyveno

Pasak S. Dzeniuškaitės, ji gimusi ir augusi labai gražioje tikinčių žmonių šeimoje: „Nieko man nei aiškino, nei dėstė – tiesiog gyveno paprastą, dorą gyvenimą. Negirdėjau jokio barnio, jokio pikto žodžio. Kiek atsimenu, bėgdavome nuo Neuduvos krantų į gegužines pamaldas, bažnyčiai pindavom vainikus, adoruodavome ir tas tikėjimas tuo metu buvo be deklaracijų – tikras paprastas gyvenimas. Tai aš perėmiau, banaliai pasakius, su motinos pienu“.

Vėliau, žinoma, buvo ieškojimų laikotarpis. Domėjosi Nikolajaus Rericho Gyvąja Etika, bet pasitikrinusi, pasižiūrinėjusi aplink grįžo prie Kristaus mokymo.

Iš paskutiniųjų telefonu išklausytų knygų S. Dzeniuškaitei ypač įstrigę popiežiaus Benedikto XVI atsakymas į provokuojantį žurnalisto klausimą, kiek kelių veda į Dievą: „Tiek, kiek žmonių“.

„Taip suvoktas tikėjimas yra mano sveikatos, gyvybės, gyvenimo pamatas. Todėl man nei nuobodu, nei liūdna. Aš nezirziu, neverkšlenu. Galiu gyventi, galiu rašyti:

Rodos apkabinčiau,
Rodos išbučiuočiau
Rodosi ištirpčiau tavo meduje
Vyturiu skardenčiau
Volunge giedočiau
Aš po tavo langu
Diemedžio rasa
Man nereikia pusės
Trupinių nereikia
Noriu, kad ir tu mane
Labai labai
Noriu, kad ir tu mane
Kaip vėjas bangą
Kad ir tu mane pakeltumei
Aukštai aukštai.

Tegu būsiu nekukli, bet kurdama savo eilėraštėlius jaučiuosi bendaautorė visų kompozitorių, dailininkų, rašytojų ir kitų, kurie savo kūryba kelia savo ir kitų širdis aukštyn. Taip galvojant nekyla minčių, kad esu sena bobelė. Galiu taip sakyti, tačiau aš visai ne bobelė, o bendraautorė“, – šypsojosi S. Dzeniuškaitė.

Kasdien po valandą telefonu skaito knygas

Iš namų neišeinančiai, penkerius metus negalinčiai skaityti edukologei knygas telefonu skaito buvusios studentės, namuose lanko Maltos ordino savanoriai.

Pasak S. Dzeniuškaitės, Maltos ordino veikla – grįžimas prie tikrų žmogiškų santykių, kai žmogus žmogui gali pasitarnauti už ačiū, o kartais ir be ačiū. Būtent apie tokį žmogiškų santykių idealą edukologė rašė ir sovietmečiu.

Paklausta, ar „anais laikais“ galėjo laisvai reikštis, S. Dzeniuškaitė sakė lageryje gavusi didžiulę dovaną – vidinės laisvės suvokimą. Tai patyrusi atrado, kad niekas iš žmogaus negali atimti nei tikėjimo, nei meilės, nei nieko, kas jam brangu.

„Buvau prie išprotėjimo ribos. Tačiau atradusi vidinę laisvę pagalvojau – Dieve, kokia smulkmena, koks niekas yra penkios eilės spygliuotų vielų, bokšteliuose sėdintys sargybiniai su automatais, į pakinklius kimbantys vilkiniai šunys! Jokie šunys, jokios vielos, jokie automatai man nieko negali padaryti, jei aš esu su Tavim, Viešpatie ir Tavo mėlynu dangumi. Taip ir gyvenu, nes dvasia stipresnė už stipriausią kūną“, – sakė edukologė.

Galimybė prisidėti prie akcijos „Maltiečių sriuba 2014”

S. Dzeniuškaitė – viena iš beveik dviejų tūkstančių Lietuvos senelių, kuriuos lanko maltiečiai. Geros valios žmonės kviečiami padėti jiems tęsti šią misiją, prisijungti prie akcijos „Maltiečių sriuba 2014”.

Kasmet inicijuojama akcija „Maltiečių sriuba 2014” siekiama atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į sunkiai sergančius senus žmones, skatinti savanorystę, skleisti krikščioniškas, bendruomenines vertybes bei meilę artimui. Ilgametei akcijai ir jos paramos projektams reikia geros valios žmonių dosnumo ir aukų, kurių pagalba sąžiningai ir dorai nugyvenusiems žmonėms palengvinamos senatvės naštos.

Akciją „Maltiečių sriubą 2014“ galima paremti skambinant arba siunčiant žinutę trumpaisiais numeriais 1416 – auka 2 Lt, 1417 – auka 5 Lt, 1418 – auka 10 Lt. Speciali akcijos „Maltiečių sriuba 2014” banko sąskaita LT294010042403974431.