Tokį gražų vaizdą piešė pokario sovietinė propaganda, nė žodžio neužsimindama nei apie partizaninį karą, nei apie žiaurias represijas.
Sovietinis režimas nukreipė visas jėgas į pasipriešinimo slopinimą. Nusitaikoma ne tik į partizanus ar jų šeimų narius – sovietų represinių struktūrų akiratyje atsiduria dvasininkai. Iš pradžių jiems siūloma bendradarbiauti su sovietiniu saugumu. Kai kurie palūžta ir sutinka tapti slaptaisiais bendradarbiais. Ir vis dėlto – dalis dvasininkijos išlieka stipri ir atsisako talkininkauti okupantui. Vienas iš tokių – vyskupas Vincentas Borisevičius.
Garbaus amžiaus sulaukusį (tuo metu vyskupas jau buvo 59-erių metų amžiaus) dvasininką pasiekia žinia – saugumas ruošiasi jį suimti, reikia kaip įmanoma greičiau slėptis. Šią žinią vyskupui siunčia vos dvidešimties metų sulaukęs jaunuolis. Atrodytų, nieko neįprasto – tragiškais momentais pagalbos ranką dažnai ištiesia visiškai nepažįstami asmenys. Vyskupą trikdė tik viena detalė – perspėjimus per tarpininkus siunčiąs jaunuolis vilki NKVD uniformą. Kas tai? Pagalba ar provokacija?
Kas tas jaunuolis, klausia LRT televizijos laidos „Istorijos detektyvai“ vedėjas Virginijus Savukynas.
Jaunuolis buvo vardu Antanas Šilius. Tuo metu jam buvo viso labo dvidešimt. Gimė ir augo valstiečių šeimoje, buvo katalikiškai auklėtas. 1944-aisiais, sovietinei armijai vėl ukupavus Lietuvą ir prasidėjus prievartinei mobilizacijai, Šilius, tikėdamasis išvengti tarnybos okupantų kariuomenėje, stojo į milicijos kursus.
Nutiko ne visai taip, kaip vaikinas planavo. Užuot tapęs milicininku, jis visai atsitiktinai buvo pasirinktas į NKGB kursus. Šiai represinei struktūrai būtinai reikėjo lietuviškų kadrų, kad galėtų geriau įsitvirtinti šiame okupuotame krašte. Kaip laidai „Istorijos detektyvai“ teigia istorikas Bernardas Gailius, tais pirmaisiais pokario metais situacija buvo neaiški, žmonės turėjo pagrindo manyti, jog viskas baigsis gerai ir Lietuvos nepriklausomybė vėl gali būti atkurta. Antanas Šilius irgi tikėjosi tokios baigties – manė, jog tokiu atveju išstotų iš saugumo kursų ir stotų priešingon barikadų pusėn.
Deja, jo lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti ir raudonasis okupantas mūsų šalyje užsiliko. 1945 m. pabaigoje baigęs kursus Antanas Šilius buvo paskirtas dirbti viename NKVD poskyryje, kuris rūpinosi daugiausia Katalikų bažnyčios persekiojimu. Vyskupai ir kunigai buvo verbuojami gąsdinant represijomis. Nesutikę bendradarbiauti – represuojami. Šio skyriaus viršininkas buvo Juozas Petkevičius.
Apie Juozą Petkevičių daug ką pasako tai, kad šis žmogus – senas komunistas ir čekistas, valstybės saugumo organuose dirbantis nuo 1938 metų. Tai buvo žmogus, kuris dalyvavo Sovietų Sąjungoje vykusiame Didžiajame valyme (1937-1938 m.). Tai buvo patyręs čekistas, kuriam, ko gero, buvo priimtinos bet kokios priemonės, leidžiančios pasiekti tikslą.
Antanas Šilius pateko būtent į Juozo Petkevičiaus vadovaujamą NKVD poskyrį. Ką darė šis, lokio irštvoje atsidūręs jaunuolis? Jis pradėjo veikti ne okupantų, bet Lietuvos naudai. Jo užsibrėžtas tikslas – perspėti kunigus bei kitus sekamus asmenis apie jiems gresiantį pavojų.
Kartais, kaip vyskupo Borisevičiaus atveju, Šilius veikė per tarpininkus, o kartais – vienas pats. Eidavo ir įspėdavo nepažįstamus žmones, rizikuodamas, kad gali įkliūti. Ne tik įspėdavo, bet ir pranešdavo užverbuotų agentų pavardes, kad žmonės žinotų, ko saugotis. Kyla logiškas klausimas – kieno nurodymu jis veikė? Kas jam vadovavo? Galbūt Šilius veikė Lietuvos partizanų nurodymu?
NKGB dokumentai byloja, jog Antaną Šilių dirbti Lietuvai įkalbėjo partizanas Tamkevičius, slapyvardžiu Tomkus. Vėliau Šilius per kunigą Baliuką gaudavo nurodymus iš partizanų – jam buvo nurodoma kaip toliau veikti. Šį faktą apklausiamas papasakojo pats Šilius. Tiesa, per kitą apklausą jis teigė, jog visa tai išgalvojo. Ar žiaurių kankinimų lydimose apklausose jis sakė tiesą?
Kaip laidai „Istorijos detektyvai“ teigia istorikas Arūnas Streikus, ši versija neatrodo patikima, nes nėra duomenų, kad A. Šilius, prieš stodamas į mokyklą ar jau baigęs NKVD kursus, būtų palaikęs kažkokius ryšius su pogrindžiu. Kaip matyti iš dokumentų, jis tokį kelią pasirinko pamatęs, jog turi galimybių perduoti tam tikrą informaciją, kuri galėtų apsaugoti kai kuriuos žmones nuo represijų.
Kad ir kaip ten bebūtų – akivaizdu, jog Antanas Šilius nekentė sovietinio režimo. Vienos apklausos metu jis tardytojams išrėžęs: „Aš esu religingas ir nekenčiu sovietinės valdžios už tai, kad ji apribojo privačią nuosavybę, įvykdė nacionalizaciją ir atėmė Lietuvos nepriklausomybę. Šios nuotaikos išliko manyje iki dabar ir paskatino kovoti prieš sovietinę valdžią.“
Jeigu vis dėlto pasirodytų, kad Antanas Šilius buvo partizanų agentas, tai nebūtų vienintelis toks atvejis partizaninio karo istorijoje. Istorikė Edita Jankauskienė laidai „Istorijos detektyvai“ minėjo Šilavoto milicijos skyriaus įgaliotinį, dirbusį partizanams ir už tai nuteistą 25 metams lagerio, o istorikas Bernardas Gailius atsimena buvus saugumo karininką Leoną Giniotį, kuris užmezgė romantiškus santykius su partizanų ryšininke. Meilė paskatino jį pasirinkti kitą barikadų pusę – jaunas saugumietis tapo partizanų agentu saugumo gretose ir netgi gavo slapyvardį Finišas...
Sovietinės represijos greitai įskiepijo žmonėms nepasitikėjimą vienas kitu. Dalis kunigų nebuvo linkę tikėti jaunu čekistu. Manė, jog tai – eilinė saugumo provokacija. Antano Šiliaus perspėjimu nepatikėjo ir vyskupas Vincentas Borisevičius. Jis buvo suimtas, kalintas ir kankintas, o galiausiai nuteistas mirti. 1946 m. lapkričio 18 d. vyskupas buvo sušaudytas. Jo palaikai užkasti Tuskulėnuose, vienoje duobėje su karo ir kriminalinių nusikaltėlių kūnais.
Tiesa, būta ir sėkmingų atvejų. Šilius perspėjo keletą kunigų, kurie patikėjo jo perspėjimais ir ėmėsi atitinkamų veiksmų. Anot NKVD dokumentų, tai buvo kunigai Baliukas, Kleiva, Čepulis, Narbutas. Jie paklausė Šiliaus perspėjimų ir pasislėpė. O partizanams kunigų pagalba buvo svarbi. Kaip teigia istorikas Bernardas Gailius, religija buvo labai svarbi partizanų karo dalis. Dauguma partizanų junginių turėjo kapelionus. Yra žinoma, kad buvo laikomos pamaldos, mišios partizanų stovyklose.
Nelaimei, Antano Šiliaus veikla buvo pastebėta. Jis pajuto virš savo galvos besitelkiančią audrą. Jis jautė, kad Juozas Petkevičius, tiesioginis viršininkas, gali jį demaskuoti. Variantai buvo du: pradėti slapstytis arba nužudyti Petkevičių ir tęsti darbą Lietuvos labui.
Antanas Šilius pasirinko antrąjį kelią. Ar jis taip nusprendė savarankiškai? NKVD dokumentuose rašoma, jog „Kęstučio“ ir „Špoko“ partizanų vadai jam įsakė nužudyti Juozą Petkevičių. Vadinasi, jis vykdė slaptą partizanų užduotį. Beje, enkagėbistai tai pavadino teroristiniu aktu. Kažin kaip būtų galima pavadinti jų veiksmus žudant partizanus?
1946 m. vasario 26-ąją Šilius pabandė nušauti iš darbo grįžtantį Petkevičių. Nepavyko. Nepavyko ir dar vienas bandymas po kelių dienų. Trečiasis kartas nemelavo. Šilius pasikvietė Juozą Petkevičių į savo butą Ankštojoje gatvėje, Vilniuje. Ten Šilius gyveno kartu su kitu jaunu saugumiečiu – Petru Brazausku. Dviejų bendraamžių pažiūros sutapo, jie abu nekentė sovietinio režimo. Abu ir suplanavo Juozo Petkevičiaus nužudymą.
Antanas Šilius kovo 6-ąją pasikvietė viršininką į savo butą. Kaip jam pavyko prisivilioti patyrusį čekistą? Pasirodo, jog Šilius Petkevičiui pasakė, jog bute vyks slaptas susitikimas su naujai užverbuota agente. Nieko blogo nenujausdamas Petkevičius atėjo į savo pavaldinio butą. Tai buvo jo paskutinis pasivaikščiojimas.
Bute Petkevičius susitiko su Šiliaus pakviesta studente Anele Kanoverskyte. Judviejų pokalbio metu, Šilius užpuolė viršininką ir padedamas Kanoverskytės jį nužudė. Kaip teigia istorikas Arūnas Streikus, kai kurie Šiliaus sprendimai buvo suplanuoti spontaniškai. Galbūt todėl ir nepavyko jo nuslėpti – į butą grįžusi šeimininkė, pamatė kraujo dėmes, netvarką ir pranešė saugumui, kad „kažkas čia atsitiko“.
Antanas Šilius buvo sulaikytas darbo vietoje tą patį vakarą. Buvo sulaikyti ir jo bendražygiai. Tardymas, negailestingi kankinimai, teismas. 1946 m. rugsėjo 12 dieną įvyko uždaras karinio tribunolo posėdis, kuriame buvo teisiamas Antanas Šilius ir apie jo veiklą žinoję ar netgi jam pagelbėję asmenys.
Nuosprendis buvo negailestingas: Antanas Šilius ir Petras Brazauskas buvo nuteisti sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas. Judviejų palaikai buvo užkasti ten pat, kur ir vyskupo Vincento Borisevičiaus – Tuskulėnuose...
Mirti nuteista ir studentė Anelė Kanoverskytė. Tiesa, jai sušaudymas pakeistas į 20 metų lagerio. Vėliau jai bausmės laikas buvo sutrumpintas, o praėjus 20 metų po dalyvavimo saugumiečio nužudyme, Anelė Kanoverskytė darbavosi vieno Lietuvos miesto kultūros namų direktore.
Štai tokia dramatiška Antano Šiliaus istorija. Jis nusprendė lįsti tiesiai vilkui į nasrus tam, kad galėtų padėti tiems, kuriuos persekioja okupantai. Ir už tai sumokėjo didžiausią kainą – atidavė savo gyvybę. Jis buvo nužudytas, kai jam buvo vos dvidešimt metų. Jo istoriją verta prisiminti vien tam, kad geriau suprastume, kokius išbandymus turėjo patirti mūsų tauta pokario metais.
„Istorijos detektyvai“ su Virginijumi Savukynu – šeštadienį 13.00 val. per LRT