Tokio negailestingo likimo jis sulaukė tik todėl, kad buvo Ukrainiečių partizanų armijos (UPA) vado Romano Šuchevičiaus sūnus.
„Nežiūrint į tai, kad mano tėvo sovietai nekentė, bet buvo jaučiama ir tam tikra pagarba. Vadino jį idėjiniu. Sovietiniuose paskviliuose, aišku, rašydavo „kolaborantas“, tarnavo nacių Nachtigall batalione, bet šiaip vadindavo idėjiniu žmogumi“, - pasakojo J. Šuchevičius, Lvove susitikęs su
lietuvių ekspedicijos „Broliai: Lietuva-Ukraina'14” nariais.
Tačiau tam tikra nujaučiama pagarba J. Šuchevičiaus tėvui nesuteikė jokių privilegijų lageriuose ar kalėjimuose kalėjusiam sūnui: teko vargti su daugybe kitų likimo nuskriaustųjų, tarp kurių buvo ir lietuvių.
„Su lietuviais lageryje mūsų santykiai buvo glaudūs. Jeigu lietuvis atvykdavo į lagerį ir ten daugiau nebuvo lietuvių, jis iškart eidavo pas ukrainiečius. Tas pats ir su ukrainiečiais. Jeigu nebuvo kitų ukrainiečių, iškart eidavo pas lietuvius. Būdavo suprantama, pas ką reikia eiti. Santykiai tikrai buvo draugiški – ir Stalino laikų lageriuose, ir jau tada, kai prasidėjo disidentiniai judėjimai“, - sakė J. Šuchevičius.
J. Stalinas bendradarbiavo su A. Hitleriu, bet nieko
81-erių metų J. Šuchevičius į susitikimą ateina pasiramsčiuodamas lazdele bei įkibęs į palydovo ranką – senukas beveik nemato. Tačiau proto aštrumu J. Šuchevičius lenkia daugumą jaunesnių žmonių: lageriuose, kalėjimuose ir tremtyje praleisti metai tikriausia privertė į daug ką žvelgti kiek kitu kampu.
Pagrindinė J. Šuchevičiaus kaltė ta, kad jis buvo 1943-1950 m. UPA vadovavusio R. Šuchevičiaus sūnus.
UPA Ukrainoje veikė nuo 1943 m. ir kovojo prieš nacius, lenkus bei sovietus, tačiau ne visi ją mini geru žodžiu, nes Voluinėje ir Galicijoje UPA vykdė etninį lenkų kolonistų valymą: vien Voluinėje nužudyta 40-60 tūkst. lenkų civilių.
Vis tik Vakarų ukrainiečių sąmonėje UPA išlieka svarbi, nes ji buvo vienintelė karinė organizacija, kurios nariai guldė galvas už Ukrainos valstybingumą.
Sovietų propagandoje UPA siejama su naciais, nes UPA politinis sparnas Stepano Banderos vadovaujama Ukrainiečių nacionalistų organizacija (UNO) tikėjosi pasinaudoti vokiečiais ir su jų leidimu įkurti nepriklausomą valstybę.
„Žinote, UPA buvo sukurta 1943 m. prieš vokiečius, bet tiesa ir tai, kad 1941 m. buvo bendradarbiaujama su vokiečiais. Suprantate, S. Bandera 1941 m. birželio 16 d. Okupuotų teritorijų reichministrui Alfredui Rosenbergui parašė tokį memorandumą. Jis rašė: taip, mes kausimės su jumis prieš bolševizmą, bet jeigu Vokietija neparems mūsų valstybingumo, tai UNO turės visą teisę pradėti kovą su Vokietija. Tai buvo parašyta likus šešioms dienoms iki karo pradžios. Vadinasi, jis perspėjo vokiečius“, - pasakojo J. Šuchevičius.
Jis teigia manantis, kad tokia ukrainiečių pozicija iš pat karto reiškė bet kokį politinį pralaimėjimą dar net neprasidėjus Antrajam pasauliniam karui.
J. Šuchevičius taip pat sako nepriimantis argumento, kad jeigu UNO kažkuriuo metu sutiko bendradarbiauti su naciais, tai dėl to visas Ukrainos nepriklausomybės judėjimas turi būti siejamas su naciais.
„Aš sutinku, kad jie tam tikru laikotarpiu bendradarbiavo, bet žiūrėkite Birmoje per Antrąjį pasaulinį karą Aun Sangas su japonų kariuomenės pagalba kovojo prieš anglus, o kai japonai kapituliavo pratęsė kovą ir mirė 1947 m. 1948 m. Birma tapo nepriklausoma valstybe. Jis gi bendradarbiavo su nacių bendradarbiais japonais ir nieko“, - kalbėjo J. Šuchevičius.
„Josifas Stalinas irgi bendradabiavo su naciais, bet juk tai niekis. Beje, J. Stalinas ne tik bendradarbiavo su naciais, bet ir baisių nusikaltimų padarė, bet tai nelaikoma didele bėda“, - keistą sovietų ir dabartinės Rusijos politinio elito požiūrį pašiepė J. Šuchevičius.
Bunda pogenocidinė tauta?
Paklaustas apie Ukrainos karą su Rusiją ir Donbaso gyventojų tapatybę, J. Šuchevičius buvo tikras, kad separatistinis judėjimas rytinėje Ukrainoje yra Maskvos rankų darbas. Pasak jo, tam reikia tik pinigų, technologijų ir atitinkamų specialistų.
„Aš susitikau su žmonėmis iš Mariupolio, iš Donecko. Nieko nesakau, ten nemažai Rusijos gerbėjų, autonomijos šalininkų, tačiau iš kitos pusės nemažai ir kitą nuomonę palaikančių žmonių, kurie remia vieningą Ukrainą (sakyčiau pasidalijimas per pusę). Net etniniai rusai, kurie ten gimė ir augo, kurių žemė ir tėvynė yra ten, net jie dažnai galvoja, jog tai Ukrainos žemė, jiems Rusija visai nepatraukli. Žinote, Rusija tai Maskva, Sankt Peterburgas, o kaip gyvena žmonės gilumoje?“ - pridūrė pašnekovas.
Pasak J. Šuchevičiaus, Maskva iš tiesų sunerimo todėl, kad Maidane prabudo istorinė ukrainiečių atmintis. Kalėjimų, lagerių ir tremčių mokyklą išėjęs vyras teigia, kad Maidane prasiveržė postgenocidinės ukrainiečių tautos sąmonė.
„Holodomoras – tai baisus dalykas, pogenocidinėje tautoje tik ketvirtoji karta atsikrato pasekmių. O jūs pagalvokite, kad ketvirtoji karta, tai toji, kuri iškilo Maidane. Todėl ji visiškai kitokia, prabunda jos istorinė atmintis, o Maskvą tai neramina. Jie žino, kad jeigu atbus istorinė atmintis, mes ilgai netversim“, - svarstė J. Šuchevičius.
Kaip žinoma, 1932-1933 m. Ukrainoje buvo dirbtinai sukeltas badas – Holodomoras, per kurį mirė nuo 7 iki 10 mln. ukrainiečių. Sovietų diktatorius J. Stalinas įsakė uždaryti Ukrainos sienas, kad niekas negalėtų išsigelbėti nuo bado ir kad badaujančiųjų nepasiektų tarptautinė pagalba.
Jo teigimu, šiuolaikinės Rusijos piliečiai taip įprato gyventi visuotinėje propagandos atmosferoje, kad nebekelia klausimų ir tiesiog vartoja tai, kas pateikiama.
„Pasakė, vadinasi, taip ir yra, jie net nenori klausyti, kad yra mąstančių kitaip. Pasakyta ir viskas“, - apgailestavo J. Šuchevičius.
J. Šuchevičiaus motiną ir močiutę areštavo 1945 m., o patį J. Šuchevičių su seserimi perdavė Černobylio vaikų namams.
1946 m. brolį ir seserį apgyvendino Donecko vaikų namuose, iš kurių berniukas buvo pabėgęs bei grįžęs į Galiciją Vakarų Ukrainoje. Po dvejų metų vaikas grįžo į Donecką sesers, tačiau buvo areštuotas.
1949 m. teismas nuteisė jį dešimčiai metų lagerio – tuo metu J. Šuchevičius buvo 15 metų amžiaus.
1958 m. įkalinimo terminas pratęstas dar dešimčiai metų, jis išsiųstas į Mordoviją. Pasibaigus lagerio laikui jam buvo uždrausta gyventi Ukrainoje, todėl teko apsistoti Nalčike – Kabardos-Balkarijos respublikos sostinėje, kur dirbo elektriku.
J. Šuchevičius įsiliejo į disidentų grupę ir parašė antisovietinę brošiūrą, todėl 1972 m. teismas jį vėl nuteisė už antisovietinę veiklą ir paskyrė dešimties metų kalėjimo. 1973 m. jis parašė laišką Jungtinių Tautų Organizacijai, už tai kalėjimo bausmė pratęsta dar vieniems metams. Dėl sunkių kalinimo sąlygų J Šuchevičius apako.
Iš kalėjimo J. Šuchevičius išėjo 1983 m., tačiau dėl aklumo dar šešerius metus praleido Tomsko invalidų namuose. Į Lvovą grįžo tik 1989 m.
1990 m. jo pastangomis buvo įkurta Ukrainos tarppartinė asamblėja. 1994 m. dalyvavo parlamento rinkimuose, tačiau nelaimėjo.
