Naujas planas Lietuvai: tauta be valstybės

Lietuva suverenitetą gali prarasti ne tik dėl potencialios Rusijos agresijos. Ilguoju laikotarpiu grėsmę gali kelti mažiau pastebimas procesas – nacionalinių valstybių nykimas, todėl siūloma jau dabar ruoštis keliems scenarijams, tarp jų ir gyvenimui be nacionalinės valstybės.

Tokios nuomonės laikosi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriai Raimundas Lopata bei Alvydas Jokubaitis, neseniai išleidę knygą „Lietuva kaip problema. Filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai“.

„Mes stojome į Europos Sąjungą prasidėjus kalboms apie tai, kokia turi būti Europos Sąjunga – federalistinė, panaši į Jungtines Europos Valstijas ar kokia kitokia. Tos kalbos reiškia tik viena – nacionalinių valstybių nykimą. Politinėje dienotvarkėje tai ženklas, kad reikia ruoštis keliems variantams: gyventi su riboto suvereniteto valstybe Europos Sąjungoje ar gyventi be valstybės ir kaip instrumentą naudoti tautą. Tačiau šito nebuvo padaryta. Visi svaičiojimai apie globalią Lietuvą kol kas yra tušti, nors būtų galima kurti tautos, gyvenančios be valstybės, strategiją“, - teigia R. Lopata.

Pasak profesoriaus, ši strategija turi apimti ir emigravusius lietuvius bei tuos žmones, kurie laiko save lietuviais, bet lietuviškai nekalba. Kaip pavyzdį jis įvardijo senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų palikuonis – Radvilas, Sanguškas ir Tiškevičius, kurie dabartinėje Lietuvoje labiau regimi ne kaip realūs asmenys, bet kaip eksponatai iš apdulkėjusių muziejaus salių.

„Tie lietuviai, kurie žavisi Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, pamatę gyvus Sanguškų ar Radvilų giminės palikuonis staiga pasijunta svetimi. Tai lyg meilė įsivaizduojamai būtybei, kuri negali tapti realybe. LDK idėja artima daugeliui lietuvių, bet kai pasirodo gyvi jos istorijos herojų palikuonys, dažniausiai kalbantys lenkiškai, į juos žiūrima kaip į nemalonius muziejaus eksponatus. Tada lietuviai sako: ne, geriau, kad tegul tie ponų palikuonys lieka muziejuose, o ne vaikščioja Vilniaus gatvėmis“, - teigia A. Jokubaitis.

Tautinė valstybė nyksta dėl kultūros permainų

A. Jokubaitis mano, kad tautinė valstybė yra neįgyvendinamas pažadas, nes nesusitvarko su kultūriniais iššūkiais.

„Tautinė valstybė prasideda nuo kultūros. Šiai valstybei būtinai reikia kultūrinį tapatumą turinčios tautos. Kultūra yra politiškai svarbus tautinės valstybės elementas. Tačiau šiuo metu būtent kultūrą ištinka dramatiškos permainos. Jeigu Motiejus Valančius pamatytų dabartinę Lietuvos kultūrą, jis tikrai nesuprastų, kam buvo reikalinga lietuvių tautinė valstybė. Tautinės valstybės pradinis tikslas buvo ugdyti žmones, kad jie siektų aukštosios kultūros, dvasiškai tobulėtų. Šiandien lietuviai gyvena šiuos reikalavimus atmetusio postmodernizmo sąlygomis. Nuo pat tautinės valstybės atsiradimo šis dalykas anksčiau ar vėliau turėjo atsitikti. Tautinė valstybė nepajėgė įgyvendinti savo kilnių kultūrinių pažadų, - teigia profesorius.

Pasak jo, pirmiausia pasirodė, kad tauta nėra galutinis tapatumo konstravimo elementas. Nacionalizmas šiandien pralaimi kovą moraliniam individualizmui, daugiakultūriškumui, kosmopolitizmui ir daugybei kitų madingų „-izmų“. Šiais laikais individai patys renkasi savo kultūrinį tapatumą, ir šis jų pasirinkimas tampa svarbesnis už tautą.

„Trumpas moderniosios Lietuvos istorijos kursas būtų toks: prosenelis norėjo būti lietuvis, senelis tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečiu, tėvas gyveno internacionalizmą skelbusioje ir jo kraštą okupavusioje Sovietų Sąjungoje, o sūnus nori, kad jo vaikai būtų pasaulio (o konkrečiai Britanijos ar JAV) piliečiai. Tas sūnus nesupranta, kam jo vaikui skaityti Žemaitę, Maironį ar Stasį Šalkauskį, jegu jis gali skaityti Alexandre Dumas, Edgar Allan Poe ar Friedrichą Nietzschę? Tai didelė dabartinės Lietuvos problema“, - teigia profesorius.

Antra, tautiniai sąjūdžiai atsigręžė į senąją LDK istoriją, tačiau politiniu požiūriu tai beveik išdavystė. „Baudžiauninkų vaikai džiaugėsi valstybingumo tradicija, kuri jų tėvų net nepripažino piliečiais. Tai tikras mitologinio mąstymo proveržis. Prisiminkime, kaip verkė Maironio širdis, kai jis važiavo pro Trakų pilį. Poetas buvo pagautas tokio aklo susižavėjimo Lietuvos praeitimi, kad užmiršo savo prosenelius, kurių tos pilies valdovai net nelaikė piliečiais, tai yra politinio gyvenimo dalyviais. Įsivaizduokite dabartinę Lietuvos valstybę, kuri lietuvių nepripažintų savo piliečiais“, - teigia A. Jokubaitis,

Trečia, pasak filosofo, reikia pripažinti, kad Lietuvos tautinę valstybę visą laiką ardė modernizacija. A. Jokubaičio teigimu, nuo pat moderniosios Lietuvos valstybės atsiradimo lietuviai norėjo kuo sparčiau modernizuotis. Net šiandien jiems kartais vaidenasi, kad estai vienu centimetru ar milimetru yra modernesni.

„Modernizacija yra ne tik nacionalizmo sąjungininkė, bet ir jo žlugdytoja. Lietuviai šiandien nori būti tokie modernūs, kad jiems tam labiausiai pradeda trukdyti ...Lietuva. Kokio nors lietuvių humanitarinių mokslo atstovo straipsnis užsienio žurnale šiandien yra laikomas svarbesniu už lietuvišką publikaciją. To nebuvo caro, tarpukario ir net sovietinės okupacijos laikais“, - sako mokslininkas.

Rusijos grėsmė stiprina tautinę savivoką

Tačiau vykstant tautinės valstybės erozijai apskritai Lietuva patiria ir kitą įtaką – ji nuolat susiduria su Rusijos grėsme, kuri stiprina lietuvių tautinę savivoką. Pasak profesoriaus A. Jokubaičio, taip yra dėl to, kad lietuvių tauta suvokia vieną paprastą tiesą: valstybę galima prarasti, bet išlaikius tautos dvasią ir kultūrą tereikia palaukti progos politinei nepriklausomybei išsikovoti.

„Kultūra yra tautos išlikimo pagrindas. Tačiau būtent jos permainos šiandien tapo didžiausiu šalies iššūkiu“, - sako A. Jokubaitis.

Profesorius teigia, kad priešo ir draugo dichotomija yra pagrindinės politinio telkimosi sąvokos, todėl priešo egzistavimas ne tik padeda tautinės valstybės išlikimui, bet ir skatina telktis Europos Sąjungą.

„Priešo egzistavimas padeda ir tautinėms valstybės, ir Europos Sąjungai. Tik pastaroji bijo prisipažinti turinti priešų. Tai rodo tam tikrą šio politinio darinio nebrandumą. Tačiau Lietuvai geriau tokia nebrandi Europos Sąjunga, negu per daugybę amžių agresijai subrendusi Rusija“, - teigia A. Jokubaitis.

„Universitete lankęsis buvęs Italijos premjeras Mario Monti irgi sakė tą patį: buvome truputį apsnūdę, dabar akys atsivėrė. Jis pabrėžė, kad taip mąsto vis daugiau ir daugiau italų, tai rodo tam tikrą teigiamą Vladimiro Putino Rusijos įtaką Europai“, - teigia R. Lopata.

Lietuvos ateities modeliai nykstant tautinei valstybei

R. Lopata teigia, kad Lietuva apskritai niekada negyveno tikroje nacionalinėje valstybėje, net ir tarpukariu. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvoje Klaipėdos krašto lietuviai balsuodavo už vokiškus sąrašus, žemės reforma panaikino stambių žemvaldžių sluoksnį, o atgavus Vilniaus kraštą padidėjo ne šalies tautiškumas, o kosmopolitiškumas.

„Didelis klausimas, ar apskritai Lietuva apskritai kada buvo nacionalinė valstybė. Pavyzdžiui, tarpukariu. Klaipėdos kraštas. Kodėl ten gyvenantys lietuviai balsuodavo už vokiškus sąrašus? Arba kas buvo žemės reforma tarpukario Lietuvoje? Ar ji padėjo kurtis nacionalinei valstybei, jei taip, tai kokiai? Su žemės reforma mes „išpjovėme“ visą aukštutinį sluoksnį, kiek dar jo buvo likę. Vėliau gavome Vilnių. Ar nuo to padidėjo mūsų tautiškumas? Žinoma, kad ne. Mes niekad iš tikrųjų nesame gyvenę nacionalinėje valstybėje, nes ji turi daug kosmopolitinių bruožų“, - teigia R. Lopata.

Kalbėdamas apie Lietuvos tautiškumą R. Lopata pasitelkia du nepriklausomos Lietuvos politikus, kurie savo veikla bei mąstymu atspindi skirtingus Lietuvos modelius. Socialdemokratų patriarchas Algirdas Mykolas Brazauskas politologo yra siejamas su etnografiniu požiūriu į Lietuvą, tuo tarpu konservatorių politiko Vytauto Landsbergio schema sudėtingesnė: jis vartoja „valstybės tautos“ sąvoką pabrėždamas politikos pirmumą prieš kultūrą.

„V. Landsbergis mano, kad Lietuvos valstybė neturi nekintamo kultūrinio pagrindo, išskyrus Lietuvos vardo pastovumą. Jis yra nominalistas. Profesorius Lietuvą supranta kaip ženklą, po kuriuo gali būti padėtas skirtingas kultūrinis ir politinis turinys. Net jeigu iš senojo lietuvių kultūrinio tapatumo liktų tik Lietuvos vardas, panašu, kad V. Landsbergiui tai nebūtų didelis praradimas. Šis požiūris šiandien darosi vis įtakingesnis. Nors akivaizdu, kad XIX amžiaus tautinio sąjūdžio veikėjai taip negalvojo. Jie Lietuvą siejo su konkrečiais kultūros bruožais. Šiuo požiūriu kolega A. Jokubaitis teisus“, - teigia R. Lopata.

R. Lopata sako, kad dabartiniai Lietuvos nacionalistai dažniausiai nesupranta, kad V. Landsbergis į Lietuvos istoriją žvelgia su ironija. „Lietuvos politika pirmiausia turi būti Lietuvos politika, - sako V. Landsbergis. – Su Europos Sąjunga, Europos Sąjungoje, per Europos Sąjungą“.

„Paskutinė frazė beveik poezijos posmas. Profesorius mano, kad nereikia daryti problemos iš Lietuvos tapatumo. Svarbiausia, kad išliktų Lietuvos vardas. Reikia nebūti pasyviems ir neaimanuoti dėl prarandamo tapatumo. Lietuvos tapatumui nėra pavojų, kai lietuviai yra drąsūs ir energingi, kai jie skina nepraskintus keliu ir nebijo naujų neišbandytų idėjų“, - sako R. Lopata.

Jo teigimu, Europos Sąjungos bijoti nereikia, nes į negali gyvuoti be tautinių valstybių, kai reikia kultūrinį tapatumą ir politinį suverenitetą suvokiančių tautų.

„Daug svarbiau kitkas. Būtina iš naujo mokytis politinio veiksmo abėcėlės – turime gyventi Europos Sąjungoje, bet neužmiršti, kad esame suverenios valstybės piliečiai. Reikia pasinaudoti LDK palikimu, gyvais politinės praeities palikuonimis. Bandymai pritraukti LDK valstybingumą simbolizuojančias gimines buvo klaidingai suprasti kaip mėginimai atstatyti monarchiją, o ne kaip Lietuvos – valstybės ir tautos – prisitaikymas prie naujų jos gyvenimo sąlygų Europos Sąjungoje. Be drąsių potėpių neįmanoma nutapyti naujos Lietuvos“, - teigia R. Lopata.