Lietuvių kalbą, kuri jai tapo septintąja užsienio kalba, išmokusi Johanna M. Keller interviu DELFI pirmą kartą davė lietuviškai. Pokalbis su ja – apie lietuvius, vokiečių kalbos naudą ir tai, pagal ką lietuviai vis dar panašūs į kaimynus iš Rytų.
– Ar tiesa, kad mokate 7 užsienio kalbas? Kokias?
– Be savo gimtosios vokiečių kalbos, dar moku anglų, prancūzų, italų, ispanų, lietuvių, lotynų. Moku ir arabų kalbą – prieš atvykdama į Vilnių, dirbau Sirijoje. Kalbos – mano hobis, man visą laiką patiko jų mokytis. Studijavau tarptautinius santykius – kalbos labai naudingos. Kaip sakė Goethe, su kiekviena kalba suprantame daugiau apie savo asmenybę.
– Ar lietuvių kalba buvo kietas riešutėlis?
– Koks pasirodė Vilnius ir Lietuva, kai pirmą kartą čia atvykote?
– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau dar mokydamasi mokykloje, 1998 m., kai man buvo 16-ka. Su mokykla atvažiavome į Kaltinėnus Žemaitijoje. Čia praleidau 2 savaites, įspūdis buvo labai stiprus ir pozityvus. Ir kai kilo diskusija su Goethe's institutu, kur bus kita mano darbo vieta, kai pasiūlė atvykti į Vilnių, man tai labai patiko: Europos Sąjunga, įvairus ir stiprus kultūrinis gyvenimas. Taip nusprendžiau ir nepasigailėjau.
Kai čia atvykau iš Damasko, pasikeitimas buvo didelis, ypač dėl oro: atvykau sausį, kai buvo 25 laipsniai šalčio. Buvo šokas, reikėjo pakeisti visą garderobą.
– Kokie pasirodė lietuviai? Ką vokiečiai žino apie Lietuvą?
– Kai kitiems kalbu apie Lietuvą, matau, kad Lietuvą žino tie, kurie domisi krepšiniu arba teatru. Nieko keisto – Lietuva šiose srityse labai stipri ir žinoma.
Su Goethe's institutu siekiame abipusių mainų: ne tik pristatyti vokiečių kultūrą Lietuvoje, bet ir vokiečius pakviesti domėtis Lietuva. Vokietijoje vykstančiuose festivaliuose dalyvauja Oskaras Koršunovas, Eimantas Nekrošius, Deimantas Narkevičius, puikiai žinoma Violeta Urmana.
Kokie atrodo lietuviai? Ukrainos krizės kontekste matau, kad Vokietijoje baimė nelabai jaučiama. Lietuva buvo okupuota, tapo Sovietų Sąjungos dalimi, tad čia kitaip žiūrima į karą Ukrainoje.
Labai jaučiu, kad lietuviai bijo. Tačiau Lietuva priklauso NATO, taigi yra stiprus skirtumas tarp Ukrainos ir Lietuvos. Tuo pačiu metu suprantu, kad yra daug žmonių, kurie gyveno su ta patirtimi, daug išgyveno. Jų prisiminimai kitokie nei mūsų Vokietijoje.
– Sakoma, kad vokiečiai po karo turi likusį kompleksą, kaltės jausmą. Tuo metu lietuviai, pavyzdžiui, nenoriai pripažįsta Holokaustą. Ar tai tiesa?
Labai įdomi patirtis arabų šalyse. Ne paslaptis, ten yra žmonių, pozityviai galvojančių apie Hitlerį. Tuo metu Lietuva labai kentėjo iš abiejų pusių – ir nuo sovietų, ir nuo nacių. Vadinamoji Šiaurės Jeruzalė dingo. Tačiau tuo pats metu stipriau prisimenama sovietų, o ne nacių režimo skriauda.
Gyvenimas Sirijoje ir Lietuvoje man buvo dvi visiškai skirtingos patirtys.
– Kas Lietuvoje domina vokiečius?
– Man malonu matyti, kiek vokiečių turistų atskrenda į Lietuvą. Daug ką stebina, kad Vilnius turi tokį gražų Senamiestį, viduržiemietišką atmosferą. Gamta tiesiog fantastiška, šalis netankiai apgyvendinta – daug vietų, kuriose galima kažką veikti.
Lietuva maža dydžiu, todėl reikia daugiau mainų, atvirumo, matyti, kas vyksta aplink. Tai vyksta ir yra gerai. Linkiu, kad Lietuva būtų atvira ir svetinga visiems. Matau, didelė problema emigracija: kartais lietuviai kreipiasi į mus norėdami dirbti Vokietijoje. Emigracijos tema labai jautri, suprantu, ką tai reiškia šaliai, turinčiai tik tris milijonus gyventojų. Tačiau, kaip suprantu iš statistikos ir žiniasklaidos, dauguma emigruojančių turi gerą ir stiprų ryšį su šalimi, nori grįžti, vaikus moko lietuviškai.
Tuo pat metu girdėjau, kad seksualinės mažumos, kurios emigruoja dėl diskriminacijos, išsiveža nelabai gerus prisiminimus ir čia nenori grįžti.
– Užsiminėte apie LGBT žmones. Goethe’s institutas kelinti metai remia Vilniuje vykstantį LGBT filmų festivalį. Kodėl?
– Džiaugiuosi, kad dirbu Goethe’s institute, kurio strategijoje įrašyta ginti europines vertybes bei įvairovę, taigi ir LGBT įvairovę. Todėl bendradarbiaujame su LGBT filmų festivaliu. Į Lietuvą atvykau 2010 m., kada vyko pirmos eitynės, taigi iškart pakliuvau į diskusiją.
– Vokietija laikoma labai liberalia šalimi, į ją emigruoja dalis Lietuvos LGBT bendruomenės. Vokietija ir Lietuva netoli, tačiau skirtumai nemenki. Koks įspūdis stebint Berlyno ir Vilniaus eitynes?
Čia situacija buvo visiškai kitokia. Šis skirtumas, atvirai kalbant, keistas. Požiūris į LGBT temą Lietuvoje artimesnis kaimynams iš Rytų. Manau, kad įvairovė – europinė vertybė, kiekvienas turi turėti galimybę gyventi kaip nori.
– Kokius išskirtumėte žinomiausius kultūros žmones, kuriuos pavyko pakviesti į Lietuvą?
– Tarp mūsų šalių vyksta intensyvūs kultūros mainai. Atstumai nedideli, partnerystės tarp mokyklų, universitetų ir miestų tvirtos. Todėl Goethe’s institutas daugiau dėmesio skiria toms sritims, kur iš tikrųjų galima nuveikti šį tą daugiau.
Pirmiausia mes sureagavome į lietuvių publikos susidomėjimą elektronine muzika ir medijų menu, pasiūlydami įvairių renginių, pavyzdžiui, didžiulę Carsteno Nicolai parodą Šiuolaikinio meno centre ar projektą „Sound Exchange“, skirtą Vidurio ir Rytų Europos eksperimentinės muzikos istorijai. Galiausiai atsigręžėme į meną viešojoje erdvėje ir urbanistinio paveldo problemas. Goethe’s instituto inicijuotas projektas „Going Public. Apie galimybes viešai pasisakyti“ buvo skirtas išsiaiškinti viešojo meno galimybes ir viešumo koncepcijas Lietuvoje, Baltarusijoje, Kaliningrado srityje ir Vokietijoje. Na o tokie renginiai kaip „Mito grilis“ (2013) ir „Tylioji diskoteka“ (2014, Gedimino pr.) buvo mūsų ryškus indėlis į „Kultūros nakties“ programą.
Mums svarbu, kad kultūros mainai tarp Vokietijos ir Lietuvos vyktų abiem kryptimis. Žinoma, mes pristatome jums iškiliausius šiuolaikinės Vokietijos kultūros atstovus, tarp kurių – Sasha Waltz, Heineris Goebbelsas, Herta Müller (ir tai tik keletas vardų), bet mums aktualu, kad ir Vokietijos kultūros atstovai galėtų pasisemti įspūdžių Lietuvoje. Todėl nuo 2012 m., bendradarbiaudami su Nidos meno kolonija, skiriame stipendijas vaizduojamojo meno kūrėjams kūrybinei rezidencijai Kuršių nerijoje. Ir, žinoma, nepamirškime Thomo Manno festivalio – tai puiki priemonė plėtoti Vokietijos ir Lietuvos kultūrinius ryšius.
– Lietuvoje populiariausia mokytis anglų kalbos. Ar pavyksta sudominti vokiečių kalba?
– Aišku, anglų kalba dabar yra mūsų lingua franca ir daugiausia mokiniai mokosi angliškai. Anglų kalbos reikia, be jos neįmanomas tarptautinis bendradarbiavimas. Mes, aišku, už, bet Goethe's institutas, kaip ir Švietimo ir mokslo ministerija – už daugiakalbystę. Tai propaguoja ir Europos Sąjunga. Mūsų nuomone, anglų kalbos reikia, bet reikia labai gerai mokėti bent dvi užsienio kalbas. Mes žinome iš Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų Vilniuje, kad įmonės neranda pakankamai vokiškai kalbančių darbuotojų. Tai aiškus ženklas, kad mokantiems vokiškai lengviau rasti gerą darbą.
Nors ir nedaug, bet maža dalis vėliau antroje klasėje vokiečių kalbą pasirenka kaip pirmąją užsienio kalbą. Mūsų patirtis rodo, kad jei vaikas pradeda mokytis vokiečių kalbos, o kaip antrąją kalbą renkasi anglų, beveik visi iš mokyklos išeina gerai mokėdami anglų ir vokiečių kalbas. Bet jei pradeda su anglų kalba, paskui labai sunku pasiekti gerą antros užsienio kalbos lygį.
Mums taip pat svarbu, kad vokiečių kalba mokykloje galėtų būti integruota į dalykus: pavyzdžiui, vokiečių kalbos gali būti mokoma ir matematikos pamokose, ir žaidžiant futbolą. Tam turime specialias programas.
– Susitikome ant Tauro kalno. Tai – mėgstamiausia vieta Vilniuje?
– Gyvenu šalia. Kai važiuoju dviračiu, ar einu pėsčiomis, žiūriu nuo kalno į Vilnių ir matau, koks jis gražus, žalias, kiek daug gamtos. Čia mėgstu ateiti ir vasarą, ir žiemą. Buvo siurprizas, kai pamačiau, kad nuo šio kalno lietuviai su snieglentėmis čiuožinėja. Paskui galvoju, kodėl ne – kam Šveicarijoje tiek daug mokėti, galima ant Tauro kalno praktikuotis.
Manau, ši vieta ateityje ženklins, kaip toliau eis Lietuva – didelis klausimas, ką daryti Profsąjungų rūmų vietoje. Įdomu bus čia grįžti po keleto metų, tikiuosi, kad šalis ir toliau žydės.
Jau vasarį išvažiuoju dirbti į Egiptą. Bus labai sunku atsisveikinti su Lietuva. Tikiu, kad bus progų grįžti.
