Rusijos kariuomenė pradėjo atvirą karą prieš Ukrainą. Politologai kalba, kad tokiu būdu Vladimiras Putinas siekia atkurti imperiją tęsdamas seną rusiškų žemių surinkimo tradiciją.
Ir čia verta prisiminti vieną labai seną istoriją, kurioje sudalyvavo ir lietuviai. Tiksliau pasakius, nesudalyvavo ir taip save bei kitus pasmerkė vėlesnei Kremliaus agresijai, kuri tęsiasi iki šių dienų.
1471 metai. Po laimėto Žalgirio mūšio Lietuvoje jau ilgą laiką ramu. Ją valdo didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis. Tuo tarpu Didysis Naugardas jautė artėjančią nelaimę. Maskvos kunigaikštis Ivanas III davė aiškią žinią: pripažįstama besąlygiškai jo valdžia, antraip laukia sunaikinimas.
„Maskva aiškiai pretendavo į vadinamas respublikas – Naugardo, Pskovo, kurios ekonomiškai būdamos labai stiprios, stengiasi išsaugoti savo politinę nepriklausomybę Rytų erdvėje, pasipriešinti Maskvai. O tai tapo dar viena priežastimi konfliktinui“, - LRT laidai, vedamai Virginijaus Savukyno, pasakojo istorikė dr. Jūratė Kiaupienė
Večėje, diduomenės susirinkime, kurioje buvo sprendžiami svarbiausi klausimai, virė ginčai. Vieni teigė, kad reikia pagalbos ieškoti Vilniuje, kiti manė, jog reikia pasiduoti Maskvai. Kuri grupuotė nugalėjo?
Naugardo vieta slavų istorijoje – ypatinga, nes tai yra rytų slavų valstybingumo lopšys. Būtent į Naugardą buvo pakviestas Riurikas. Vėliau šis miestas buvo vienas iš rytų slavų centrų. Todėl būtent čia pirmiausia ir buvo nukreiptas caro dėmesys.
„Naugardas nebuvo užkariautas totorių, jis tik pripažino totorių valdžią, nusilenkė jiems ir mokėdavo duoklę, bet jis nebuvo sugriautas ir visada ieškojo atsvaros Lietuvoje, kai jau Lietuva iškilo kaip jėga“,- pasakoja Tomas Manusadžianas. Tai, kad naugardiečiai Lietuvą matė kaip sąjungininkę, rodo ir tas faktas, jog jie Gedimino sūnų Narimantą pasikvietė kaip tarnybinį kunigaikštį, kad šis išmintingai juos valdytų.
Svarbiausia, kad Naugarde klostėsi visai kita tvarka nei Maskvoje. „Naugarde vis tik buvo demokratinė santvarka – večės respublika. Maskvoje tuo tarpu kuo toliau, tuo labiau stiprėjo kunigaikščio valdžia“, - sako Tomas Manusadžianas. Naugardo ir Maskvos susidūrimas kartu buvo ir dviejų valdžios filosofijų susidūrimas – demokratinės ir despotinės.
Mortos Boreckojos kova ir Vytauto palikuonio planai
Stiprėjanti Maskvos kunigaikštystė siekė palenkti Didįjį Naugardą, kad šis besąlygiškai pripažintų jo valdžią. Tuo metu dalis naugardiečių puikiai suprato, kuo tai gali jiems pasibaigti. Ir todėl dalis jų desperatiškai ieškojo Lietuvos pagalbos. Šių žmonių lydere tapo Marta Boreckaja. Kas gi buvo ši moteris?
Rytų Europos istorijos specialistas Tomas Manusadžianas pabrėžia, kad tai ypatingai turtingos Naugardo bojarinų giminės atstovė. Jos įtaka lėmė, kad galiausiai nugalėjo prolietuviška grupuotė ir buvo nuspręsta prašyti Lietuvos pagalbos.
Štai kas buvo parašyta Naugardo pasiuntinių atvežtame rašte: „Valdyk, šviesusis karaliau, Didįjį Naugardą laisvųjų Naugardo žmonių valioje, pagal mūsų senovę ir šią sutartį. Dėl viso to, kas surašyta šioje sutartyje, prisiek, šviesusis karaliau, visam Didžiajam Naugardui už visą savo kunigaikštystę ir Lietuvos ponų tarybą sąžiningai be jokių išlygų. O Naugardo pasiuntiniai prisiekė šviesiajam karaliui iš visos širdies už visą Didįjį Naugardą sąžiningai be jokių išlygų“.
Jei Kazimieras būtų priėmęs šį siūlymą, Naugardas būtų galėjęs atsilaikyti prieš agresyvią Maskvą, o ji, kaip vaizdžiai sako T. Manusadžianas, „būtų praktiškai išmesta iš barščių“.
Tačiau Maskvos caras Ivanas III nesnaudė. Jis pradėjo grasinti Didžiajam Naugardui. Pastarojo retorika nedaug skyrėsi nuo šiandien girdimos Kremliaus pozicijos Ukrainos klausimu: „Pagrindinis argumentas buvo formuluojamas taip: tai mūsų tėvonija“, - sako J. Kiaupienė.
Lemiamas mūšis
Žinodamas prolietuviškos naugardiečių koalicijos planus kviesti į pagalbą lietuvius, Ivanas III ilgai nelaukdamas pradėjo puolimą prieš Naugardą. 1471 m. įvyko mūšis netoli Šelonės upės, kuris turėjo lemiamą reikšmę ne tik Naugardui, bet ir Lietuvai.
„Toje paskutinėje dramoje suvaidino savo vaidmenį ir Lietuva. Esminis momentas buvo Šelonės mūšis 1471 m. liepos 14 dieną. Beje, kaip žinome, Žalgirio mūšis įvyko liepos 15 dieną. Profesorius E. Gudavičius yra gražiai palyginęs, kad praėjus 61 metams nuo Žalgirio mūšio Šelonės laukose įvyko kruvinos Vytauto didžiojo Rytų politikos laidotuvės. Nors Šelonėje nesikovė Lietuvos kariuomenė, bet Lietuvos įtaka Rusioje buvo minimalizuota“,- pasakoja T. Manusadžianas.
Su naugardiečiais buvo žiauriai susidorota. Ypač skaudžią kainą sumokėjo Marta Boreckaja. Sūnus, kuris dalyvavo Šelonės mūšyje, buvo nukirsdintas. O su kitu ji buvo išvežta į Rytus. Po to jos likimas nežinomas. Aišku, iš jos ir kitų Naugardo bojarinų buvo atimti turtai, žemės.
Kodėl Kazimieras to nematė? Priežastys buvo kelios. Pirmiausia, jis laukė Lenkijos pritarimo ir pagalbos. Be to, tuo metu jis buvo susirūpinęs savo vaikų sostais.
„Kaip tik tuo metu Kazimieras bandė parūpinti savo sūnums Čekijos ir Vengrijos sostus, siuntė ir mūsų šventąjį, dabar Lietuvos globėją, savo sūnų Kazimierą, bet jam ten nesėkmingai baigėsi, po to jis jau įėjo į istoriją ne kaip karalius, o kaip šventasis“,- pasakoja T. Manusadžianas.
Taip buvo praleista puiki proga sustabdyti autokratišką Maskvos kunigaikštystę paremiant Didįjį Naugardą. Večės varpai Naugarde nebeskambėjo, o demokratijos užuomazgas keitė despotija.
Po kurio laiko Maskvos akys ėmė krypti Lietuvos link, o tai lėmė ištisą virtinę mūšių bei beveik tris amžius trukusius puolimus. „Kartais pavartojama tokia sąvoka kaip „Kazimiero klaida“. Galima svarstyti, jeigu Naugardas nebūtų užkariautas Maskvos, galbūt būtų išlikęs kaip atsvara Maskvai. Ir tuomet galbūt nebūtų pakibusi virš Lietuvos ta grėsmė. Gal ir kitaip Ukrainos likimas būtų susiklostęs“, - teigia T. Manusadžianas.
Taigi šios istorijos moralas yra toks. Prieš maždaug penkis šimtus penkiasdešimt metų buvo galimybė sustabdyti despotišką Kremliaus valdžios plėtimąsi. Pagalba Didžiajam Naugardui galbūt būtų lėmusi, kad Rusios žemėse būtų išlikusios demokratinės tradicijos. Ir todėl tikėtina, kad istorija būtų galėjusi pasisukti visai kitaip. Ir gal šiandien Ukrainai nereikėtų gintis nuo Kremliaus agresijos, o Rusija būtų demokratinė šalis?
„Istorijos detektyvai“ – šeštadienį 13.00 val. per LRT televiziją.