XX amžiuje Europoje pratrūkę du pasauliniai karai iš esmės keitė ir JAV užsienio politikos veidą. Galų gale abiejų karų atveju būtent JAV įsitraukimas tapo lemiamas. Šįsyk, Rusijos agresijos prieš Ukrainą fone, B. Obama ir jo administracija atrodo ryžtingiau nei didžioji dalis Europos Sąjungos. Vis dėlto DELFI kalbinti ekspertai nemano, kad amerikiečiai nebus linkę imtis drastiškų priemonių.
Be to, raginama neskubėti lyginti Antrojo pasaulinio karo išvakares su dabartine padėtimi. Esą kur kas panašesnė situacija klostėsi prieš kiek daugiau nei penkis dešimtmečius.
Situacija primena Berlyną
Rusijos agresija prieš Ukrainą labai dažnai lyginama su padėtimi Europoje prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau istorikas Alvydas Nikžentaitis įsitikinęs, kad tai ne pats geriausias palyginimas. Anot jo, dabartinė situacija kur kas panašesnė į 1961 metų Berlyno krizę, kai išaugo Šaltojo karo simboliu tapusi Berlyno siena.
„Mano galva, toks lyginimas (su Antrojo pasaulinio karo išvakarėmis – DELFI) yra ne visai korektiškas. Aš pasirinkčiau kitą palyginimo tašką – amerikiečių laikyseną prieš Berlyno krizę ir dabar. Man atrodo, tai būtų lygintini dalykai. (…) Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios JAV buvo regioninė galybė, kuri, tiesą pasakius, neturėjo ir per daug norų ar tikslų angažuotis Europoje.
Juo labiau, kad Europoje buvo pakankamai stiprios valstybės kaip, pavyzdžiui, Didžioji Britanija. Visiškai kitas dalykas – JAV palyginimas šiandien su Berlyno krizės pradžia“, - DELFI teigė A. Nikžentaitis.
Pasak jo, Berlyno krizės metu JAV ir supervalstybės sąjungininkai Europoje sunkiai galėjo pasipriešinti Kremliaus primetamoms žaidimo taisyklėms – panašiai, kaip ir dabar, krizei Ukrainoje pasiekiant vis sudėtingesnę stadiją.
„JAV tada akivaizdžiai deklaravo, kad yra Vakarų bloko pati svarbiausia narė. Bet iš kitos pusės, ką mes matome ir šiandien, Jungtinės Valstijos Berlyno krizės pradžioje, kaip ir dabar, iš esmės neturėjo jokių realių krizinių instrumentų pakeisti Sovietų Sąjungos tuometinei laikysenai. (…) Berlyno krizė privertė JAV stipriau angažuotis Europoje. Ir Berlyno krizės pasekoje atsirado priešraketinė gynyba, pagaliau JAV neatmetė galimybės panaudoti ir branduolinį ginklą, kas iš tikrųjų labai stabdė Sovietų Sąjungą. Šiuo atveju galime sakyti, kad JAV ir prezidentas B. Obama yra labai silpni Ukrainos krizės laikotarpiu, bet taip pat turime labai aiškiai matyti, kad JAV iš esmės neturi instrumentų, šiai dienai, kaip sustabdyti Rusiją“, - lygino istorikas.
B. Obama ir V. Putinas – kaip J. F. Kennedy ir N. Chruščiovas
Ir tuo panašumai nesibaigia. „Galimas daiktas, kad atsikartoja situacija, kurią išprovokavo Berlyno krizė. Ji lėmė, kad iš esmės prasidėjo ne tik ideologinė priešprieša, bet ir karinė priešprieša Europoje. Sakykim, karių atsiuntimas iš JAV, taip pat ir į Baltijos šalis, patruliavimo sustiprinimas rodo, kad pirmieji žingsniai ta linkme yra ir kad JAV iš esmės kartoja tai, ką darė išprovokuotos Berlyno krizės“, - pridūrė A. Nikžentaitis.
Pašnekovo teigimu, su dabartine situacija galima lyginti ne tik bendrą 1961 m. įtampą tarp Vašingtono ir Maskvos, bet ir tuomečių supervalstybių vadovų – Johno F. Kennedy ir Nikitos Chruščiovo – tarpusavio santykį.
Anot jo, jau matyti, kad šiuo metu vėl formuojasi „du frontai“: JAV ir Europos Sąjunga bei Rusija su savo sąjungininkėmis. Geriausias to įrodymas – JAV ir Briuselio sankcijos Rusijai bei atsakomasis Maskvos smūgis.
Istoriko žodžiais, prie Vakarų pozicijų klibėjimo prisidėjo ir vadinamoji Vakarų civilizacijos krizė. Čia nemenkas vaidmuo esą tenka ir JAV bei George'o W. Busho administracijai, taip pat – amerikiečių pozicijoms labai nenaudingiems gyventojų sekimo bei valstybių-sąjungininkių vadovų pasiklausymo skandalams.
Vis dėlto A. Nikžentaitis įžvelgia, kad dar neseniai į Baltijos šalių ir Lenkijos perspėjimus dėl Rusijos vangiai reagavusios ES šalys pradeda keisti poziciją.
„Iš esmės kartojamos tos pačios mintys, kurias buvo galima girdėti Baltijos šalyse ir Lenkijoje prieš metus ar dvejus. Matome, kad išlieka skirtingos retorikos, bet negalime nematyti, kad dabartinę Rusiją nustojama laikyti partnere. Rusija prarado pasitikėjimą, ir aš nemanau, kad šito pasitikėjimo atkūrimas yra įmanomas per 2-3 metus. Čia, ko gera, jeigu viskas Europoje pradėtų klostytis normaliai, yra bent dešimtmečio reikalas“, - teigė istorikas.
Viena riba, kurios peržengimo JAV netoleruos
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytoja Dovilė Jakniūnaitė DELFI teigė, jog Vakarai ir priešakines pozicijas konflikte su Maskva užėmę amerikiečiai turėtų ir toliau laikytis nuosaikios pozicijos – grūmoti sankcijomis, bet ne ginklais.
„Jeigu komentuoti Amerikos pozicijas, manau, kiek įmanoma bus neįsivelti į nieką, tiek nesivels. Galima nieko nepradėti radikalaus“, - kalbėjo D. Jakniūnaitė.
Pasak jos, labiausiai tikėtinas scenarijus – tolesnis Maskvos lipimas per vis naujas Vakarų brėžiamas „raudonas linijas“. Tiesa, tai esą pirmiausiai sąlygoja ne JAV, o didžiųjų Europos šalių polinkis toleruoti tokius akibrokštus.
„Jeigu „raudoną liniją“ labai labai lėtai peržengi, galima ir nepastebėti, kad ji jau peržengta. - ironizavo D. Jakniūnaitė. - Šia prasme nuolaidžiavimo politika yra labai akivaizdi.“
Tiesa, JAV laikysena taip pat neatrodo aiški. Anot politologės, matyti, kad Vašingtonas neturi nusibrėžęs aiškaus kurso tolesnei Ukrainos krizės eigai. „Kol kas, nepaisant sankcijų, panašu, kad aiškios strategijos nėra“, - konstatavo D. Jakniūnaitė.
Pašnekovė prognozuoja, kad griežtesnių žingsnių amerikiečiai nesiims.
Tiesa, yra viena riba, kurios JAV esą jau nebetoleruotų. Jei Rusija pasakas apie Ukrainos teritorijoje „pasiklydusius“ desantininkus pakeistų atviru savo karinės agresijos pripažinimu, tai esą priverstų amerikiečius pakeisti toną.
„Manau, kad tai yra galutinė „raudona linija“: akivaizdi, nepaneigiama intervencija. (…) Kai bus akivaizdžiai, nepaneigiamai patvirtinta, kad rusai yra Ukrainoje – oficialiai“, - sakė TSPMI dėstytoja.
Nauja ES užsienio politikos vadovė – kol kas klaustukas
Nepaisant bandymų blokuoti šį sprendimą, ES užsienio politikos vadove paskirta italė Federica Mogherini. Anot D. Jakniūnaitės, kol kas sunku prognozuoti, kaip konflikte su Rusija laviruos ši politikė.
„Ką aš mačiau – tai pusės puslapio CV. Jos parlamentinė patirtis su užsienio reikalais ir pusės metų patirtis dirbant užsienio reikalų ministre. Dar tai, kad prezidentė yra pasakiusi, kad ji yra prorusiška. Sunku ko nors tikėtis – ji yra nežinomasis“, - teigė TSPMI dėstytoja.
Anot jos, F. Mogherini galimybės tiesiogiai proporcingos jos savarankiškumui. Ar Lenkijos diplomatijos šefas Radoslawas Sikorskis, konkuravęs su Italijos ministre, būtų geresnis variantas?
„Charizmatiškas, valingas. Jo pozicijos, nuomonės buvo aiškios ir žinomos. Šia prasme, buvo aiškiau mums. Ir, tam tikra prasme, palankiau“, - svarstė politologė.
Nuo pat Krymo aneksijos netyla balsai, lyginantys dabartinę situaciją su padėtimi Europoje prieš Antrąjį pasaulinį karą. Vis dėlto TSPMI dėstytoja ragina nepiktnaudžiauti pasvarstymais apie trečio globalaus karo neišvengiamumą.
„Iš principo nesinori taip galvoti. (…) Manau, pavojinga tokias analogijas daryti. Tai kuria pavojingą, įtemptą poziciją. Tai gali virsti netgi savaime išsipildančia pranašyste – kai vis dažniau kartojame ir kartojame, galime ir patikėti. Tokio pobūdžio analogijas laikau labai pavojingomis ir net neatsakingomis“, - teigė D. Jakniūnaitė.
Du pasauliniai karai: kaip amerikiečiai pakeitė savo požiūrį
Vertinant Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų istorijas, abiem atvejais amerikiečiai elgėsi panašiai – jie ilgai vengė tiesioginio įsikišimo į įvykius Europoje. Štai į Antrąjį pasaulinį karą JAV įsitraukė tik po Perl Harboro užpuolimo. Vis dėlto istorikas Česlovas Laurinavičius pažymi, kad pastaruoju atveju JAV lyderiai buvo pasiruošę karui.
„Pirmas pasaulinis karas buvo jų principinis barjero įveikimas. Aš turiu galvoje neutraliteto arba nesikišimo į kitus kontinentus, ypač į Europos reikalus, nuostatą. Tai jie įveikė 1917 m., kai prezidentas Woodrow Wilsonas paskelbė karą Vokietijai. (…) Jeigu žiūrėsime tuometinį elitą, visi dokumentai rodo, kad Amerika galvojo apie globalinį dalyvavimą (Antrajame pasauliniame kare – DELFI), apie pasaulinius reikalus, saugumo reikalus“, - DELFI teigė Č. Laurinavičius.
Tiesa, tarpukariu JAV ir Europos santykiai buvo kitokie. Amerikiečiams smogė Didžioji depresija – tai šiek tiek primena dabartinę situaciją, kai JAV ekonomika kabarojasi iš pasaulinės finansų krizės duobės. Be to, po Pirmojo pasaulinio karo JAV visuomenė netryško parama dalyvavimui naujame didžiulio masto konflikte.
Be to, anot DELFI pašnekovo, po Pirmojo pasaulinio karo amerikiečiai jautėsi neįvertinti. „Nelabai europiečiai norėjo įvertinti Amerikos vaidmenį, jos dominavimą. Ir Amerika tam tikra prasme laikėsi tokios nuostatos – jeigu jūs nenorit, tai žiūrėsim, kaip jums seksis. Ir kartais net sukomplikuodavo Europos reikalus tam, kad įrodytų, kad be amerikiečių ne kažin kas sėkmingo bus Europoje, o ko gera bus priešingai“, - tęsė istorikas.
Paprašytas įvertinti dabartinę amerikiečių laikyseną, palyginti su jų pozicija prieš Antrąjį pasaulinį karą, pašnekovas pirmiausiai pabrėžė, jog JAV piliečiai dabar visiškai kitaip suvokia savo valstybės rolę pasaulinėje arenoje.
„Kol kas vyrauja vadinamoji neokonservatorių linija: kad amerikiečiai iš esmės turi savo jėga garantuoti pasaulyje tvarką. Tą mes ir matome. Ir Artimuosiuose Rytuose, Libijoje, Sirijoje, Afganistane, dabar – ir Ukrainoje“, - teigė Č. Laurinavičius.
Akys įsmeigtos į Rusiją, o pavojus tyko kitur?
Istoriko teigimu, amerikiečiai veikiausiai atidžiai stebi ir dar vieną supervalstybę – Kiniją, besilaikančią atokiau nuo kibirkščių tarp Kremliaus ir Vakarų.
„Jie pirmiausiai mato grėsmę iš Kinijos. Islamas, žinoma, dar yra. Bet ypatingai jautrus yra Kinijos reikalas. Kinija elgiasi pakankamai grėsmingai. Pas mus apie tai beveik nieko nerašoma, bet ten, žinote, situacija beveik kasdien aštrėja“, - sakė Č. Laurinavičius.
Tapkite DELFI draugais „Facebook“ ir pirmieji sužinokite svarbiausius Lietuvos ir pasaulio įvykius!