Taip teigia knygos „Peterburgo Baltijos kelias“ autorius, visuomeninės organizacijos „Respublikanskij Sojuz“ politinės tarybos ir Sankt Peterburgo mokslininkų sąjungos narys, žurnalo „Posev“ apžvalgininkas profesorius Andrejus Pugovkinas.
Jis patikino, kad Rusijoje gyvena daugybė Ukrainą šiuo metu susiklosčiusios situacijos aplinkybėmis palaikančių žmonių.
Anot A. Pugovkino, Rusijos, kurią prikėlė demokratinė XX a. dešimtajame dešimtmetyje įvykusi revoliucija, nebėra. Vietoj jos, jo teigimu, turime policinę valstybę, rašo ru.DELFI.lt.
– Kaip apibūdintumėte dėl Ukrainos krizės Rusijoje susiklosčiusią situaciją?
– Pokalbį norėčiau pradėti išreikšdamas solidarumą su broliškos Ukrainos valdžia ir tauta, kovojančia už laisvę, teritorinį savo šalies vientisumą prieš Rusijos valstybės agresiją, dėl kurios šiuo metu man labai gėda.
Dėl visų šių įvykių Europa atsidūrė ant didelio karo slenksčio. Primenu apie tai su apgailestavimu. Prieš pusantrų metų nemėginau vaidinti profesionalaus analitiko, o kalbėjau apie jau tada aktyviai vykdytą situacijos destabilizavimą, kurį Rusijoje jautė visi. Paprasčiausiai jūsų kabelinių tinklų transliuojami Rusijos televizijos kanalai apie tai tylėjo.
Naudodamasis proga norėčiau duoti patarimą: netikėkite Rusijos valstybine propaganda, tai melagystės. Išimtys tik patvirtina taisyklę.
Lietuvoje daugelis kažkodėl mano, kad radijo stotis „Echo Moskvi“ ir televizijos kanalas „RTVi“ – tai vos ne Rusijos opozicijos ruporai. Iš tikrųjų „Echo Moskvi“ priklauso „Gazprom“, o oficialus „RTVi“ televizijos kanalo savininkas – buvęs valstybinės Rusijos ginkluotųjų pajėgų bendrosios televizijos ir radijo sistemos ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų televizijos ir radijo įmonės „Zvezda“ vadovas Ruslanas Sokolovas. Šis verslininkas tikrai nėra politinis Rusijos prezidento Vladimiro Putino oponentas.
Šie resursai skirti auditorijai, turinčiai prieigą prie nepriklausomų informacijos šaltinių, todėl jiems leidžiama vykdyti palyginti teisybę atspindinčią redakcinę politiką.
Tokia pat situacija susiklosčiusi ir „Euronews“ atveju – beveik penktadalis šios įmonės akcijų priklauso Rusijai. Tie, kas išdavė šioms žiniasklaidos priemonėms leidimą kalbėti tiesą, visiškai nevertina savo oficialių valstybinių propagandos skleidimo priemonių.
Valstybinė propaganda rodo, kad apsivogta stipriai. Juk pavogta visa Rusija su vėliava ir herbu. Demokratinė santvarka virto biurokratiniu autoritariniu režimu. Tokiam režimui nereikia nei federalizmo, nei normalios rinkiminės sistemos, nei vietos savivaldos.
Rusijos, kuri buvo atkurta per 1990–1993 metais įvykusią demokratinę revoliuciją, daugiau nebėra. Mainais Rusijos piliečiams pakišta politiniam nepilnavertiškumui pasmerkta policinė valstybė.
Laimei, tai patinka toli gražu ne visiems. Pamėginęs sutvirtinti visuomenę sovietinės nostalgijos pagrindu, V. Putinas iš tiesų galutinai ją suskaldė, o dabar rusams bus labai sudėtinga taikiai sugyventi vienoje valstybėje. Visus apėmusio politinio nepasitenkinimo lygis sparčiai artėja prie pavojingos ribos. Krymo avantiūra ir „Lugandos“ separatistų palaikymas virto intriganto istorija, kai norėjęs padegti kaimyno daržinę jis padegė savo namą.
– Apklausos duomenimis, labai daug Rusijos gyventojų palaiko V. Putiną. Kuo pagrįstas šis palaikymas?
– Visų pirma, televizijos ir radijo eteryje transliuojama propaganda. Ir dar – aukštomis energijos šaltinių kainomis ir plėšikišku ekonominių reformų, įvykdytų prakeiktajame, kaip jie sako, dešimtajame dešimtmetyje, rezultatų priskyrimu sau.
Nepavogtų trupinių nuo ponų stalo tenka ir paprastai liaudžiai, todėl jos gyvenimo lygis pasiekė precedento istorijoje neturinčias aukštumas. Visų pirma tai pasakytina apie didžiausius miestus ir jų sritis, kur gyvena apie ketvirtadalį šalies gyventojų.
Rusijoje nėra šeimos, kurios artimieji nebūtų nukentėję sovietiniais laikais. Vadovybė kultivuoja šią baimę. Ko verta vien lavina knygų ir televizijos serialų, kuriuose demonizuojami NKVD – Vidaus reikalų liaudies komisariatas, kontržvalgybos skyrius SMERŠ, GULAG'o sistema.
Todėl per sociologines apklausas žmonės toli gražu ne visada sako tiesą. Dauguma jau pamiršo, kokią bailumo, bejėgiškumo ir menkystės bedugnę parodė tie patys žmonės devintojo dešimtmečio pabaigoje, pirmą kartą susidūrę su iš bėdos organizuotu pasipriešinimu šalies viduje.
Atskira bėda – blėstantys sovietiniai kompleksai. Ne visi supranta, kad Sovietų Sąjungos pralaimėjimas Šaltajame kare buvo pelnytas ir pagrįstas, o jos žlugimas – tautų, visų pirma rusų tautos, išsilaisvinimas iš sovietų valdžios.
Kai kurie, tarp jų ir V. Putinas, šį išsilaisvinimą traktuoja kaip „didžiausią geopolitinę katastrofą“. Pamenu, vienas iš anglakalbių kanalų transliavo laidą apie verslo klimatą Rusijoje. Vedėjas paklausė: kodėl ten vakarų verslininkai dažnai veikia kaip akivaizdūs sukčiai? Atsakė išskirtinai bjaurus ponas bėgiojančiomis akimis: „Viskas labai paprasta. Iš savo patirties žinau: svarbiausia – nuolat kartoti, kad Rusija – didi šalis. Prisidengiant šiuo posakiu jiems galima įkišti bet kokią dvėselieną.“
Deja, tas šarlatanas sakė teisybę. Iš čia ir antivakarietiškos nuotaikos. Jas kursto nesėkmingos supervalstybės su pavogta dabartimi ir neaiškia ateitimi gyventojų pavydas tiems, kuriems pasisekė ir vienu, ir kitu atžvilgiu. Dabartiniai Rusijos vadovai mokėsi KGB ir pamena verbavimo pamokas. Štai jie ir nusprendė, kad užčiuopė bendrą jiems pavaldžių gyventojų silpną vietą.
Čia galima būtų pateikti palyginimą su kai kurių rusakalbių gyventojų iš Baltijos šalių nuotaikomis.
Suprantu pasirinkimą tų, kurie prieš dvidešimt metų sąžiningai atsisakė priimti Lietuvos pilietybę ir išvažiavo į istorinę tėvynę, įskaitant Pietų Ukrainą, tais laikais, kai Lietuva buvo gerokai turtingesnė. Pažįstu tokių žmonių. Juo labiau gerbiu tuos, kurie tapo lojaliais atgimusios Lietuvos Respublikos piliečiais.
Bet aš niekada nesuprasiu tų, kurie visus šiuos metus gyvena su Lietuvos ar Estijos pasu vienoje kišenėje, špyga – kitoje ir akmeniu užantyje, ir dabar bando lakstyti po Klaipėdą ar Narvą su Rusijos vėliavomis. Tokių personažų yra ne tik Baltijos šalyse, nemažai jų Rusijoje ir Ukrainoje.
Donbase jie buvo ciniškai išnaudoti ir išduoti. Tikiuosi, kad į politinę avantiūrą įtrauktų taikių pasiskelbusiosios „Lugandos“ gyventojų tragedija bus pamoka ateičiai. Visi turi suprasti, kad šių nekaltų žmonių kraujas – ant Rusijos politikierių rankų. Be to, nevertėtų perdėti realaus Kremliaus politinio kurso palaikymo lygio. Pateiksiu pavyzdžius.
Dabar visi aptarinėja drąsų muzikanto Andrejaus Makarevičiaus poelgį, kai jis koncertavo iš separatistų išlaisvintiems Donbaso miestų gyventojams. Dar anksčiau, kai Rusijoje buvo uždraustos ukrainiečių grupės „Okean Elzy“ gastrolės, populiari dainininkė Zemfira demonstratyviai įtraukė jų dainas į savo koncertinį repertuarą.
Kai Peterburge gegužės pirmosios proga vykusioje demonstracijoje buvo pradėtos dalinti Ukrainos vėliavėlės, jas išgraibstė per kelias minutes. Nemažai žmonių Rusijoje, sukeldami valdžios pyktį, demonstratyviai puikuojasi Ukrainos vėliavos spalvų drabužiais ir galvos apdangalais. Visa tai parodo, kad patikimo užnugario Vladimiras Putinas neturi.
– Iš pirmo žvilgsnio viskas panašu į tą patį Saltykovą-Ščedriną: pamenate puskarininkio našlę, kuri pati save išplakė? Arba Ilfą su Petrovu ir Vasisualijų Lochankiną, kuris paskelbė bado streiką neištikimai žmonai? Dar galima prisiminti dėdulę Krylovą ir pasakėčią apie varlytę ir jautį.
Deja, Rusijos valdžioje sėdi žmonės, neskaitantys knygučių ir turintys rajoninių sovietinės KGB įgaliotinių akiratį. Humoro jausmo jie neturi. Jiems atrodo, kad draudimais galima išspręsti bet kokią problemą. O normalių žmonių interesai neturi reikšmės.
Prisiminkite: kai demokratinės šalys pradėjo neįsileisti valdininkų, susijusių su juristo Sergejaus Magnickio nukankinimu kalėjime, Rusijos valdžia atsakė „niekšų įstatymu“ – uždraudė užsieniečiams įsivaikinti vaikus iš Rusijos, pasmerkdama mirčiai šimtus nekaltų našlaičių. Dar ruošėsi uždrausti vaistų ir medicininės įrangos importą, bet, regis, atsipeikėjo.
Dabar įvedė draudimą maisto produktų importui, manydami, kad jau su jų nuosavu produkcijos aprūpinimu viskas bus gerai. Kai susivokė, kad sankcijos taikomos ir sėkloms, kurios reikalingos žemės ūkiui, apyniams, kurie reikalingi alaus darykloms, pieno pramonės koncentratams, žuvininkystės ūkių mailiui, išsigando ir subruzdo, pradėjo ieškoti išimčių. Tuo metu įvyko kainų šuolis. Beje, nuo pat pradžių tai kvepėjo apgaule. Ne veltui jie rentė Muitų sąjungą!
Esu įsitikinęs, kad netrukus parduotuvėse aptiksime tokių neįtikėtinų gamtos gėrybių kaip alyvuogės iš Baltarusijos ar aštuonkojai iš Kazachstano. Tais pačiais maršrutais keliaus mėsa, sūriai ir daržovės. Juk tas pats buvo su gruzinišku vynu: pūtė akis, trypė kojomis ir draudė, bet tie, kas norėjo, juokėsi ir laisvai jį pirko su armėniškomis ir azerbaidžanietiškomis etiketėmis. Tai retas atvejis, kai kvailumas ir valdovų pardavimo sugebėjimai neša naudą piliečiams.
– Kaip vertintumėte Sankt Peterburgo nuotaikas dėl įvykių Kryme ir Ukrainoje?
– Sankt Peterburge gyvena paprasti žmonės. Valstybinė propaganda jiems gali nedaryti įtakos. Tačiau maisto produktai dar nuo sovietų laikų šį miestą pasiekia iš Suomijos ir Baltijos valstybių. Kuo pakeisti šiuos krovinius nėra.
Sankt Peterburgas ir Leningrado sritis jau pusę amžiaus yra susieti su Suomija sutartimi dėl bendradarbiavimo pasienyje. Dėl palengvintos Šengeno vizų išdavimo tvarkos kaimyninėse šalyse kasmet apsilanko daugiau kaip pusė milijono Sankt Peterburgo gyventojų. Daugelis jų vyksta į Suomijos miestus apsipirkti vos ne kiekvieną savaitę. Kai kas pavertė tai smulkiu verslu.
Ką viešai bekalbėtų šie žmonės, dabartiniai įvykiai jiems negali patikti. Charakteringa detalė: kai vyko įvykiai Kijevo Maidane, daugelis ginklų parduotuvių pardavėjų man sakė (aš pats užsiimu sportiniu šaudymu ir dažnai jose lankausi), kad smarkiai išaugo savigynai skirtų ginklų prietaisų – šautuvų ir karabinų patronų, taikiklių, nuimamų dėtuvių, kitų prietaisų – paklausa.
Niekas nesiveržia kariauti, tačiau ir valdžios galimybėmis amžinai išsaugoti politinį stabilumą jau niekas netiki. Be to, mieste gerai prisimenami „peterburgiečiai iš Maskvos“, kurių reputacija nėra nepriekaištinga.
– Kaip šiandien gali pasireikšti Sankt Peterburgo „Baltijos kelias“?
– Deja, per pastarąjį amžiaus ketvirtį Sankt Peterburgo gyventojų sudėtis smarkiai pasikeitė. Per visą šį laikotarpį gyventi į ES šalis, Jungtines Valstijas ir Kanadą kasmet išvykdavo 10 – 15 tūkst. žmonių. Tai ne ankstesnė „šeiminė“ emigracija su pensininkais ir mažamečiais vaikais, o šalies ir Sankt Peterburgo kvalifikuočiausių ir išsilavinusių, jaunų žmonių netektis.
Išvyksta būsimi miestai ir valstybės, o neseniai priimtos įstatymų pataisos sąmoningai provokuoja išvykusius atsisakyti Rusijos pilietybės. Po šito jie jau niekada negrįš į Rusiją, o valdžia to ir siekia.
Kaip suprantu, toks darbingų gyventojų nutekėjimas pas jus, Baltijos valstybėse, laikomas vos ne nacionaline katastrofa. Gimstamumas pas mus jau seniai neviršija mirtingumo, nors gyventojų skaičius auga. Tai skatina, visų pirma, migracija iš depresyvių Rusijos Kaukazo regionų ir posovietinių Azijos šalių. Tačiau šie žmonės – su visa pagarba jiems – yra labai nutolę nuo Sankt Peterburgo kultūros. Kad jie adaptuotųsi ir priimtų Piterio tapatybę, prireiks ilgų metų, nors vietos valdžia kažką daro šia linkme. Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, viskas turėtų būti normalu.
Tuo pačiu rusakalbiams Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojams noriu duoti nuoširdų patarimą. Nėra abejonių, kad šių jaunų valstybių politikams kartais pritrūksta politinio akiračio ir netgi elementaraus taktiškumo. Tai labai blogai ir kursto pelnyto protesto jausmą. Tačiau, deja, iš Rusijos tokiems protestams mėgina diriguoti nepataisomi, ciniški ir principų neturintys niekšai.
Jiems reikalingi ne tėvynainiai užsienyje, o patrankų mėsa ekspancinei politikai. Netikėkite jais, jie jus pakiš, išduos ir pames. Savo teises reikia ginti per demokratinius institutus – taikiu ir konstituciniu keliu. Baltijos valstybių teisė numato tokią galimybę, tačiau niekas nedarys to už jus. Jūsų tikrasis sąjungininkas yra Rusijos pilietinė visuomenė, kuri anksčiau ar vėliau sustiprės ir ateis į valdžią savo pačios šalyje, atviroje pasauliui, integruotoje į Europą, demokratiškoje Rusijoje.
