Teko sukti galvą, kaip pasiskiepyti privalomomis vakcinomis, kurių tuo metu nebuvo Lietuvoje, sužinoti, kad netiks įprastos jojimo kelnės, nes balta spalva erzina laukinius žvėris, o juoda vilioja mašalus, galop, pirmą kartą išvykstant netikėtai grįžti iš oro uosto namo.

Anglijos kelionių agentūra suklydo garantuodama, jog lietuvei nereikės vizos – jai tai kainavo 3 tūkst. litų, kurių taip ir neatgavo už lėktuvų bilietus. Vis dėlto, antras bandymas išvykti buvo sėkmingas. Pati kelionė – ne tik kupina įspūdžių, bet ir stiprių patirčių.

Instruktažas: kaip nesuerzinti žvėrių

Dvidešimt trys valandos oro uostuose bei lėktuvuose ir – pirmoji stovykla. Pietų Afrikos respublika, Limpopo provincija, o iš čia – į Botsvaną.

„Atvykę visų pirma išklausėme trumpą instruktažą, kaip nesuerzinti laukinių gyvūnų. Sužinojome, kad artėjant prie dramblių turi būti mirtina tyla. Jie mato tik iš 3-5 metrų atstumo, tačiau labai gerai užuodžia ir girdi. Blogas ženklas - straublį keliantis ir uodžiantis dramblys. Tai reiškia, kad pats laikas nešdintis, nes sunkiasvorių gyvūnų kaimenė lekia dideliu greičiu ir gali sutrypti“, - įsiminė V. Andrijauskaitė.

V. Andrijauskaitės nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip turistus įspėjo pagrindinis gidas, artėjant pavojingam gyvūnui, būtina ramiai trauktis organizuotu, bet ne išprotėjusiu šuoliu. Susitikus liūtą - nenuleisti nuo jo akių. Tą minutę, kai jas nuleisi, didelė tikimybė, kad plėšrūnas puls. Trauktis nuo jo patariama ramiu žingsniu ir jokiu būdu nebėgti.

Sutikus gepardą – atvirkščiai. Nereikia žiūrėti jam į akis, nes tai kelia agresiją. Geriau žvilgsnį nukreipti į žemę ir stengtis kaip nors išnykti krūmuose.

Jei agresyviai pradeda elgtis bet kuris kitas sutiktas gyvūnas, keliautojų grupei buvo nurodyta tolti nuo jo šuoliuojant ir jokiu būdu nestabdyti žirgų. Iškilus pavojui gyvūnus šalin paprastai nuvilioja pagrindinis gidas, o lydintis nurodo saugaus pasišalinimo kryptį.

Reikalavimai raiteliams

„Pagrindinis gidas gerai supranta ir jaučia žvėrių elgseną, turi šautuvą ir jeigu iškiltų grėsmė žmogaus gyvybei, tikriausiai, šautų. Be to, abu gidai turėjo ilgus botagus, kuriais gali trenkti į žemę ir atbaidyti laukinius žvėris“, - pasakojo keliautoja.

V. Andrijauskaitės nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

„Kad būtų išvengta chaoso, į savaną raiteliai joja maža grupe. Daugiausia aštuoni. Mes buvome penkiese, nes viena moteris neišlaikė jojimo testo, taigi, nejojo ir jos vyras, kuris visą tą laiką praleido su ja“, - sakė vilnietė.

Nepasitikėti, ką turistai anketose rašo apie jojimo lygį, safario šeimininkė Luisa nutarė po keleto pavojingų situacijų, į kurias pakliuvo turistai.

„Jojimo lygį ji tikrina pati ir silpnesniems raiteliams tiesiog neleidžia joti į savaną. Kaip alternatyva tokiu atveju pasiūloma kelionė džipais. Kad ir kaip būtų prieštaraujama, motyvuojant sumokėtais pinigais, tai griežta sąlyga“, - pabrėžė DELFI pašnekovė.

Jojimo testą ji laikė su bendrakeleiviais – Anita iš Šveicarijos, Lee Ann ir Polu bei Simon su mama Deby iš JAV. Kiek vėliau prie grupės prisijungusiam Styvui iš Anglijos taip pat teko prajoti trikampiu: viena kraštine sutelktu šuoliu, kita kraštine – ilgu šuoliu visu greičiu, o trečiąją vėl sutelktu šuoliu.

Beždžionės vogė keksiukus

Žirgas leidžia priartėti prie laukinių gyvūnų taip arti, kaip be žirgo, būdamas vienas, žmogus negalėtų: „Su džipu privažiuotum, tačiau tai jau civilizacijos dalis, tu sėdi automobilyje. O kai joji žirgu, esi tos pačios gamtos dalis“, - mano Vilma.

Pavyzdžiui, žolėdžiai žirgą suvokia kaip dar vieną žolėdį, užuodžia jų kvapą, bet nebijo. Todėl prie tokių gyvūnų gali labai labai arti prijoti jų netrikdydamas.

Laukinėje gamtoje pilna išgraužų, nukritusių medžių, per kuriuos žirgas lengvai peršoka. „Tomis pačiomis vietomis turistus vežiojantys džipai yra geri ir tam pritaikyti, tačiau žirgui negalioja gamtos kliūtys, jis gali perbristi upę ar įlipti į biraus žvyro kalną, kuris džipui neįveikiamas“, - pasakojo iš kelionės po Afriką grįžusi vilnietė.

V. Andrijauskaitės nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Kai keliautojai įsikūrė Botsvanos Mašatu nacionaliniame draustinyje, laukiniai gyvūnai ateidavo labai arti. Beždžionės iš žirgų vogdavo pašarą , o iš turistų – keksiukus, kurie minutei nusisukus dingdavo nuo palangės.

Mielomis beždžionėlėmis keliautojai žavisi, tačiau vietiniai gyventojai jų nemėgsta, nes jos vagia ne tik maistą, bet ir kitą be priežiūros paliktą gėrį.

Komfortas afrikietiškai

Limpopo safaris, į kurį nuvyko raiteliai, įkurtas sutuoktinių poros Koro ir Luisos Karelsen. Kor - Afrikoje gimęs profesionalus gamtininkas, kuris aktyviai veikia gamtosaugos srityje. Luisa - jojikė anglė, kuri su Koru susipažino Anglijoje, ryžosi už jo ištekėti ir įsikurti Afrikoje. „Taip jie labai gražiai savo hobius sujungė. Koras toliau rūpinasi gamta, o Luisa atsakinga už visą žirgų bazę“, - pasakojo V. Andrijauskaitė.

Įdomi ir Botsvanos Mašatu nacionalinio draustinio istorija. Pasirodo, olandams buvo kilusi mintis ją paversti pramoniniu rajonu, per teritoriją nutiesti geležinkelį. Tačiau trys Botsvanos karaliai nuvyko į Angliją prašyti protektorato. Klausimas buvo sprendžiamas tarptautiniu lygiu. Įsikišus Anglijai, olandams buvo neleista niokoti Botsvanos gamtos, dalis teritorijos paskelbta Mašatu nacionaliniu parku.

V. Andrijauskaitės nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Tiek Pietų Afrikos respublikos, tiek Botsvanos teritorijoje esančiuose safariuose keliautojai gyveno palapinėse. Kiekvienoje buvo lova ir tualetas bei dušas. Pastarasis veikė čia įprastu principu – vanduo kaitinamas lauže, pilamas į kibirą, kuris virve užtempiamas ant aukšto stovo. Naudodamasis primontuotu dušu gali praustis, kol yra vandens.

„Sąlygos tikrai buvo prabangios. Afrikiečiai – labai svetingi ir rūpestingi. Įspūdingiausia, kad jie tai daro nuoširdžiai, o ne dėl to, kad tikisi paliktų arbatpinigių. Visur, kur sutikau afrikiečių, jie man pasirodė labai draugiški ir bendruomeniški, šilti žmonės. Didžiausia prabanga buvo tai, kad jie apie viską pagalvoja. Pavyzdžiui, kiekvieną rytą prie palapinės mūsų laukdavo kava ir rytinis „labas rytas“, kad reikia keltis. Pusę septintos ryto pusryčiaudavome ir sėsdavome ant žirgų“, - pasakojo V. Andrijauskaitė.

Žirgus keliautojai taip pat rasdavo pabalnotus.

„Ankstesnėse kelionėse su žirgais buvau įpratusi pati juos pasibalnoti. Tačiau Pietų Afrikoje jojome su australietiškais Maklelan tipo balnais, kurių nebuvau naudojusi. Neįsivaizdavau, kaip juos gerai priveržti. Kai tai daro patyrę žmonės, užtikrinama, kad balnas ant žirgo bus uždėtas ir priveržtas teisingai, o tai – saugumo dalis“, - mano Vilma.

Kaip juokauja vilnietė, naktį turistų geriausi draugai buvo šiltos vandens pūslės: „Dabar naktys Afrikoje šaltos, nes žiema. Temperatūra nukrisdavo iki penkių ar aštuonių laipsnių šilumos, todėl vakarais lovoje mūsų laukdavo šilta pūslė, kad susišildytume kojas“.

V. Andrijauskaitės nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Kol turistai ilsėdavosi palapinėse, gidai pasikeisdami saugojo žirgus. Savanoje pririšti žirgai – lengvas grobis liūtams. Kartą paragavę žirgo mėsos, liūtai juos pradėtų medžioti nuolat, todėl visiems geriau, kad to neatsitiktų.

„Su gidais juokaudavome - akivaizdu, kas jiems brangiau: žirgai ar keliautojai. Kaip išsireiškė bendrakeleivis britas, turistai čia atvyksta kiekvieną savaitę ir jei kurį ir sumedžiotų, nuostolis būtų mažesnis, nei prarasti brangų žirgą“, - prisimindama juokėsi V. Andrijauskaitė.

Iš savanos grįžusius keliautojus stovyklavietėje pasitikdavo mergina su mažais, pašildytais rankšluostėliais, kuriais prieš eidami į palapines žmonės galėjo nusivalyti veidą ir rankas.

Net žvaigždės atrodo kitaip

V. Andrijauskaitės žodžiais, Afrikoje – viskas kitaip – medžiai, medžių sėklos ir žiedai, paukščiai, žmonės. Netgi mėnulis.

„Jaunatis Afrikoje buvo „gulintis“. Tas puodelis pildydavosi, pildydavosi iki priešpilnio. Pirmą sykį mačiau tokį vaizdą“, - sakė lietuvė.

Be to, kaip įsitikino, Afrika – puiki vieta stebėti žvaigždes. Aiškus dangus, matyti daug žvaigždynų.

„Kai buvome Pietų Afrikoje, mums gidė suorganizavo staigmeną – atvyko Keiptauno universitete astronomiją dėstantis profesorius Filas ir valandą mums pasakojo apie visatą. Sužinojau, kad planetą nuo žvaigždės galima atskirti ilgai ją stebint, nes per tam tikrą laiką ji nukeliauja atstumą nuo vieno iki kito taško, o žvaigždė visuomet lieka toje pačioje vietoje.

Taip pat aiškinomės galimybes gyventi kitoje planetoje, jeigu kartais nebeliktų vietos žemėje. Filas liepė įsiminti, kad palankiausias žmogui tokiu atveju būtų Saturno palydovas Titanas“, - pasakojo Vilma.

Dar jai įsiminė profesoriaus aiškinimas, kodėl mėnulyje pabuvoję kosmonautai serga katarakta: jų akių ragenas pažeidė intensyvi saulės spinduliuotė, nes mėnulyje nėra atmosferos.

„Užvertę galvas į dangų, klausėmės įdomiausių dalykų. Įstrigo Filo pasakojimas apie kinus, kurie pabandė išsiaiškinti, kaip būtų galima sunaikinti aplink žemę skriejančius įvairius palydovus. „Sėkmingai“ kelis susprogdino ir iki šiol aplink žemę milžinišku greičiu skriejančios smulkios dalelės gadina kitus palydovus, kurių dėka mes galime naudotis palydovinėmis televizijomis ir kitais civilizacijos malonumais. Pasak profesoriaus, dabar viso pasaulio mokslininkai suka galvas, kaip tas daleles apjungti į vieną ir pašalinti iš orbitos.

Labiausiai neprognozuojamas gyvūnas žemėje

V. Andrijauskaitės nuotr.
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Laukinėje gamtoje daugumą pavojingų situacijų taip pat sukuria patys žmonės. Tuo keliaudama po Afriką įsitikino ir V. Andrijauskaitė. Jeigu gidas primena neiti arti prie dramblių, fotografuodamiesi turistai būtinai artinasi, kol tai tampa pavojinga.

Nematę, kaip staigiai gali prisiartinti iš pažiūros tingus ir lėtas hipopotamas, negali patikėti, jog būtent šis gyvūnas tampa dažniausia turistų žūties Afrikoje priežastimi.

„Kaip man sakė gidas, labiausiai neprognozuojami gyvūnai – žmonės, dėl jų kyla daugiausia ribinių situacijų“, - sakė V. Andrijauskaitė ir papasakojo apie kinų turistų pažintį su krokodilu.

Kinų grupė plaukė valtimi Limpopo upe ir gidas jiems parodė krokodilą. Pamatę nejudantį gyvūną turistai pradėjo šaukti, kad netikras, muliažas ir kad gidas juos apgaudinėja. Nepadėjo jokie įtikinėjimai, kad tikras, tik ilsisi. Vienas paėmė akmenuką ir metė į gyvūną. Šis nesujudėjo. Tada kitas ant krokodilo galvos išpylė savo karštą kavą. Krokodilas šoko vos neapversdamas valties – patikėję, kad krokodilas gyvas, kinai tik per plauką neatsidūrė vandenyje.

Ekstremaliausia istorija, į kurią buvo patekęs lietuvės grupę lydėjęs gidas – apie turistų džipą išdžiuvusioje upės vagoje.

Važiuodami turistai priešakyje pamatė dramblių kaimenę. Jie artėjo, tačiau dominuojanti patelė nusprendė nepraleisti kelyje atsiradusios kliūties. Pradėjo kviestis dramblius, kad jai padėtų stumti džipą atgal. Temo ir reikėjo grįžti į stovyklavietę, tačiau gidui teko išjungti variklį ir laukti, kuo viskas baigsis. Turistai vis žemėjo, žemėjo, kol pranyko sėdynėse. Kai drambliams atsibodo stumdyti jų mašiną, nuėjo.

„Taigi, jei į Afriką vykstama stiprių įspūdžių, jų gaunama“, - garantavo Vilma, pasakojimą baigdama Amarulos reklama.

Amarulą afrikiečiai gamina iš marula vaisių, ir tai – nuostabaus skonio grietinėlės likeris. Marula vaisius taip pat labai mėgsta beždžionės ir drambliai. Pastarieji net neėda marulos lapų, leidžia medžiams geriau subrandinti vaisius ir kantriai laukia, kol jie taps saldūs. Tada iki soties ragauja prikritusių skanėstų, o jų pritrūkus – purto medį tol, kol nukrenta didžioji vaisių dauguma.