Tačiau beveik nėra mokslinių studijų, ką jautė žemaičiai, aukštaičiai, sėliai, jotvingiai, žiemgaliai, nadruviai ir kitos baltų gentys, iš kurių išsivystė titulinė LDK tauta – lietuviai, nuolat bajorų pilyse, miestų aikštėse ir net maldos namuose po Lietuvos krikšto girdėdami nesuprantamą kalbą, net negalėdami vadintis savo baltiškais vardais, nes į LDK gyventojų registrus būdavo rašomos neatpažįstamai iškraipytos, pakeistos, į rusų kalbą išverstos, vėliau sulenkintos lietuvių pavardės.
„Ūkininko patarėjo“ kalbintų istorikų nuomone, stebuklas jau vien tai, kad nedidelė baltiška tauta sukūrė savo valstybę ir pradėjo dinastiją, kuri valdė milžinišką slavų rusėnų masę.
Malonė kalbėti lietuviškai
„Lietuvių tarmės vartotos visada (ir vėlyvaisiais viduramžiais, ir Reformacijos laikais, ir carinės priespaudos metais), ypač vakarinėje dabartinės Lietuvos dalyje. Kitaip kalbininkams nebūtų iš ko sunorminti kalbos XX a. pradžioje. XVII a., netgi XVIII a. entuziastai ragino atgaivinti lietuvių kalbą. Bet LDK bajorai, naudojęsi plačiomis asmens teisėmis ir visiškomis kultūros, rašto, kalbos laisvėmis, net galėję dviem lotyniškais žodžiais „Liberum veto“ suparalyžiuoti seimus ir seimelius, pasirinko lenkų kultūrą. Didžiajai lietuviško elito daliai taip buvo patogiau, didikai jokių sąžinės graužimų nejautė, lenkais savęs nelaikė. Valstiečiai, dalis miestiečių, kaip mokėjo, taip kalbėjo savo baltiškųjų protėvių tarmėmis. Niekas už tai jų nepersekiojo“, - „Ūkininko patarėją“ tikino Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, viešosios įstaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės instituto direktorius Rūstis Kamuntavičius.
Patriotai ieškojo romėniškų šaknų
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuvių kalba buvo tik žemųjų visuomenės sluoksnių (daugiausia tik dabartinėje Vidurio ir Vakarų Lietuvos teritorijoje) bendravimo priemonė, o ne valstybinė kalba, nors Europos mokslininkai ją prilygino senovės graikų, lotynų kalboms. R. Kamuntavičius tvirtino, kad jau nuo XVI amžiaus pradėta ieškoti baltų genčių ir lietuvių kalbos „romėniškų“ šaknų, bet tai tik sustiprino kai kurių palankumo Lenkijai nejautusių bajorų įsitikinimą, jog lietuvis patriotas privalo kalbėti lotyniškai, o ne lenkiškai... Dar vienas „Ūkininko patarėjo“ kalbintas istorikas, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros profesorius Aivas Ragauskas aiškino kitaip: lietuvių kalba imta labiau domėtis tik XIX amžiuje, kai atsirado kalbotyros mokslas.
Visi pagonys buvo neraštingi
Anot A. Ragausko, iki XVII a. pabaigos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apskritai nebuvo sąvokos „valstybinė kalba“. „LDK teisės aktuose minimos pačios įvairiausios kalbos – lotynų, rusėnų, vokiečių, lenkų, netgi žydų. Bažnyčios liturgija, diplomatinė korespondencija buvo lotyniška, o valstybė perėmė rusėnų raštvedybą, kurios vartojimo tradicijos siekė kelis šimtmečius. 1697 m. birželio 26 d. patvirtinus vadinamąją „LDK ir Lenkijos Karalystės teisių sulyginimo“ konstituciją, teismų knygas imta surašinėti lenkiškai. O etniniai lietuviai, kaip ir visi kiti pagonys, neturėjo savo rašto. Tai labiausiai silpnino baltų kultūrinį pajėgumą. Jeigu visa Lietuva galutinai būtų pakrikštyta dar XIII a., valdant karaliui Mindaugui, neatmestina, kad iki XIV amžiaus būtume turėję savo raštvedybą. Bet apskritai, jeigu sugebėčiau vienu arba dviem sakiniais paaiškinti, kodėl lietuvių šnekta netapo LDK verslo, kultūros, elito ir politikos kalba, tikrai gaučiau nacionalinę mokslo premiją“, - pajuokavo A. Ragauskas.
Ant baltiškų pamatų išdygo Babelio bokštas
Profesoriaus A. Ragausko nuomone, tikras stebuklas jau vien tai, kad nedidelė (nors ir narsi, gerai kariškai organizuota) baltiška tauta sukūrė savo valstybę ir davė pradžią dinastijai, kuri valdė milžinišką rusėnų etnosą. „Bet kaip mūsų valdovai galėjo priversti tokią slavų masę išmokti lietuviškai kalbėti ar net rašyti?.. Tai būtų buvęs visiškai antgamtinis reiškinys. Nors pastatyta ant baltiškų pamatų, ilgainiui Lietuva virto daugiataute įvairių religijų ir kultūrų valstybe“, - pabrėžė A. Ragauskas.
Pasak istoriko R. Kamuntavičiaus, dar prieš 200-300 metų požiūris į kalbas buvo kitoks. „Kalba nebuvo taip sureikšminama, kaip šiandien. Galėjai būti visavertis lietuvis kalbėdamas iš pradžių rusėniškai, paskui lenkiškai. Tarp lietuviškos tapatybės ir lietuvių kalbos nebuvo lygybės ženklo. LDK buvo ypatingas europinis reiškinys – vienoje valstybėje užteko vietos ne tik lietuviams, bet ir lenkams, žydams, rusams, net italams, prancūzams. Lietuvių pažintis su kitomis kultūromis tada buvo daug turtingesnė ir įvairesnė nei dabar. Lietuvos daugiatautiškumas išnyko tik XX a. Mūsų laikais beliko vos dvi didesnės kitataučių bendrijos – lenkai ir rusai“, - apgailestavo LDK instituto direktorius R. Kamuntavičius.
Du lietuviai nesusišneka savo krašte
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona neprieštarauja, kad ir šiandien Lietuvos santechnikai savo darbo įrankius vadintų slaviškais barbarizmais kaip viduramžių amatininkai. Lietuvos istorikų visiškai nekrečia šiurpas, kad per 1863-1864 metų sukilimą prieš Rusijos imperiją tik kai kurių „grynai žemaitiškų“ Vakarinės Lietuvos sukilėlių būrių vadai savo kariams galėjo įsakinėti lietuviškai. O sulenkėjęs ir subaltarusėjęs Petrapilio 10-osios berniukų gimnazijos baigiamosios aštuntosios klasės mokinys, būsimasis garsus Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas, 1903 m. per atostogas klaidžiodamas po Dainavos (Gudų) girią netoli gimtojo Lebiodkos dvaro (dabartiniame Baltarusijos Varanavo rajone) neišpasakytai susigraudino, nepajėgęs nieko atsakyti jį lietuviškai užkalbinusiam kaimiečiui. Subrendęs T. Ivanauskas prisiminė: „Norėjosi prasmegti skradžiai žemę iš gėdos, kad du lietuviai savo krašte nesusišneka gimtąja kalba. Tuomet prisiekiau ir Dangui, ir žemei, ir miškui, kad išmoksiu kalbėti lietuviškai...“
Kultūringas žmogus turi sniaukroti?
Anot viduramžių tyrinėtojų, Romos imperijos prefektais Galijoje būdavo skiriami į imperatorių nemalonę patekę, palaidai gyvenę buvę konsulai sifilio pagraužtomis balso stygomis. Jie kalbėdavo sniaukrodami, vograudami. Galai (dabartinių prancūzų protėviai) galvojo, kad taip turi šnekėti „kiekvienas kultūringas žmogus“, todėl šiandien prancūzai kalba „pro nosį“. Kai kurie „Ūkininko patarėjo“ pašnekinti „Vilnijos“ draugijos aktyvistai įsitikinę, kad panašiai nutauto šiandienės Lietuvos rytiniai pakraščiai, buvę arčiausiai slavų teritorijų. Dabartinių „tuteišių“ protėviai manė, kad, vartodami žodžius, anot lenkų rašytojo Januszo Przymanowskio, „švilpiančius kaip kardas, skrodžiantis orą“, jie išsikovos aukštesnę visuomeninę padėtį jungtinėje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje.
Kitokia europietiška tradicija
Prieš kiekvieną Lietuvos valstybės (karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną baltarusiai neiškenčia demonstratyviai nepabrėžę, kas yra „tikrieji“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinio palikimo paveldėtojai, nors tikriausiai vienintelė žinomesnė metraščiuose užsilikusi užuomina apie baltarusių „įnašą“ į LDK istoriją – tai, kad žmonės gudiškais vardais (Lisica, Kučukas, Prokša) didžiojo kunigaikščio Jogailos tarnai pasmaugė didįjį kunigaikštį Kęstutį. Vakarų Europa, gerai įsidėmėjusi abiejų pasaulinių karų priežastis ir pasekmes, nebando ginčytinose žemėse kasti karo kirvio. Vokiečiai niekada neužsimena, kad kaimyninės Prancūzijos (France) pavadinimas liko nuo tų laikų, kai šią teritoriją valdė germanų gentis frankai. Graikijai pareikalavus Jungtinės Tautos privertė Makedoniją pasivadinti „buvusia Jugoslavijos respublika Makedonija“, kad makedoniečiai nesikėsintų į vieną Graikijos provinciją tokiu pat pavadinimu. Nei R. Kamuntavičius, nei A. Ragauskas nė girdėti nenorėjo, kad Lietuvai reikėtų paprašyti tarptautinės bendruomenės, bent jau Europos Sąjungos, Baltarusiją oficialiai vadinti esamos Nepriklausomų valstybių sandraugos ar kuriamos Eurazijos sąjungos nare Baltarusija.
Nereikia monopolizuoti istorijos
„Vieną kartą baikime įtarinėti baltarusius. Argi jie oficialiai nepripažįsta, kad Vilnius yra Lietuvos Respublikos sostinė?! Visuose mūsų istorijos vadovėliuose parašyta, kad buvusi Vytauto Didžiojo rezidencija Gardinas (dabar – Vakarų Baltarusijos miestas - red. past.) nuo XVII a. tapo antrąja Abiejų Tautų Respublikos sostine, beveik nenusileido Varšuvai, o XVIII a. pasidarė svarbiausias LDK ūkio ir kultūros centras. Bet joks normalus baltarusis negalvoja, kad šiais laikais žygiuotume Gardino laisvinti. Tai kodėl mums atrodo, kad baltarusiai be Vilniaus niekaip nenurims? Negi uždrausime kaimynams net pasidžiaugti, kad medikas ir filosofas Pranciškus Skorina 1522 m. išspausdino pirmąją Lietuvoje (Vilniuje) knygą senąja gudų kalba?!“- pyktelėjo VDU docentas R. Kamuntavičius. Ir LEU profesorius A. Ragauskas ragino pagal europinę tolerancijos tradiciją susikalbėti su rytiniais kaimynais, užuot mums ar jiems bandžius monopolizuoti bendrą istorinę praeitį.
Valdovams nerūpėjo ugdyti savų specialistų
Didysis kunigaikštis Gediminas 1323-1324 metais kvietė užsieniečius amatininkus, pirklius (kai kurių šaltinių duomenimis, net ir menininkus) įsikurti Lietuvoje, suteikė jiems tokias privilegijas ir lengvatas, kokių neturėjo joks lietuvis. Vytautas Didysis iš Krymo atsivežė ir Trakuose apgyvendino totorius, karaimus, kurie tapo Lietuvos valdovo elitine gvardija ir asmens sargybiniais. XIV a. į Lietuvą atklydusiems žydams Vytautas Didysis leido laisvai keliauti po visą LDK, prekiauti, skolinti pinigus. Dabar mūsų politikai, diplomatai, bendraudami su kolegomis iš kitų šalių, šiuos istorinius atvejus būtinai pamini kaip Lietuvai nuo seno būdingos tolerancijos ir europietiško atvirumo, svetingumo pavyzdžius. Bet šiuolaikinis blaiviai mąstantis ekonomistas pasakytų, kad Lietuvos valdovai paprasčiausiai neskatino pačių lietuvių iniciatyvos ir verslumo, dėl to tik XX a., susikūrus tautinei Lietuvos Respublikai, mūsų miestai pradėjo lietuvėti, atsirado pirmosios pačių lietuvių prekybos, pramonės bendrovės.
Anot mokslininko A. Ragausko, joks viduramžių valdovas negalėjo laukti, kol lietuvis išmoks namus mūryti kaip vokietis, iš kurio dar buvo galima ir surinkti didesnius mokesčius į valdovišką iždą - stiprias kariuomenes išlaikyti Lietuvos galingiesiems juk nemenkus pinigus kainuodavo. „Neaišku, ką Gediminas laimėjo, pasikvietęs Vakarų amatininkus ir pirklius. Į didžiojo kunigaikščio laiškus noriausiai atsiliepė Rygos amatininkai vokiečiai. Tais laikais daug svarbesnė buvo ne nacionalinė, bet socialinė kilmė: esi didikas, bajoras ar prasčiokas", - dėstė A. Ragauskas.
Religinė, o ne tautinė tapatybė
„Iki XIX a. pagrindinis tapatybės požymis buvo religija, o ne tautybė. Vyko tikėjimo karai. Žmonės vienas kitą žudė tik todėl, kad priešininkas meldėsi saulei, buvo apipjaustytas arba žegnodamasis ranką pirmiau uždėdavo ant kairiojo, o ne ant dešiniojo peties. Prisiminkite Kryžiaus karus, Baltramiejaus nakties skerdynes Paryžiuje 1572 m. Neįmanoma dabartinių savo tautinių jausmų, šiuolaikinio lietuviško patriotizmo mechaniškai perkelti į XVI a. Tai būtų absoliučiai neistoriška. Lietuvos didieji kunigaikščiai pirmiausia buvo dinastijų „galvos“. Kaip jie galėjo rūpintis vien lietuviais, kai dauguma valstybės gyventojų - slavai, rusėnai?! Tik soste sėdintis bukaprotis būtų tapatinęsis su viena, nors ir artimiausia, tokios didelės valstybės, nusidriekusios nuo Baltijos net iki Juodosios jūros, tauta!“ – emocingai įrodinėjo prof. A. Ragauskas.
Kada susidvejino tautos sąmonė?
Filosofas Vytautas Radžvilas dar tada, kai tik pradėjo tolti nuo liberalizmo, „Ūkininko patarėjui“ užsiminė apie lietuvių dvilypumą: „Lietuva priklauso Europos Sąjungai, NATO, mūsų žmonės norėtų gauti olandų ar danų atlyginimus, tačiau mieliau žiūrėtų rusiškus filmus, klausytųsi slaviškos muzikos ir apskritai, silpnai mokėdami anglų kalbą, yra įkalinti Rusijos informacinėje erdvėje. Lietuvių sąmonė tikriausiai susidvejino jau tada, kai Lietuva, į kurią nesutikdamas jokių valstybinių užtvarų skverbėsi slaviškas, bizantiškas gyvenimo būdas, dar ir katalikiškai pakrikštyta ne tiesiogiai iš Romos, bet tarpininkaujant Lenkijai. Latvius ir estus krikštijo vokiečiai, kurie su vietiniais gyventojais nesusimaišė, todėl mūsų kaimynams, nuolat girdintiems Kremliaus perspėjimus gražiai elgtis su rusakalbiais, dabar nereikia sukti galvos dar ir dėl „vokiškai kalbančių latvių“, nes Latvijoje tokių paradoksų niekada nebuvo. O mes iki šiol nenusprendėme, ar Lietuvos pilietybę, o dažnai ir karikatūriškai išdarkytą baltišką pavardę turintis Vilnijos gyventojas gali kalbėti baltarusių-rusų-lenkų kalbų mišiniu, ant savo namo pasikabinti lenkišką gatvės pavadinimą“.
