Kai kurie Seimo nariai pasiryžę jas iškeldinti į Grūto parką, kad jos ateities kartoms liudytų skaudžią šalies istoriją. Tačiau yra ir nematančiųjų jokios problemos, kad sovietmečio monumentai ir toliau stovėtų miesto centre.
Pažadą ne restauruoti, o nugriauti Žaliojo tilto skulptūras, kai tik šios bus išbrauktos iš saugotinų objektų sąrašo, 2010 m. yra išsakęs tuometis Vilniaus meras konservatorius Vilius Navickas.
Kitą kadenciją Vilniaus miesto meru tapti siekiantis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos narys Mantas Adomėnas taip pat teigia, kad Vilniuje ant Žaliojo tilto turi nelikti „tironijos reliktų ir bastionų“ – okupacinės armijos karių.
TS-LKD narys Kęstutis Masiulis taip pat nusiteikęs ryžtingai. Jo manymu, paveldosaugininkai tik apsimeta nematantys skulptūrų „kaip pataikavimo nežmogiškiausiai ideologijai".
„Kodėl iš mokinių vadovėlių išnyko Salomėjos Nėries „Odė Stalinui“? Atkurdami nepriklausomą Lietuvą 1990 metais apsisprendėme, kad šalis bus demokratiška ir tolerantiška, todėl gerbdami nuo režimo nukentėjusius mūsų bendruomenės narius pašalinome skaudžius ir įžeidžiančius stabus“, – pabrėžė konservatorius.
Frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Petras Gražulis emocingai rėžė, kad skulptūros jau seniai - kartu su Lenino paminklu - turėjo būti nugriautos.
„Gėda. Niekaip negalime tų Žaliojo tilto skulptūrų pašalinti ir niekaip negalime Nepriklausomybės aikštėje pastatyti paminklo kovojusiesiems ir žuvusiesiems už Lietuvos laisvę. Nerasite kitos tokios valstybės, kurioje nebūtų pagerbti kovojusieji už jos nepriklausomybę“, – sakė „tvarkietis“.
„Drąsos kelio“ frakcijos seniūno pavaduotoja Aurelija Stancikienė sakė, kad jų partijos kolegos vienos nuomonės šiuo klausimu neturi, mat frakcijoje jis nesvarstytas. Pačios A. Stancikienės nuomone, skulptūros neturėtų būti naikinamos, jos turi išlikti kaip juodos praeities įrodymai.
„Net mokyklų vadovėliuose tik poroje puslapių užsimename apie tai, kas vyko sovietmečiu. Tai labai neteisinga, mat mūsų vaikai, jų vaikai vis mažiau žinos apie šalies istoriją. Tad manau, kad visi tos mūsų juodos istorijos įrodymai turi išlikti“, – pažymėjo „Drąsos kelio“ atstovė.
Socialdemokratų partijos frakcijos seniūno pirmasis pavaduotojas Albinas Mitrulevičius nurodė, kad kaip istorijos liudininkės skulptūros galėtų būtų išgabentos į Grūto parką. Tačiau, pasak socialdemokrato, jos galėtų likti ir dabartinėje vietoje.
„Architektūros požiūriu tiltas yra suprojektuotas kartu su jomis. Tačiau greta jų būtinai reikėtų įrengti informacinius stendus, kuriuose būtų paaiškinta, ką šios skulptūros simbolizuoja ir kodėl“, – sakė socialdemokratų atstovas.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcija palaiko mintį, kad skulptūros atspindi mūsų šalies istoriją.
„Diskutavome dėl Žaliojo tilto skulptūrų, nes buvo užregistruotos įstatymo pataisos dėl jų. Palaikome savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento nuomonę. Žinoma, tai buvo nelinksmas Lietuvos gyvenimo laikotarpis. Tačiau tam, kad jaunimas žinotų, koks sunkus tai buvo metas, skulptūros galėtų likti savo vietoje“, – frakcijos poziciją išdėstė jos seniūnė Rita Tamašunienė.
Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eligijus Masiulis pažymėjo išreiškiantis tik savo asmeninę nuomonę, mat frakcijoje pozicija neaptarta, ir akcentavo, kad jų partija yra „ne praeitimi gyvenanti politinė jėga, bet labiau žiūrinti į perspektyvą“.
„Ši diskusija yra pernelyg sureikšminta. Deja, gyvenome sovietmečiu, labai daug ką praradome. Tačiau nemanau, kad dėl to dabar reikėtų naikinti viską, kas yra likę iš sovietmečio“, – sakė E. Masiulis.
Darbo partijos frakcijos Seime seniūnas Vytautas Gapšys patikino, kad jų partija nė neketina šiuo klausimu turėti vienos nuomonės. Anot jo, šį klausimą turėtų spręsti paveldosaugininkai ir Vilniaus miesto savivaldybė.