Kaip sako Vilniuje vykusiame NATO Parlamentinės Asamblėjos posėdyje dalyvavęs buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Illarionovas, taip būsimą įvykių scenarijų ilguoju laikotarpiu įsivaizduoja Kremliaus propaganda.
Andrejus Illarionovas

Tačiau Mykolo Romerio universiteto profesorius, politologas Egidijus Motieka teigia, kad trumpuoju laikotarpiu scenarijus vystysis kiek kitaip. Jo manymu, Rusijai okupavus ir aneksavus Krymą bei sukėlus neramumus rytinėje Ukrainoje, Vakarai, tarp jų ir Europos šalys, jau nepasitiki Rusija taip, kaip anksčiau.

Pasak E. Motiekos, Rusija save įsivaizduoja Europoje kaip dominuojančią jėgą; ir nors jos ekonominė galia nusileidžia Europos Sąjungai, tačiau savo pretenzijas ji grindžia priklausymu branduolinių valstybių klubui ir karine jėga, kurią pademonstravo Kryme bei rytinėje Ukrainoje.

„Rusija gal ir norėtų dalyvauti Europoje joje vyraudama vien todėl, kad jos karinė galia Europoje neadekvačiai didelė, nors ekonominė galia tikrai nėra vyraujanti. Rusija nori būti svarbiausiu Europos klubo žaidėju. Blogiausiu atveju ji galėtų sutikti būti didžiojo klubo, vienijančio Vokietiją, Prancūzija ir Didžiąją Britaniją, nare, bet tik tarsi nusileidusi, padariusi palankumo gestą toms valstybėms. Bet iš esmės ir tai Rusijai nėra svarbu. Europos didžiosios valstybės Rusijai reikalingos tik Rusijai žaidžiant prieš JAV. Taigi apie tikrą integraciją, manau, net negalvojama“, - sakė E. Motieka.

Žvilgčioja į Aziją

E. Motiekos manymu, dabartinėje situacijoje V. Putinas negali tikėtis nei Europos neutralumo, nei draugiškumo, nes po Krymo Rusija tiesiog nepasitikima. Vakarai tapo atsargūs ir puolė mąstyti apie prevencines priemones, skirtas stabdyti Rusijos ekspansijai. Profesorius primena, kad, nepaisant Krymo okupacijos ir aneksijos, šiais laikais teritorinė ekspansija nėra tiek svarbi, kiek įtakos plėtra.
Egidijus Motieka (V. Gelumbausko nuotr.)

„Dabar vystomi kiti scenarijai: Rusijos plėtros stabdymo, matome Rusijos bandymus integruoti Eurazijos erdvę nedalyvaujant Ukrainai arba dalyvaujant labai nežymiai, bandymus atverti rinkas Azijoje, kur tik įmanoma“, - pasakojo E. Motieka.

Pavyzdžiui, šių metų gegužės 16 dieną Rusija ir Kinija paskelbė pasirašiusios draugystės sutartį, tačiau ji neapima karinio bendradarbiavimo. Šalys susitarė, kad statys 77 mlrd. dolerių vertės dujotakį „Sibiro galia“, skirtą dujų eksportui iš Rusijos į Kiniją. Kaip rašo „The Telegraph“, pagal susitarimą, nuo 2018 m. Rusija trisdešimt metų Kinijai tieks po 38 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų kasmet.

Kinija, Japonija ir Pietų Korėja jau dabar iš Rusijos importuoja gamtines dujas ir naftą. „Reuters“ teigimu, praėjusiais metais Rusijos naftos eksportas į Aziją sudarė tik 16 proc. viso jos naftos eksporto, o suskystintas gamtines dujas Azijos rinkai ji gali eksportuoti kol kas tik per Sachalino-2 terminalą, kurio pajėgumai per metus siekia 10 mln. tonų, išreikštų naftos ekvivalentu. Jos gamtinių dujų eksportas į Aziją siekia vos 6 proc. viso dujų eksporto.

Kodėl Rusijos naftos ir dujų eksportas į Aziją toks menkas?

„Tai lemia senas rinkų santykis, kuris nusistovėjo Šaltojo karo metais. Visa infrastruktūra yra orientuota į prekybą su Europos Sąjunga, o visa, kas susiję su Azija, reiškia didesnius kaštus, naujus vamzdynus, naujas intermodalinio transporto kryptis. To neįmanoma realizuoti greitai, tai užima laiko, Rusija artimiausiu metu negali perorientuoti savo prekybinio režimo su tomis Azijos valstybėmis, su kuriomis gal ir sėkmingai seksis derėtis. Vienaip ar kitaip jai jau dabar sekasi derėtis, nes tai jaunos, naujos, perspektyvios rinkos su gausybe gyventojų, bet sukurti infrastruktūrą nėra lengva, ypač tokioje ekonomiškai sustabarėjusioje šalyje kaip Rusija. Rusijoje tik energetiniai projektai yra adekvatūs laikmečiui, šalis juos vykdo pakankamai operatyviai, o visa kita vykdoma labai rutiniškai“, - sakė mokslininkas.

Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir geografija: atstumai nuo Sibiro iki Azijos šalių yra dideli, todėl infrastruktūros kūrimas yra brangus.

„Bet tai nėra atsilikusi šalis. Rusija naudojasi naudojasi naujomis technologijomis, tačiau priešakinėse eilėse gali būti tik kai kuriose specifinėse srityse: kosmose, energetikoje, informaciniuose-psichologiniuose karuose“, - sakė E. Motieka.

Pasak pašnekovo, tai įrodo tiek Krymo užgrobimas, įvykdytas praktiškai be šūvio, tiek ir Europos Parlamento rinkimai, kai Rusijos pinigai padėjo sustiprinti savo pozicijas kraštutiniams dešiniesiems.

Europa liks Rusijos dėmesio centre

E. Motieka sako, kad faktas, jog Rusija kreipia žvilgsnį į Aziją, nereiškia, jog ji nebesiekia dominuoti Europoje, tačiau ji nori laisvesnių rankų, ypač dėl Vakarų paskelbtų sankcijų Rusijai. Jo manymu, Europa Rusijai visada bus svarbi. Visa bėda, kad Rusija Europos reikaluose nori tapti vyraujančia galia, bet jos ekonominė galia Europos Sąjungai neprilygsta. Todėl jos norai ir galimybės nesutampa.

BNP per capita, $ BVP/trln., $ Gyventojų sk./mln.
Rusija 22 800 2,02 143,5
Europos Sąjunga 34 074 16,6 505,5
Kinija 10 900 8,2 1350,6
JAV 52 610 16,2 313,9

Šaltinis: Pasaulio banko duomenys, 2012 m.

„Rusija visą laiką demonstravo, kad nori daugiau ar mažiau integruotis su Europa. Tai vyko ne tik per paskutinius 15-20 metų, tai vyko ir sovietmečio pabaigoje, 8-9 dešimtmetyje, kai buvo bandoma geopolitiškai suartėti su tam tikromis Europos jėgomis tam, kad būtų sukurta atsvara JAV vyravimui Europoje ir pasaulyje. Su tuo buvo susiję ir Europos naujųjų dešiniųjų, ir kairuoliški judėjimai, kai buvo bandoma ieškoti konsensuso su Rusija. Tai buvo sovietmečiu, nors vis dėlto tais laikais geležinė uždanga neleido vystytis kontaktams“, - sakė E. Motieka.

Šiuo metu, pasak profesoriaus, Rusija Europoje norėtų vyrauti remdamasi savo karine galia. Karinė Rusijos galia bei faktas, kad ji priklauso branduolinių valstybių klubui, sudaro sąlygas Rusijai siekti didesnės galios Europoje nei leidžia jos ekonominiai pajėgumai.

Kaip žinoma, po Šaltojo karo didžiausius branduolinių ginklų aruodus išlaikė JAV ir Rusija. Oficialų branduolinių valstybių klubą sudaro šalys, pasirašiusios Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį: tai yra JAV, Rusija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija.

Indija, Pakistanas ir Šiaurės Korėja yra pasiskelbusios turinčios branduolinį ginklą, tačiau jos nėra pasirašiusios ginklo neplatinimo sutarties, Izraelis iš viso nepripažįsta išvystęs šį pajėgumą.

Pasak E. Motiekos, Rusija save Europoje regi kaip kur kas galingesnę valstybę nei didžiosios Europos Sąjungos valstybės – Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija. Jo nuomone, Rusija tik vargais negalais gali sumažinti savo ambicijas ir tapti viena iš didžiųjų Europos galių, tačiau iš Rusijos pusės tai būtų tik kaip palankumo gestas arba nusižeminimas iki mažesniųjų lygio.

Tačiau Rusijos dominavimo Europoje planams trukdo Jungtinės Amerikos Valstijos.

„Didžiosios Europos Sąjungos valstybės nėra nei formaliai, nei neformaliai atkirstos nuo sąjungininko – Jungtinių Amerikos Valstijų, todėl šiuo atveju didžiajame pasaulio klube Rusija nebegali vyrauti. Ji norėtų vyrauti Europoje ir dalintis tą įtaką globaliu mastu su JAV, bet tai iš principo neįmanoma, ypač kai Rusija nerodo demokratizacijos požymių. Žinoma, ekonominės demokratizacijos požymiai akivaizdūs, bet to neužtenka“, - sakė E. Motieka.

Kaip Vakarai bandė įtraukti Rusiją

Politologo teigimu, per pastaruosius 15-20 metų Vakarai bandė susaistyti Rusiją, palaipsniui ją integruodami į Vakarus, priartindami prie Vakarų vertybių per specialius režimus.

Kaip tokios integracijos pavyzdį jis minėjo NATO-Rusijos tarybą, įsteigtą 2002 m. Prieš tai 1994 m. Rusija prisijungė prie „Partnerystė vardan taikos“ programos.

Kaip žinoma, po Rusijos agresijos prieš Ukrainą NATO sustabdė praktinį bendradarbiavimą su Rusija, todėl NATO-Rusijos taryba veikia tik ambasadorių lygmeniu.

Rusija taip pat buvo tapusi galingiausių pasaulio valstybių G-8 nare, bet šiuo metu yra išmesta iš šio klubo.

„Europos Sąjunga irgi bandė susaistyti Rusiją per įvairius režimus, įskaitant vizų klausimą, kuris vėlgi yra sustabdytas. Vizų klausimas pirmiausia yra politinis klausimas, tik po to jis ekonominis. Tai taip pat ir kovos su nusikalstamumu priemonė“, - pasakojo E. Motieka.

„Taigi visais šitais režimais Vakarai bandė susaistyti Rusiją, kad galėtų ją daugiau ar mažiau integruoti. Rusija į tai žiūrėjo kaip į tam tikrą laikiną veiklą, kaip laikiną santykių pobūdį tarp Vakarų ir Rusijos kaupiant jėgas ir bandant Vakarams parodyti kitus kozirius: esą iš tikrųjų mes esame daug stipresni nei jūs galvojote. Šiuo atveju Rusija nori neadekvačios įtakos dialoge tarp Vakarų ir Rusijos“ - tęsė politologas.

Paveldėjo SSRS tradicijas

Klausiamas, kaip Rusija gali siekti įtakos Europos Sąjungos šalyse per įvairias politines jėgas, E. Motieka minėjo, kad Rusija paveldėjo Sovietų Sąjungos tradicijas bendradarbiauti su jai palankiomis politinėmis partijomis.

„Rusija visuomet orientavosi į kraštutinius dešiniuosius ir kraštutinius kairiuosius, nes jie iš esmės yra Europos demokratinės politinės sistemos paraštėje, jie kelia specifines problemas, jie lengviau pasiduoda finansavimui – iš esmės nelegaliam finansavimui iš Rusijos, kartais ir legaliam. Tie judėjimai yra perkami“, - teigia E. Motieka.

Politologas primena, kad, pavyzdžiui, Šaltojo karo metais Prancūzijos, Italijos, Graikijos ir kitų Vakarų Europos šalių komunistų partijų finansavimas didžiąja dalimi ėjo iš Sovietų Sąjungos. Taip pat svariai buvo remiamos Lotynų Amerikos, Azijos, Afrikos prokomunistinės jėgos ir apskritai destrukciniai judėjimai. Panašiai, kaip ir garsusis Green Peace judėjimas buvo gana svariai remiamas iš Kremliaus.

„Rusija paveldėjo visas šias finansinės paramos tradicijas, buvusią struktūrą, kurias ji atgaivina“, - teigia E. Motieka.

„Ateityje pasaulis gali sulaukti ir Rusijos sąjungos su kai kuriomis islamistinėmis jėgomis, ypač vienaip ar kitaip pažabojus islamo kovotojus pačioje Rusijoje“, - reziumavo politologas.