„Dabar poilsiui ši vieta nėra pritaikyta, nes krantinė aptrupėjusi, duobę galima išmušti net koja, o dviratininkai skundžiasi sugadintais dviračiais“, – pastebi jis.
Pasak K. Taukačiko, viena didžiausių bėdų dabar – Neries vagos valymas: „Vieną kartą buvo parengtas projektas ir skirtos Europos Sąjungos lėšos, bet teko jas grąžinti, nes pasirodė, kad auga kažkokia žolė, kurios negalima liesti. Bet valyti Nerį reikėtų.“
Krantinė griūva, upės vaga – užteršta
Visuomeninė iniciatyva „Tegyvuoja upė“ siekia sugrąžinti Neries ir Vilnelės pakrantes į Vilniaus miesto gyvenimą. Jos simboliu vieną savaitę buvo jachta, primenanti, kad gyvenimas Neries upėje tampa realybe. Akcijos metu vyksta architektų kūrybinės dirbtuvės, sporto bei laisvalaikio renginiai, kuriamos idėjos, o iniciatyvą vainikuos baidarių ir dviratininkų žygis birželio 18 d.
Paklaustas, kada ir kodėl sostinės upės prarado vilniečių dėmesį, komunikacijos agentūros „Bosanova“ direktorius K. Taukačikas LRT radijo laidai „Ryto garsai“ sakė, kad šios upės nuo pat senovės nebuvo poilsio ir pramogų vieta: „Pirmiausia tai buvo kažkas panašaus į vieną iš kanalizacijos rūšių. Nerimi plukdė sielius, leisdavo nuotekas, naudojo techniniams dalykams, o pramogų, skirtingai negu kituose miestuose, niekada nebuvo. [...] Ko gero, visa kultūra būdavo žvejyba ir pasivaikščiojimai.“
Kita vertus, dabar, K. Taukačiko teigimu, Neris pamažu atgyja, žmonių ten ne mažiau nei Pilies gatvėje: vieni išeina pasivaikščioti, kiti – pabėgioti, treti važiuoja dviračiais. „Vis dėlto poilsiui ši vieta nėra pritaikyta, nes krantinė aptrupėjusi, duobę galima išmušti net koja, o dviratininkai skundžiasi sugadintais dviračiais“, – pastebi jis.
Savivaldybė žada pokyčius
Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja Rūta Matonienė tikina, kad Vilniaus savivaldybė jau keletą metų bando sugrąžinti miestiečius prie upės: „Turbūt visi atkreipė dėmesį, kad prie upės gyvenimas daug aktyvesnis: atsirado daugiau žmonių, daugiau prieplaukų, kėdučių.“
Pasak jos, savivaldybė yra numačiusi kelis projektus, kuriais bus bandoma prie upės kurti viešas erdves. „Šiuo metu krantinės būklė iš tikrųjų gana prasta, nes ji įrengta beveik prieš 30 metų ir nuo to laiko neremontuota. Tačiau ją reikia ne tik remontuoti, o apskritai pertvarkyti. Vilniaus savivaldybė planuoja teritoriją nuo Karaliaus Mindaugo tilto iki Žaliojo tilto pertvarkyti iš esmės, sukurti viešą erdvę“, – teigia R. Matonienė.
K. Taukačiko nuomone, Vilnius galėtų pasinaudoti Danijoje veikiančios lietuvių įmonės idėja. „Jie sukūrė technologiją, kaip iš perdirbamų medžiagų, be asfalto gaminti surenkamus dviračių takus. Juos galima daryti ir stacionarius, ir laikinus“, – pasakoja K. Taukačikas.
Anot jo, upei padėtų atsigauti tinkamas gylis ir uostukai. Nors šiuo metu plaukti laivais Nerimi beveik neįmanoma, nes daugelyje vietų ją galima tiesiog perbristi, gilinti vagos negalima, todėl svarbiausias klausimas – jos valymas: „Vieną kartą buvo parengtas projektas ir skirtos Europos Sąjungos lėšos, bet teko jas grąžinti, nes pasirodė, kad auga kažkokia žolė, kurios negalima liesti. Bet valyti Nerį reikėtų.“
Antra, kaip pastebi K. Taukačikas, Vilniaus savivaldybės detaliajame plane yra numatyta šeši uostukai. Jeigu jie atsirastų ir vaga būtų išvalyta, laivyba atsigautų, o Vilnius galėtų lenktyniauti su Ryga ar kitais miestais.
„Apie žmones nepagalvota“
Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Marius Šaliamoras, sutinka, kad Neris ir Vilnelė beveik mirusios, nors miestui ir labai svarbios. Sklypai, sako jis, miesto centre brangūs, krantinės didžiulės, vaizdai puikūs, bet iš esmės prie Neries nieko nevyksta. „Tačiau poreikis jau yra, visi susirūpinę. Belieka surasti, kas norėtų ten investuoti, turėti nedidelį savo verslą. Galų gale svarbios ir visuomeninės funkcijos – tuo turėtų pasirūpinti miesto savivaldybė, atstovaujanti visiems vilniečiams“, – mano M. Šaliamoras.
Jo teigimu, architektai mato vieną problemą: gyvenimas viršutinėje terasoje, virš Neries slėnio, verda ir ten viskas ten gerai, bet nėra ryšio su apatine terasa – krantine. „Turėtų atsirasti kažkokia infrastruktūra (liftai, nusileidimai, paviljonai), kad ir neįgalieji, ir dviratininkai, ir mamos su vaikais galėtų pasiekti krantinės kavines, šaligatvius, – pabrėžia M. Šaliamoras. – Antra, nėra dviračių takų, suoliukų, želdynų sistemų. Dabartinė krantinė technologiška, technokratinė, ji tik apsaugo krantus, ir sudaro galimybę ten privažiuoti transportui, prižiūrinčiam upę, o apie žmones nėra pagalvota.“
M. Šaliamoras mano, kad atgaivinti laivybą – puiki idėja. Ypač praverstų Neries taksi, nes upė teka per visą Vilniaus centrą, o gatvėse būna labai daug spūsčių. „Gerai būtų ir rekreacinis transportas – daug kas prisimena, kaip smagiai iš centro būdavo galima garlaiviukais pasiekti Valakampius, Valakupius. Taip pat mes visiškai užmiršome ir anksčiau gyvavusį susisiekimą keltais. Senaisiais laikais Vilniuje jų buvo apie penkis, mano vaikystėje funkcionavo trys“, – prisimena architektas.
Neries laivyba, pasak M. Šaliamoro, iš dalies pranyko ir dėl užterštumo, nes nešvariame vandenyje nemalonu nei maudytis, nei plaukioti. „Dabar padėtis keičiasi ir visuose miestuose atsiranda valymo įrenginiai“, – pastebi jis.
