Interviu DELFI prieš keletą savaičių į Lietuvą grįžusi S. Pangonytė papasakojo apie gyvenimo nuotykį, ją sukrėtusius vaizdus bei bandymą sustabdyti rutiną.
Pastaruosius dvejus metus S. Pangonytė dirbo įstaigoje „Investuok Lietuvoje“. Iki apsisprendimo išvažiuoti ji dirbo, mokėsi ir tik pasvajodavo apie daugiau laiko sau, savanorystei, galimybę sustabdyti laiką ir skirti laiko savianalizei, kelionėms, kitų kultūrų pažinimui. Galiausiai ji ryžosi sustoti ir pamąstyti, kuria linkme nori judėti toliau.
Taip ji pusmečiui atsidūrė Pietryčių Azijoje. Čia S. Pangonytė savanoriavo bei keliavo.
Nežino, kad reikia plauti rankas
Savanorystę S. Pangonytė pradėjo Tailande: vienoje saloje dvi savaites dirbo su benamiais šunimis. Čia valkataujančių apleistų šunų ir kačių pilna, jie stebina atvykstančius turistus. Tuo metu vietiniai salos gyventojai šunis muša, bando papjauti. Penki savanoriai prižiūrėjo apie šimtą šunų: juos skiepijo, vedžiojo į paplūdimius palakstyti, taip pat ieškojo paramos šunų maistui ir vakcinoms. Lietuvė šunis fotografavo, kad šie skelbimuose būtų patrauklūs ir žmonės juos priglaustų.
Toliau S. Pangonytės savanorystė laukė Filipinų Bantayan saloje, praėjusių metų lapkritį nukentėjusioje nuo prasiautusio taifūno „Yolanda“. Dar Lietuvoje mergina ėmė ieškoti nusiaubtose salose dirbančių organizacijų. Ji pasirinko organizaciją „Young Pioneer Disaster Response“, kurios tikslas konkretus – atstatyti taifūno metu sugriautus namus.
Atvykus lietuvei, salos žmonės maisto turėjo, tačiau 10 tūkst. šeimų gyveno be stogo: glaudėsi Jungtinių Tautų parūpintose palapinėse. Artėjo lietaus sezonas, o su juo – galimi nauji taifūnai. Organizacija siekė atstatyti kuo daugiau namų.
Savanoriai dažniausiai socialiniuose tinkluose ir iš draugų surinkdavo pinigų ir užsakydavo reikalingų medžiagų. Vyrai dirbo sunkiuosius darbus – statė namus, o moterys pjaudavo bambukus, dažydavo, klijuodavo. Vieno namo statyba trukdavo apie dvi savaites.
Antras S. Pangonytės laukęs darbas – pagalba vaikams. Juos lietuvė mokė anglų kalbos, rankas plautis su muilu. „Tai, kas mums, europiečiams, norma, jiems nesuprantama. Ten nėra natūralu prieš valgį, po darbo nusiplauti rankas. Rengėme net lėlių teatrą – aiškinome, kodėl šiukšles reikia mesti į šiukšlių dėžes, kaip plautis rankas“, – pasakojo S. Pangonytė.
Pašnekovei teko bendrauti su namų netekusiais žmonėmis. „Labiausiai nustebino, kad po pusės metų, kai kūrėme video, žmonės aiškino pripratę prie nelaimių. Praradimai juos tik užgrūdino, jie laimingi gyvena toliau. Stebėjausi, kad po pusmečio nuo nelaimės žmonės buvo atsigavę, laimingi, susitaikę su netektimi“, – prisiminimais dalijosi apie tris savaites saloje praleidusi lietuvė.
Stebino bekojai, berankiai ir prekyba vaikais
Iš Filipinų S. Pangonytė savaitei išvyko savanoriauti į Balio salą. Tai buvo socialinė programa, skatinusi baliečius grįžti prie organinio žemės ūkio. Merginai teko dirbti su bendruomenėmis, su vaikais, mokyti juos sodinti. Salos gyventojai stokoja maisto ir yra skatinami imtis žemės ūkio, keistis užsiauginamais produktais.
Per pusmetį mergina aplankė Tailandą, Kambodžą, Vietnamą, Filipinus, Malaiziją ir Indoneziją. Kiekvienoje šalyje S. Pangonytė praleido maždaug po mėnesį. Autobusai, naktiniai traukiniai, lėktuvai, motoroleriai. Tokiu transportu lietuvė keliavo po Pietryčių Aziją.
„Azija – labai pigi šalis, kur gali pragyventi už kelis dolerius per dieną. Kiek konkrečiai pinigų reikia, pasakyti sunku, nes tai priklauso nuo poreikių. Išgyvenimui užtenka 20 Lt per dieną, jei nori keliauti laisvai, valgyti, ką nori, gyventi, kur nori, manau, 60-80 Lt dienai pakaks”, – sakė S. Pangonytė.
Jos teigimu, kiekviena šalis viršijo lūkesčius ir buvo savotiškai žavi, skirtinga, tačiau artimiausia širdžiai pagal kultūrą, žmonių nuoširdumą ir gautas patirtis buvo Filipinai.
Labiausiai keliautoją sukrėtė Kambodža. „1975 m. buvo didžiulis karas tarp Birmos, Tailando ir Kambodžos ir vietiniai vykdė genocidą prieš savus, kas trečią gyventoją nužudė arba suluošino. Kai keliauji per šalį, matai žmones be rankų, be kojų – pavyzdžiui, žmogus ranka mina vežimą. Tai pati skurdžiausia šalis, kurioje teko lankytis“, – teigė S. Pangonytė.
Šioje šalyje į turistą visi žiūri kaip į pinigų maišą, o pirmas žodis, kurį išmoksta vaikai, būna „one dollar“ (vienas doleris - DELFI). Tai šalis, kurioje mergina nesijautė labai saugi. „Ten labai liūdna, gaila vietinių gyventojų. Nesakyčiau, kad patiko – buvo įdomu pamatyti, bet buvo labai liūdna“, – kalbėjo pašnekovė.
Dar vienas ją sukrėtęs dalykas – perspėjimai turistams nepirkti vaikų. Juos vietiniai gyventojai pardavinėja tikėdamiesi, kad turtingi užsieniečiai įsivaikins.
Kaip netapti žiurkėnais
Ant pečių tempdama kuprinę, mergina bandė pažinti žmones ir kultūrą. Ji keliavo viena, tačiau nuolat sutikdavo kitų keliautojų, tarp jų – nemažai lietuvių. Tad jei nori kompanijos, panašiose kelionėse niekada nebūsi vienas. Meditacijos, jogos stovyklos, savęs ieškojimas – taip atrodė Sandros kelionė.
„Visi klausia, ar atradau save. Tačiau savęs ieškojimas yra nesibaigiantis procesas. Aišku, yra daug mažų pastebėjimų, nes daug laiko buvo ir knygoms, ir pokalbiams su naujais įdomiais žmonėmis“, – po pusmečio klajonių pasakoja S. Pangonytė.
Iki kelionės savo gyvenimu ji buvo patenkinta ir nenorėjo kažko kardinaliai keisti. S. Pangonytė tiesiog turėjo seną svajonę – sustabdyti rutiną, į kurią esame įsisukę kaip žiurkėnai, truputį sustoti ir pasilikti laiko sau. „Grįžus noro kažką kardinaliai keisti nėra, yra didelis susižavėjimas Azija ir noras ten sugrįžti. Jaučiuosi ne viską pasiėmusi iš šio regiono. Galbūt atėjo didesnis besimėgavimas gyvenimu, šia akimirka, vertinimas to, ką jau turi. Atėjo nušvitimas ir supratimas, kad nereikia važiuoti toli kažko ieškoti, nes viską, ko mums reikia, turime čia“, – kalbėjo pašnekovė.
Keliaudama mergina suprato, koks mažas pasaulis. Pasitaikė neįtikėtinų situacijų, kai kur nors Kombodžoje sutikdavo visiškai nepažįstamą žmogų ir paaiškėdavo, kad su juo turi bendrų draugų lietuvių. Arba Kombodžoje sutiktus keliautojus vėliau pasisekdavo sutikti Indonezijoje.
Gyvena prasčiau, bet yra laimingesni
Pašnekovė pastebi, kad daug Lietuvos žmonių įstrigę laike. Jie sako, kad gyvenimas teka pro šalį, skundžiasi dėl stagnacijos, kiti sako taip įsisukę į darbą, kad neturi laiko sau, dirba tik tam, kad uždirbtų pinigų ir nusipirktų daiktų, kurie padarys įspūdį kitiems žmonėms. „Manau, kuo pasaulis turtingesnis, visa Vakarų Europa, JAV, turime vis didesnes sąsajas su materialiais daiktais ir esame įsisukę ne į vertybes, o į turinio pasaulį: darbas, pinigai, daiktai. Vertybės, kurias atradau Azijoje, visiškai kitokios“, – kalbėjo S. Pangonytė.
Pavyzdžiui, į maistą azijiečiai žiūri kaip į didžiulę dovaną, bando įsivaizduoti, koks buvo maisto kelias iki atėjimo ant lėkštės. Azijiečiai į mus žiūri kaip į etaloną, į kurį reikia lygiuotis pagal materialinius dalykus. Tuo metu vakariečiai į Azijos kraštus vyksta pasisemti dvasinių dalykų.
Žmonės Pietryčių Azijoje gyvena gerokai prasčiau nei mes, tačiau kur kas laimingesni. Jie sugeba būti laimingi gyvendami labai paprastą gyvenimą. Tai iš dalies lemia ir budizmas, propaguojantis pagalbą kitiems, savianalizę, dvasinius dalykus. Aišku, Azijoje ir klimatas malonesnis nei Lietuvoje.
S. Pangonytė nori paskatinti tautiečius prisidėti prie savanoriavimo, taip pat skatinti moteris keliauti vienas: nebijoti, būti drąsias. Žinoma, reikia pasirinkti kelionėms tinkamas vietas ir būti atsargioms, tačiau jos keliauti kraštai – vieni saugiausių moterims.
„Norėčiau palinkėti, kad visi žmonės daugiau klausytų savo širdies, sektų svajonių link ir nebijotų, nes kai labai nori, pasaulis tau padeda sudėlioti, kad svajonė būtų įgyvendinta. Štai ir mano atveju viskas susidėliojo: darbas suteikė šansą sugrįžti, kai pradėjau taupyti, supratau, kad neišleisdama pinigų netampu nelaimingesnė. Viskas galvoje daug sudėtingiau nei iš tikrųjų yra“, – įsitikinusi pašnekovė.