Po nelaimės sunkiai besiverčiančiai šeimai finansinės paramos Panevėžio savivaldybės paprašiusią Dembavos kaimo bendruomenę šokiravo miesto vadovų atsakymas, esą remiami tik nukentėjusieji nuo gaisro arba sunkiai sergantieji. Skausmo sugniuždyta velionės šeima, Panevėžio valdininkų nuomone, nepatenka nė į vieną grupę.

Tokio nejautrumo apstulbinta kaimo bendruomenė nenuleidžia rankų – nepraranda vilties įrodyti, kad žmogiškumas yra aukščiau už bet kokius teisės aktus.

Praleido progą pasirodyti geri

Dėl materialinės pagalbos Evelinos šeimai Dembavos bendruomenė į Panevėžio savivaldybę kreipėsi dar metų pradžioje. Po gero mėnesio sulaukė Socialinės paramos skyriaus vedėjo Viktoro Michailovo atsakymo, jog miesto Tarybos patvirtintas aprašas numato, kad dėl vienkartinės paramos į Savivaldybę gali kreiptis tik asmenys, gyvenamąją vietą deklaravę ir nuolat gyvenantys mieste. Evelinos šeima, nors ir deklaravusi gyvenamąją vietą Panevėžyje, gyvena jo priemiestyje Dembavoje.

Tokį raštą palaikiusios nesusipratimu bendruomenės atstovės pasiprašė priimamos miesto vadovų. Tai, ką praėjusią savaitę išgirdo mero kabinete, moteris apstulbino. 

Anot bendruomenės pirmininkės Daivos Juodelienės, meras Vitalijus Satkevičius su administracijos direktorės pavaduotoju Žydrūnu Kvedaru pareiškė privalantys laikytis įstatymo raidės. Valdininkai pasiteisino, kad kliūna ne tik gyvenamoji nelaimėlių vieta – jie nėra nei padegėliai, nei sunkiai sergantys.

„Būna akimirkų, kai gyvenimas mums suteikia galimybių pasirodyti netgi geresniems nei esame. O čia atsitiko atvirkščiai. Kas aukščiau – įstatymo raidė ar žmogiškumas?“ – klausė N. Juodelienė.

Akistata su žudiko broliu

„Ar sudegti gyvai nėra žiauriau nei nukentėti nuo gaisro?“ – miesto vadovų argumentas šokiravo dembaviškę gydytoją Nijolę Ryžkuvienę. 

Anot jos, kad Evelinos artimiesiems reikalinga finansinė pagalba, akivaizdu visai bendruomenei. Niekada pinigais nesišvaisčiusios vienuolikmetį sūnų auginančios šeimos materialinė padėtis po tragedijos pablogėjo.

„Ar tie vadinamieji valstybės tarnautojai bent suvokia, kiek šeima išleidžia pinigų vaistams, kad jai reikia ne tik advokatų, bet ir psichologų pagalbos? Kad Evelinos mamai kirpėjai dreba rankos ir ji nebegali tiek dirbti, kaip iki nelaimės? Kad šeimoje auga mažametis, kuris per Kalėdas iki vidurnakčio nėjo miegoti laukdamas Kalėdų Senelio? Jie gyvena labai kukliai – pirtelės viename kambarėlyje, nes iki tragedijos buvo pradėję statytis namą“ – stebėjosi N. Ryžkuvienė. 

Sunku suvokti, ką turėjo jausti Savivaldybės Socialinės paramos skyriuje dirbanti Evelinos močiutė, kai pas ją tvarkyti dokumentų dėl socialinės pašalpos atėjo vieno iš anūkės žudikų brolis.
„Žudiko artimieji pašalpą gauna, o aukos šeimai ji nepriklauso – ar tai ne absurdas?“ – klausia gydytoja.

Mato politinį šou

N. Ryžkuvienė neabejojo, kad miesto Savivaldybės parama gedinčią šeimą pasieks dar iki Velykų. 

„Tikėjau, kad pirmas pagalbos ranką išties krikščioniškas vertybes skelbiantis Panevėžio meras. Jei iš ryto meldiesi Dievui, turi turėti ir pilietinės drąsos padėti vargšui“, – mano dembaviškė. 

Savivaldybės neigiamas atsakymas, anot N. Ryžkuvienės, buvo visiškai netikėtas, nes iš karto po pernai rugsėjį įvykusios nelaimės būtent Panevėžio meras skubėjo parodyti susirūpinimą. Tuomet sukvietęs neeilinį miesto Tarybos posėdį V. Satkevičius reikalavo dėl tragedijos pasiaiškinti Bendrojo pagalbos centro Šiaulių skyriaus viršininką, taip pat Panevėžio policijos komisariato vadovus. Dabar dembaviškiai mano, kad toks mero aktyvumas tebuvo politinis šou. 

„Mero paklausiau, o koks gi buvo to neeilinio Tarybos posėdžio rezultatas? Man atsakė: sugavo banditus. Negi jis toks naivus, kad mano, jog Taryba prisidėjo prie tyrimo?“ – piktinosi N. Ryžkuvienė.

Skausmas trukdo darbui

Velionės Evelinos mamos Ilonos Kielienės skausmo praėję aštuoni mėnesiai nenuslopino.
„Su dukra mintyse vis kalbu, kol, suvokusi, kad jos nebėra, kad tai tik mano pasąmonėje tebeaidintis jos balsas, pašoku išpilta šalto prakaito. Mintys apie Evelinutę neapleidžia nei dieną, nei naktį“, – pripažįsta mama. 

Tragedija šeimos gyvenimą pakeitė negrįžtamai. Prarasta sveikata, sunku sudurti galus, visa materialinė ir moralinė atsakomybė krito ant tėčio pečių.

Individualiąja veikla besiverčianti I. Kielienė po nelaimės kurį laiką negalėjo dirbti. Kadangi juodžiausią gyvenimo tarpsnį liko nesumokėjusi mokesčių Ligonių kasai, netekties pakirsta motina neteko teisės į valstybės mokamą gydymą. Tačiau ir sugrįžusios į darną I. Kielienės pajamos gerokai krito. 

„Kerpu nuolatinius klientus. Kiekvienam nepažįstamajam nepaaiškinsiu, kaip jaučiuosi. O kartais visai negaliu kirpti, atvažiuoju į darbą tik su žmonėmis pabūti“, – „Sekundei“ pasakojo I. Kielienė.

Nesulaukė nė atsiprašymo

Nelaimės akivaizdoje šeima suvokė skaudžią tiesą: ištikus bėdai valstybė savo piliečius palieka kapanotis patiems. 

Evelinos artimiesiems policija netgi nesugebėjo pasiūlyti psichologo pagalbos. O su pagalbos desperatiškai bandžiusia prisišaukti Evelina telefonu kalbėjusia Bendrojo pagalbos centro darbuotoja buvo pasirūpinta kaip reikiant – jai pasiūlyta ir psichologo konsultacija, ir poilsio dienų.
I. Kielienė sako po nelaimės išmokusi atskirti tikrąjį žmogiškumą nuo tik deklaruojamo. Už palaikymą, jaučiamą iki šiol, ji dėkinga Dembavos bendruomenei, kaimo mokyklos pedagogams, savo globa apglobusiems sesers netekusį I. Kielienės 11-metį sūnų.

Valstybės institucijų, nesugebėjusių įvykdyti pareigos išgelbėti žmogų, negebančių ir atjausti, abejingumas jos nestebina. 

„Dėl miesto Savivaldybės požiūrio man neskauda, tik liūdna, o skauda dėl tragedijos“, – sako mama. 

I. Kielienės šeima tebelaukia ikiteisminio tyrimo pabaigos. Panevėžyje gyvenantys žudikų artimieji kol kas nerado drąsos aukos šeimos nė atsiprašyti. 

„Gal žudikai iš tokių šeimų, kurioms skauda tik dėl savo vaikų likimo“, – paaiškinimo ieško Ilona.

Svečiams pinigų užtenka

Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Viktoras Michailovas tvirtino nematęs galimybių, kaip teisėtai miestas galėtų paremti žiauriai nužudytos mergaitės šeimą.

„Tvarkos apraše patvirtinta, kad dėl vienkartinės paramos į Savivaldybę gali kreiptis asmenys, atitinkantys dvi sąlygas: deklaruoti ir gyvenantys Panevėžio mieste. Nepakanka deklaruoti mieste, o gyventi rajone“, – aiškino V. Michailovas.

Meras Vitalijus Satkevičius teisinasi, nors šeimą ir užjaučiantis, bet nematantis, kaip jai padėti. Anot miesto vadovo, paskutinis žodis priklauso ne jam, o teisės aktus paraidžiui skaitantiems teisininkams. 

Dembavos bendruomenės prašymas šiai šeimai padaryti išimtį ir užsimerkti prieš teisės aktus, mero nuomone, per daug emocingas. Be to, V. Satkevičius svarsto, kad valstybė savo pareigą jau atlikusi – tragedijos ištiktą šeimą 2000 Lt parėmė rajono Savivaldybė.

„Lietuva viena su 60 kišenių, tai yra savivaldybių. Iš vienos parama buvo skirta. Negalima sakyti, kad nieko negavo. Jei išmokėta vienos savivaldybės, tai išmokėta. Jei yra koks teisinis būdas padėti, padėsime, o jei ne, nieko negalime padaryti“, – teisingumą supranta meras. 

Metų pradžioje skirstant Savivaldybės biudžetą dalis lėšų atiduodama mero fondui. Šiais metais merui savo nuožiūra panaudoti Taryba patikėjusi 50 tūkst. Lt. 

V. Satkevičius aiškina iš šios kišenės nelaimėliams atseikėti negalintis – lėšos skirtos tik reprezentacijai: gėlėms, suvenyrams, vaišėms ir panašiems miesto įvaizdį esą keliantiems dalykams.

Vitalijus Satkevičius

„Jau daug pinigų išleista, nes buvo daug rimtų renginių. Ir iki metų pabaigos dar daug svečių atvažiuos“, – rezervo lėšas planuoja meras.

Rajonas nesukūrė problemos

Pačių sukurtus teisės aktus baksnojančių Panevėžio valdininkų visiška priešingybė jų kolegos rajone. 

Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktorius Vitalijus Žiurlys pamena, kad gavus Dembavos bendruomenės prašymą paremti žiaurios tragedijos ištiktą šeimą niekam nė minčių nekilo, kad jis galėtų būti netenkinamas. Administracijos direktorius tvirtino, kad Savivaldybė skirdama socialinę paramą irgi reikalauja, kad jos prašantysis gyventų ir būtų deklaravęs gyvenamąją vietą rajone. Tačiau šiuo atveju rajono politikai ir valdininkai, užsimerkę prieš pačių sukurtus apibrėžimus, kenčiančiai šeimai paramą renkančiai Dembavos bendruomenei paaukojo 2000 Lt. 

„Kai tokia skaudi nelaimė, ar mes turėjome moralinę teisę reikalauti žmonių, kad būtinai atitiktų visas sąlygas? Jokiuose šalies įstatymuose, jokiuose teisės aktuose nėra parašyta, kad savivaldybė paramą gali suteikti tik tos teritorijos gyventojams. Taisykles susikuria pačios savivaldybės, jų valia padaryti ir išimtis“, – mano V. Žiurlys.

Bendrasis pagalbos centras tikslios vietos nenustato

Bendrasis pagalbos centras (BPC) ir dabar dar negali nustatyti tikslios besikreipiančio asmens buvimo vietos. Jos nustatymo diapazonas gali siekti net iki 20 kilometrų. 

Panevėžio padalinio veiklą kuruojančio Šiaulių skyriaus viršininko Nerijaus Adomavičiaus teigimu, tai priklauso nuo mobiliojo ryšio operatorių antenų buvimo vietos. Miesto teritorijoje, kur tokių antenų tankis didesnis, paklaida gali siekti apie pusė kilometro, kaimiškose, miškingose vietovėse – ir 10–20 kilometrų.

Nustatyti pagalbos besikviečiančio žmogaus buvimo vietą tuojau pat turi galimybę tik du Bendrojo pagalbos centro skyriai – Vilniaus ir Klaipėdos. Panevėžio padalinio techninės galimybės leidžia nustatyti skambinančiojo buvimo vietą per maždaug 4 minutes. 

Panevėžio padalinys gyvuos iki liepos 20-osios, bet jau nuo birželio 18-osios iš Panevėžio apskrities skambinant bendruoju pagalbos telefonu 112, atsilieps operatorė Vilniaus skyriuje.
Besišaukiantieji pagalbos nebebus sujungiami su specialiosiomis tarnybomis, o dar kalbant telefonu operatorius joms perduos duomenis elektroniniu būdu.