Kalėjime prabėgo didžioji dalis gyvenimo – sėdi jau 40 metų
Blaivybę propaguojančios asociacijos „Laisvas žmogus“ prezidentė psichologė Tatjana Ščiurina, kuri ne tik skaito paskaitas visuomenei apie alkoholio žalą, bet ir dirba su įvairiomis pažeidžiamomis grupėmis, tarp jų ir kaliniais, teigia, kad visų jų istorijos prasideda labai panašiai – nuo nekalto noro gyventi linksmiau. Dauguma jų čia grįžta nuolat, kiti sėdi jau ilgus metus.
Štai vienas vaikinas kilęs iš turtingos šeimos, tačiau jis labai mėgo baruose girdyti draugus, kad jaustųsi „kietas“. O tam neužteko iš tėvų gaunamų pinigų – per vakarą išleisdavo apie 400 litų. Todėl pradėjo vogti, žinoma, galiausiai buvo sugautas – atsėdėjo dvejus metus, tačiau dar sėdėdamas rezgė planus, kaip išėjęs į laisvę bus protingesnis, atsargesnis, mokės vogti taip, kad jo nepagautų.
„Kitas vyras su neilgomis pertraukomis sėdi jau 40 metų – nuo 15 metų. Į kalėjimą jis jau pateko apie 20 kartų po keletą metų – vos tik išeina, vėl iškart atsiduria kalėjime. Dabar jam bus 55 metai. Per tą laiką jis spėjo vesti, tačiau žmona mirė nuo alkoholizmo. Turi jau suaugusią dukrą, kuri šiuo metu Anglijoje, ir šešis anūkus, mintimis apie kuriuos tik ir gyvena. Aštuonis kartus bandė gydytis nuo alkoholizmo, bet nepadėjo“, - pasakojo pašnekovė.
Pagal T. Ščiurinos taikomą metodiką žmonės, norintys atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio, turi rašyti dienoraštį, kuriame dėlioja savo mintis tiek apie praeitį, tiek apie dabartį ir ateitį. Su kai kuriomis kalinių įžvalgomis psichologė sutiko pasidalinti ir su DELFI skaitytojais.
Štai ką rašo minėtas vyras, kuriam kalėjimas – jau ne antri, bet pirmi namai (kalba taisyta): „Pradėjau vartoti alkoholį nuo 10 metų. 19 metų jau buvau pripažintas chronišku alkoholiku. Aštuonis kartus mane bandė gydyti, tačiau valdžia viena ranka mane skatino gerti, o kita bandė daryti vaizdą, kad mane gelbėja. Žinoma, aš turėjau pasirinkimą, tačiau nugalėjo girta valdžios politika. Visus savo nusikaltimus padariau dėl alkoholio. Mano gyvenimas buvo toks – arba blaivus kalėjime, arba girtas laisvėje. Aš vis dar gyvas tik todėl, kad esu uždarytas. Labai apgailestauju, kad padariau daug klaidų. Tačiau esu dėkingas Dievui, kad atradau išsigelbėjimo kelią. Dabar noriu gyventi blaiviai ir prašyti už savo nuodėmes Dievo atleidimo – už visą tą blogį, kurį padariau žmonėms. Dabar aš supratau, kad bausmė gali tapti atleidimo pradžia. Be jos negali būti atleidimo. Aš labai tikiu Dievo gailestingumu. Galima gyventi tikint, kad Dievas yra, ir galima gyventi tikint, kad Dievo nėra. Galima tikėti Dievą ir apsimesti, kad nežinome jo priešininko. Tačiau negalima gyventi tarnaujant ir Dievui, ir Šėtonui. Kiekvienu savo žodžiu, kiekvienu savo veiksmu mes tarnaujame arba vienam, arba kitam“.
Tikina, kad sėdi už sugyventinės žmogžudystę
Kitas T. Ščiurinos „klientas“ - 12 metų už žmogžudystę nuteistas vidutinio amžiaus vyras. Šiuo metu jis atsėdėjo jau šešerius metus, tačiau tikina, kad kali už savo sugyventinės, su kuria auga du jo nepilnamečiai vaikai, padarytą nusikaltimą. Esą būtent ji vienų bendrų išgertuvių metų peiliu nudūrė 77 metų močiutę. Jis tuo metu esą buvo nuvažiavęs iki parduotuvės degtukų, nes buvo dingusi elektra, o moteris pasakė, kas atsitiko, tik rytojaus dieną. Vyras padėjo paslėpti kūną, bet viskas išaiškėjo ir sugyventinė nužudymu apkaltino jį.
„Gėriau kartu su sugyventine, kol ši nesužeidė žmogaus, kuris vėliau mirė. Šiuo nusikaltimu apkaltino mane. Papuoliau į kalėjimą, čia šaukiausi Dievo, verkiau, pradėjau melstis, atgailauti, skaityti Bibliją. Taip pradėjo augti mano tikėjimas, keitėsi charakteris, mąstymas, požiūris į gyvenimą, į save, į šeimą. Supratau, kad gyvenau apsvaigęs, todėl dabar lankau užsiėmimus, kaip gyventi sąmoningai, blaiviai.
Dienoraštį rašau jau pusę metų. Kuo toliau, tuo aiškiau matau, koks baisus yra alkoholis ir ką jis daro. Dabar suprantu, koks jis klastingas. Esu tikras, kad gyvensiu blaiviai ir to mokysiu savo dukrą, kuri jau paauglė. Kadangi vaikas gyvena tokioje pragertoje visuomenėje, bijau, kad ją paveiks visuomenės pavyzdys. Padarysiu viską, kad taip nebūtų. Ir dabar per susitikimus ir pokalbius telefonu savo dukrai duodu labai daug medžiagos, kad ji tikrai gyventų sąmoningai ir blaiviai – jokių sidrų, miksų ir energinių gėrimų, kadangi tokie spąstai ir vilioja vaikus pradėti vartoti alkoholį. O po to, kaip ir aš, sunku suvokti, reikia alkoholio ar ne. Man poreikis buvo siaubingas. Dabar, ačiū Dievui, neturiu jokių minčių apie alkoholį. Aš buvau apgautas ir labai gailiuosi“, - atviravo savo nusikaltimą neigiantis kalinys.
Gerti pradėjo nuo 12 metų
Pasak T. Ščiurinos, visi pas ją besilankantys kaliniai dėl savo elgesio kaltina alkoholį, tačiau prisipažįsta, kad blaivybę sugeba išlaikyti tik kalėjime, ir tai ne visada.
„Ateina vyras, jau atsėdėjęs ketverius metus. Jam dar liko dveji. Kadangi neturėjo nė vienos nuobaudos, kartą jam leido išvykti namo trims dienoms. Tačiau jau antrą dieną jis pasigėrė ir trečią dieną tiesiog fiziškai negalėjo išjudėti iš namų bei grįžti į kalėjimą. Policija vyko jo parsivežti, dėl to jam gerokai pratęsė bausmę. Jis buvo įtikėjęs, kad jei sugebėjo kalėjime negerti ketverius metus, neragaus alkoholio ir laisvėje. Tačiau nėra taip paprasta. Jo psichika jau yra užprogramuota ir jis negali atsispirti. Nors jis negėrė ketverius metus, ląstelės atmintį ir poreikį prisotinti organizmą alkoholiu turi septynerius metus. Juk alkoholis – narkotikas, todėl nereikia dėl to stebėtis. Beje, jis ketverius metus kalėjime net nerūkė, o grįžęs po šių trijų dienų pradėjo ir gerti, ir rūkyti. Kadangi kalėjime alkoholio vartoti negalima, tenka pasitenkinti vadinamuoju „čefyru“, - pasakojo pašnekovė.
Dar vienas jaunas vyras, greičiausiai neturintis nė 30 metų, atviravo, kad gerti pradėjo būdamas 12-14 metų. Jis iki šiol prisimena pirmąjį kartą. Šiuo metu jis praeina blaivinimo programą, lanko maldos grupę, lankosi pas psichologą ir mokosi kalėjime batsiuvio profesijos.
„Važiavome dviračiais prie upės ir vaikinai paėmė trijų litrų stiklainį alaus. Buvo labai smagu. Nuo 17-18 metų tapau pastoviu barų lankytoju. Ten gerdavome alų. Vėliau įsijungiau į klubinį gyvenimą, su alkoholiu išbandėme ir ekstazio tabletes. Labai patiko jų sukeliama euforiška būsena – visi atrodė tokie geri, o ir aš pats atsikratęs kompleksų. Alkoholis su narkotikais tapo savaitgalių kasdienybe, tačiau tam reikėjo pinigų, taigi pradėjau vogti. Norėjosi būti kietu vyruku, turinčiu daug pinigų, daug moterų, kad visi mane dievintų. Kartą apvogėme butą ir mus sugavo. Gavau trejus metus. Išėję toliau tęsiau savo gyvenimo būdą, ėmiau kasdien rūkyti marichuaną. Pradėjau ja prekiauti – išdalindavau draugams, kad jie parduotų.
Vėliau pradėjome iš automobilių vogti magnetofonus. Sėkmingai juos parduodavome, kol kaimynai neiškvietė policijos. Į laisvę išėjau su pakilusiu autoritetu, kadangi jau buvau sėdėjęs. Kartą, kai su draugais važiavome pirkti „žolės“, vienas pasiūlė pabandyti rūkyti heroiną. Dozės vis didėjo, nes kaifo užtekdavo neilgam, tačiau mes nelaikėme savęs narkomanais. Narkomanai mums buvo tik tie, kurie badėsi. Nepaisant to, vaikščiojau kaip zombis – tik vartojau narkotikus ir vogiau, kad gaučiau pinigų jiems. Galiausiai mane sugavo. Ačiū policijai – jie išgelbėjo man gyvybę. Jeigu ne jie, taip ir, gulėdamas ant žemės, būčiau numiręs. Išėjęs iš kalėjimo toliau vogiau. Kai mane vėl uždarė, svaiginausi ir čia. Zonoje pradėjau badytis, kad sutaupyčiau pinigų – reikėdavo mažesnės dozės. Pardavinėjau savo drabužius, maistą, kad tik galėčiau susileisti. Po vieno išėjimo iš kalėjimo „švarus“ gyvenau 3,5 metų, tačiau išvykęs į užsienį ir vėl pradėjau rūkyti žolę, vėliau perėjau prie kokaino, o grįžęs į Lietuvą vėl leidausi heroiną“, - pasakojo jaunas vyras.
Vietoj alkoholio – vaistai nuo peršalimo
Pasak T. Ščiurinos, narkotikai – taip pat dažnai, kaip alkoholis, atveda į kalėjimą. Pavyzdžiui, čia sėdi 30 metų vyras, kuris narkotikus pradėjo vartoti nuo 15 metų ir tik dėl to, kad turėjo didžiulį kompleksą – buvo labai spuoguoto veido. Narkotikai jam suteikdavo komfortišką būseną. Nors jis buvo iš turtingos šeimos, pradėjo vogti. Reikėjo prabangių viešbučių, meilužių, brangių dovanų joms. Jis guodėsi, kad po pusmečio išeis, bet neturi, kur eiti. Mama mirusi, draugės nėra.
„Apie alkoholį mes mąstome dvejopai: arba mes gersime saikingai, tvarkingai, arba prasigersime. Apie trečią kelią – kad galima visiškai apsieiti be alkoholio – viešoje erdvėje nekalbama. Susidaro įspūdis, kad blaivus žmogus niekam nereikalingas, nes jis protingas, šviesiai mąstantis, atsakingas, todėl juo negalima manipuliuoti. Deja, žmogaus psichika persmelkta vartotojiškumo filosofijos – „man turi viską duoti, o pats aš nelabai ką sukuriu“. Mes nuolat girdime: jei rūkysi, būsi „kietas“ (panašu, kad tai ypatingai paveikė mergaites – jos šiuo metu labai rūko), jei išgersi kokybiško alkoholio – būsi gurmanas. Socialinės reklamos apie alkoholio žalą nėra. Mus tik skatina kuo daugiau vartoti, o pasirinkimo asortimentas didžiulis“, - tikino T. Ščiurina.
Jos teigimu, priklausomybė išsivysto nejučia, o jos atsikratyti labai sunku. „Štai pažįstu moterį, kuri labai nori atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio nekeisdama jos į raminamuosius ar kitas svaiginančias priemones. Nuo 20 metų ji uostė amfetaminą, kartais vartojo ekstazį, rūkė žolę. Prasidėjus depresijai jai buvo išrašyti antidepresantai. Jie padėjo, bet kurso baigti neleido draugas. Tuomet ji pradėjo vartoti alų, sidrą ir nejučia išsivystė priklausomybė. Bandė pusmečiui užsikoduoti, tačiau tuo metu ėmė gerti vienos firmos vaistus nuo peršalimo, kurie ją apramindavo ir šiek tiek apsvaigindavo. Viskas baigėsi kepenų uždegimu. Dabar ji sako, kad alkoholio, vaistų ir narkotikų derinys jai suteikė tik laimės iliuziją ir ligas“, - pasakojo pašnekovė.