48 metų amžiaus jo žmonai Rūtai buvo stuburo išvarža. Nebegelbėjo vaistai, reabilitacija, todėl gydytojai pasiūlė operacinį gydymą.
Pasak Valerijaus, iš pradžių operuoti planavo skyriaus vedėjas, bet buvo eilė, tad apsiėmė kitas labai geras chirurgas. „Aišku, kiekviena operacija yra rizikinga. Aš ir pats tai suprantu. Man ne tai skaudžiausia. Apmaudu, kad mirus žmonai manęs niekas apie tai neinformavo“, - jaudinosi tik ką su skrodimo išvada susipažinęs vilnietis.
Sakė, kad reanimacijoje
Pasak jo, žmona buvo operuota antradienį. Apie 21 valandą jis bandė skambintis į skyrių, bet niekas nieko nežinojo ir sakė, kad dar neatvežė iš reanimacijos. „Vienuoliktą nakties vėl bandžiau skambinti – širdis lyg nujautė, kad kažkas ne taip“, - pasakojo vyras.
Trečiadienį iš ryto jau pats pradėjo skambinėti po skyrius, reanimacijas ir kone tarp kita ko iš neprisistačiusios moters sužinojo, kad žmona mirė.
„Negalėdamas patikėti, paprašiau pasakyti vardą. Sako „Rūta“, tada paklausiau, kokia pavardė. Irgi sutapo. Liepė atvažiuoti pakalbėti“, - prisiminė našlys.
Pirmas toks atvejis
Ligoninėje Valerijų priėmė skyriaus vedėjas. „Gaila, kad neatėjo operavęs gydytojas. Būtų gi galėjęs žmoniškai paaiškinti, kas atsitiko. Man šokas irgi“, - kalbėjo sunkiai tramdydamas ašaras.
Pasak vilniečio, skyriaus vedėjas atsiprašė už visą kliniką, už visą skyrių, neva tai iš viso pirmas toks atvejis. „Kaip pasakė, operacijos metu buvo pažeista centrinė arterija ir ji nukraujavo, nors gydytojai bandė visaip gaivinti, pylė labai daug kraujo“, - pasakojo Valerijus, pridurdamas, kad galutinai viską išsiaiškino tik po skrodimo.
Našlio žodžiais, jam buvo siūloma atsisakyti skrodimo. „Bet pusę valandos pasėdėjęs, kad nors truputį nusiraminčiau, perklausiau, ar tai – chirurgo kaltė. Skyriaus vedėjas pasakė, kad taip. Tada nusprendžiau taip nepalikti, paviešinti atvejį, kad žmonės žinotų“, - sakė V. Lapajevas.
Anot vyro, gyvenime visko pasitaiko, „bet gi reikia būti žmonėmis, pranešti“.
Nelaimės ženklai
Vilnietis dar nematė velionės žmonos. Jaudinosi prisimindamas, kad beveik 30 metų su ja nugyveno, susilaukė dviejų sūnų. Būtent jie tėvą palaiko morališkai, padeda ruoštis laidotuvėms.
„Žmonės sako, kad reikia stebėti ženklus. Kai prisimenu paskutinę mūsų dieną, suprantu, kad tų ženklų buvo, tik aš nemokėjau jų perskaityti. Planuota operacija buvo perkelta vėliau, kai važiavau po darbo pas žmoną, strigau kamščiuose. Ligoninėje vėl kelias valandas laukėme, kol priims. Sėdėdami juokavome, kad po 20-30 metų mūsų vaikai mus čia veš. Ir tada ji juokais pasakė: „Žiūrėk tik, kad tu manęs iš čia neišvežtum“, - prisiminė Valerijus.
Apgailestauja dėl pacientės mirties, bet nuo komentarų susilaiko
DELFI klausė, kodėl Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės administracija Valerijui nepranešė apie žmonos mirtį, teiravosi, kaip, kas ir kokiu būdu apie nesėkmingai pasibaigusias operacijas informuoja pacientų artimuosius, taip pat paprašė pakomentuoti aprašytą atvejį.
„Ligoninės administracija apgailestauja dėl pacientės mirties. Visos mirtys ligoninėje nagrinėjamos nustatyta tvarka. Neturėdami raštiško pacientės atstovo sutikimo, situacijos nekomentuojame“, - tokį atsakymą atsiuntė įstaigos atstovė spaudai Agnė Ignatavičienė.