Nakvynės namų gyventojai: alkoholikai, sveikuoliai bei vyrai, atidavę butus buvusioms žmonoms

Skirtingose Lietuvos vietose įsikūrę nakvynės namai – tarsi maža mūsų visuomenės kopija. Čia, nublokšti skaudžių gyvenimo istorijų, glaudžiasi patys įvairiausi žmonės.

Butelius ir metalą renkantis sveikuolis maitinasi žolėmis ir spaudžia sultis

„Mūsų istorijos labai panašios – žmogus netenka būsto, yra priklausomas nuo alkoholio arba turi negalią“, - teigė Telšių socialinio paslaugų centro Nakvynės namų Socialinio darbo organizatorė Genovaitė Kuzminskienė.

Štai neseniai čia atsidūrė 67 metų vyras, kuris 8 metus gyveno pas ūkininką fermoje ir be atlygio – tiesiog už maistą ir stogą virš galvos – dirbo visus ūkio darbus. Prieš ketverius metus vyrui buvo paskirta pensija, tačiau nors ji buvo pervedama į jo vardu atidarytą sąskaitą, buvo nuimama be jo žinios. Pastarasis net nežinojo, kad gauna pensiją. Išsiaiškinus šį faktą nakvynės namų darbuotojams pradėtas ikiteisminis tyrimas.

„Tačiau dabar žmogus jau išsikraustė iš mūsų. Atvažiavo moteris ir išsivežė jį į savo ūkį. Tai jau kitas ūkis. Jis turi priklausomybę nuo alkoholio, bet yra geras darbininkas, nesibaido darbo, todėl tikrai naudingas ūkyje“, - pasakojo pašnekovė.

Kitas pensininkas – jau etatinis gyventojas – nakvynės namuose apsistoja šaltuoju metų laiku, o vasarą gyvena garaže, kuriuo jam kažkas leido naudotis. Šis vyras pragyvenimui prie menkos, vos 350 Lt siekiančios pensijos prisiduria užsiimdamas, kaip pats sako, savo „verslu“ – rinkdamas butelius ir ieškodamas metalo. Jam siūloma apsigyventi prie senelių namų esančiuose savarankiško gyvenimo namuose, bet jis atsisakė, nes mano esantis per judrus, kad gyventų senelių namuose.

„Jis išsiskyrė su žmona ir visas turtas liko jai. Dabar jo toks gyvenimo būdas, netgi tokia gyvenimo filosofija ir nieko nepakeisi. Beje, jis yra sveikuolis, maitinasi žolėmis, sultis spaudžiasi, kai gauna daržovių iš Maisto banko, geria įvairias žolelių arbatas. Per metus vieną ar du kartus užgeria, tačiau likusiu metu visiškai nevartoja alkoholio. Taigi iš jo net galima pasimokyti sveiko gyvenimo būdo. Ir kaip pensijinio amžiaus žmogus jis labai gerai atrodo. Apsirengęs taip pat tvarkingai – nepasakysi, kad iš nakvynės namų. Važinėja po miestą dviračiu, kažkur palikęs jį pririša prie stulpo. Taigi atrodo kaip eilinis miestietis. O ar jis pats patenkintas tokiu gyvenimo būdu? Viskas priklauso nuo nuotaikos. Kai skundžiasi, kad jam sunku be stogo virš galvos, tuomet sakau – keisk kažką. Bet jis nenori“, - pasakojo socialinė darbuotoja.

Pasak jos, nakvynės namų gyventojų amžius pastaruoju metu jaunėja – pasitaiko net 20-mečių. Šiuo metu jauniausias 31 metų vyras. Jis yra kurčnebylys, neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos: buvo apsivogęs ir gan ilgai už tai atsėdėjo.

„Visi gyventojai galėtų rasti darbo pas ūkininkus, bet nenori, kadangi ten dirbti sunku. Tik kai Darbo birža pasiūlo, jau neturi išeities, turi tam tikrą laiką atidirbti, kad neprarastų pašalpos. Dar lieka viešieji darbai – valo gatves, pjauna žolę. Manau, randa ir padienių darbų – pavyzdžiui, malkų paskaldo. Atlygį gauna arba pinigais, arba maistu.

Daugėja išsiskyrusių vyrų, kurie turtą palieka šeimai

Panevėžio socialinių paslaugų centro Nakvynės namų vadovas Aurelija Skudienė taip pat sutiko, kad nakvynės namų gyventojų amžius jaunėja.

„Anksčiau pas mus ateidavo nuo 45-50 metų, dabar sulaukiame jau ir 30-mečių. Didžioji dalis jų turi psichikos ligą, kuri nėra įvertinta taip, kad žmogui būtų suteikta nuolatinė globa kurioje nors institucijoje, bet savarankiškai gyventi jis negali. Gydytis jie nesutinka, todėl tampa niekieno žmonėmis, neatitinka nė vienos įstaigos kriterijų. Su jais būna įvairiausių situacijų. Tenka kviestis į pagalbą medikus, bet jie taip pat nenoriai važiuoja, nes supranta situaciją – jei žmogus pats nesutinka gydytis, jo niekur per prievartą negalima patalpinti", - sakė A. Skudienė.

„Yra nemažai jaunų vyrų, kurie išsiskyrė, butą ar bendrabučio kambarį po skyrybų paliko žmonai su vaikais, o patys iš pradžių bandė nuomotis, tačiau gal ir dėl gyvenimo krizės paslydo, pradeda vartoti alkoholį ir nebesugebėjo išsimokėti nuomos. Beje, tokių atvejų daugėja. Kartais nuo smurtaujančio vyro bėga moterys. Tačiau jos pasirodo tik tuomet, kai pasiekia dugną – nebegali nei be jo gyventi, nei su juo. Deja, dažnai jos linkusios laukti, kol vieną dieną jas ir užmuš, kad ir kaip ciniškai skambėtų. Šių moterų amžius – nuo 40 iki 50 metų. Šiuo metu pas mus gyvena viena moteris, kuri turi protinį atsilikimą, tačiau su ja tikrai galima susikalbėti, ji klauso mūsų patarimų ir nekelia jokių problemų. Nors šiuo metu ji nevartoja alkoholio, dėl anksčiau buvusios priklausomybės jai išsivystė liga. Ir dėl tokios diagnozės negalime jos patalpinti nė į vieną įstaigą. Tačiau negi nereikia žmogui padėti vien todėl, kad jis turi problemų dėl praeities? Juk šiandien jis nebegeria, mes nežinome kodėl, tačiau tai faktas. Ir kol kas mes nežinome šios moters ateities“, - teigė pašnekovė.

Vaikai išmeta iš namų savo tėvus

Paklausta, kokia istorija sukrėtė labiausiai, A. Skudienė atviravo, kad jai skaudžiausia matyti, kaip savo senus tėvus atveža vaikai.

„Senukai vaikams padovanoja nekilnojamąjį turtą, o vaikai juos atveža pas mus. Praktiškai išmeta iš namų ir dar paprašo neviešinti to. Tai normalų gyvenimą iki šiol gyvenę žmonės, kurie, čia pakliuvę, labai išgyvena. Jie turi kokią nors senatvinę ligą, dėl kurios jiems reikia priežiūros, o vaikai nenori ja užsiimti. Kai bandau klausti, kodėl jie nepasirūpina, kad tėvai bent jau gyventų senelių namuose ir turėtų atitinkamą priežiūrą, šie atsako labai paprastai – per daug rūpesčių. Esą pas įvairius gydytojus reikės vaikščioti pusę metų, tiek laiko jie neturi, nes reikia išvažiuoti, dirbti ar dar kuo nors užsiimti. Esą taip ir būtų padarę, bet kai sužinojo, kiek daug dokumentų reikia tvarkyti, palieka šį darbą atlikti mums. Ir daugiau nebesidomi savo tėvais, nelanko, neskambina apie juos pasiteirauti. Tuomet ir pagalvoji: kur dingo mūsų vertybės, kur ritasi jaunoji karta. Juk tai normalūs visuomenės piliečiai, sėkmingai dirbantys ir geras pareigas užimantys. Man atrodo, anksčiau artimuosius labiau brangindavo“, - prisiminė nakvynės namų vadovė.

Dukra maždaug po 40 metų susirado tėvą

Tiesa, būna ir sėkmingų istorijų. Nakvynės namai gauna šiek tiek lėšų, už kurias gali siųsti savo gyventojus gydytis nuo priklausomybės alkoholiui. Pernai buvo paguldyti keturi vaikinai.

„Apie dviejų likimą nieko nežinau, vienas grįžo prie ankstesnio gyvenimo būdo, o vienas išlipo iš šios duobės, susirado draugę, įsigijo būstą, turi gerą darbą ir dabar labai džiaugiasi. Sako, niekada negalvojęs, kad galima taip gyventi – normalų gyvenimą, šeimoje, be alkoholio. Juo ir darbdaviai džiaugiasi, moka gerą atlyginimą, priedus. Tuo tarpu visi jo artimieji ir toliau vartoja alkoholį. Jis bandė ištraukti seserį, bet ši atsisakė gydytis. Dabar su artimaisiais jis palaiko silpnus ryšius, nes gyvena visai kitokį gyvenimą.

Turime vieną ilgametį gyventoją, kuris pas mus atvyko iš įkalinimo įstaigos. Jis buvo apgautas – jo vardu buvo nupirkta žemė. Anksčiau buvęs priklausomas nuo alkoholio, jau daug metų negeria, tapo mūsų tarybos nariu, kartu su administracija sprendžia visus gyventojų reikalus, tikrai yra labai puikus žmogus, vertas pagarbos. Po daug metų jį susirado dukra ir dabar jie palaiko labai gražius, šiltus santykius. Tik persikelti gyventi pas ją nenori, nes jaučiasi nenusipelnęs, kadangi jos neaugino. Nuvažiuoja tik paviešėti, tačiau jie susiskambina praktiškai kasdien. Moteris tiesiog norėjo pamatyti tėvą, ir tiek. Nieko gera nesitikėjo, todėl labai nustebo radusi visai kitokį žmogų nei tikėjosi“, - pasakojo A. Skudienė.

Pasak pašnekovės, pastaraisiais metais labai daugėja aferistų apgautų žmonių, kurie stogą virš galvos praranda dėl skolų. Žmonės, dažniausiai senyvo amžiaus, patiki pažadais ir savo vardu, užtvirtindami savo parašu, paima kreditus ar brangias prekes išsimokėtinai. Mat jų pajamos neretai visai pakankamos – anksčiau į pensiją išėję žmonės jas gauna tikrai nemenkas – net iki 1400 Lt, jei prisideda neįgalumo pašalpa, suma dar labiau padidėja. Taigi jiems gali būti duodami net keli kreditai, tačiau vėliau jie nebesugeba išsimokėti skolų ir netenka būsto.

„Teisiškai jie nieko negali įrodyti, nes patys nuėjo ir padėjo savo parašą. Aferistai paprašo žmogų padaryti jiems paslaugą, pamoko, ką sakyti banke, ir žada atsidėkoti. Tačiau vėliau dingsta. Būna ir taip, kad žmogus atiduoda elektroninės bankininkystės kodus, o pašalpų ar pensijų dieną sukčius persiveda visus jo pinigėlius sau. Vien šiuo metu pas mus aštuoni tokie atvejai. Nežinau, kaip kituose miestuose, bet Panevėžyje toks reiškinys masiškai paplitęs“, - teigė A. Skudienė.