Šią savaitę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai įsigijo seniausią Vytauto Didžiojo atvaizdą Lietuvoje. Vytautą Didįjį kartu su kitų Europos valdovų atvaizdais XVI a. pr. nutapė ir paauksavo nežinomas vokiečių dailininkas. Specialistų tvirtinimu, tai rodo, kad Vytautas Didysis buvo laikomas vienu žymiausių Europos valdovų – greta Prancūzijos, Austrijos, Italijos, Vokietijos kunigaikščių.
Apie tai, kokia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto reikšmė Lietuvos istorijoje – DELFI pokalbis su R. Petrausku.
– Istorikas Alfredas Bumblauskas yra sakęs, kad valdant Vytautui iš beraštės tautos pradėjome eiti į krikščionišką Vakarų civilizaciją, su Vytautu prasidėjo europinės Lietuvos politikos pradžia. Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų vertinti Vytauto Didžiojo valdymą?
Tokią Vytauto svarbą nulemia ir kiti dalykai. Viena vertus, Viduramžių kontekste jis valdė ilgai: valdė 40 metų tais laikais, kai vidutinis žmonių amžius siekdavo iki 50 metų. Jis pats išgyveno iki 80 metų, tad prisidėjo ir biologinis veiksnys. Ir, aišku, tokį ilgą ir sėkmingą jo valdymą neabejotinai lėmė asmeninės Vytauto savybės.
Vytauto reikšmę neabejotinai galima nusakyti taip: tai tikrai visų laikų pats žymiausias Lietuvos valdovas – tiek tarptautiniu mastu, tiek Lietuvoje. Tokį Vytauto vaizdinį suformavoulavo jau žymus XV a. lenkų kronikininkas Janas Dlugošas, rašęs, kad tai žymiausias Lietuvos valdovas. Iš esmės toks pat vertinimas galioja ir šiais laikais.
– Kai kurie Lietuvos mokslininkai kalba apie suformuotą Vytauto kultą, kuris ypač sustiprėjo tarpukariu. Filosofas Gintautas Mažeikis Vytautą Didįjį laiko pavyzdžiu, kaip asmuo tapo mitologine figūra.
– Vytauto laikais Lietuva ir teritoriškai išsiplėtė, pasiekė didžiausią plotą. Bet kalbant apie įvaizdį, kuris ir XX a. amžiuje patyrė naują atgimimą, ypač tarpukariu, labai svarbu akcentuoti, kad Vytauto, didžiojo valdovo, įvaizdis iš esmės formavosi tuoj po jo mirties. Nepaisant itin nepalankaus dalyko – tuo metu daugiausia mirusio valdovo atminimu rūpindavosi jo giminaičiai, visų pirma, palikuonys, dinastijos sekėjai. Vytautas nepaliko dinastijos, jo vienintelė duktė ištekėjo už Maskvos didžiojo kunigaikščio ir jos palikuonys toliau valdė Maskvoje. Lietuvoje valdė jo pusbrolio – jogailaičių linija. Tačiau nepaisant tokio, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, nepalankaus faktoriaus, vis dėlto Vytauto Didžiojo, kaip žymaus valdovo, įvaizdis formavosi tuoj po jo mirties ir jau XVI a. pradžioje praktiškai jau galima kalbėti apie Vytauto kultą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK).
Bajorų visuomenei Vytauto laikų sienos buvo prisimenamos kaip ideali valstybės teritorija, kurią reikia ginti, miestiečiams tai buvo savivaldos teisių suteikėjas, žydų, totorių bendruomenėms tai buvo jų bendruomenių kurdintojas. Kas labai svarbu, Vytautas įvairioms socialinėms grupėms kažką svarbaus, naujo padarė. Tai ir lėmė tokį stiprų įvaizdį.
Ir dar vienas akcentas – tai vienintelis Lietuvos valdovas, kuris paliko, kad ir ne tokį ypatingai ryškų, bet vis dėlto pėdsaką europinėje atmintyje. Istorikas Enėjas Silvijus Piccolominis, būsimas popiežius Pijus II savo tekstuose jį mini, paskui net žymus XVI a. prancūzų eseistas Mišelis de Montenis tarp įvairių istorinių pavyzdžių vienoje vietoje randa progą paminėti ir Vytautą. Joks kitas Lietuvos valdovas tokiuose kontekstuose neišnyra.
– Kodėl Vytauto valdoma LDK buvo žinoma ir europiniu mastu?
– Dėl įvairių dalykų. Veikiausiai dėl itin aktyvios tarptautinės Vytauto politikos. Aišku, prisidėjo ir pergalė Žalgirio mūšyje, jos pagarsinimas – sėkmingos ideologinės propagandos sukūrimas lėmė, kad ir Jogailos, ir Vytauto vardai Europoje pasklido. Iš to turime pasekmes – Vytautui 1421 m. pasiūlyta Čekijos karūna – senos krikščioniškos karalystės pasiūlymas. Daug ką pasako faktas, kad jis buvo traktuojamas kaip galimas tokios senos ir stiprios karalystės karalius.
Galiausiai, jo neįvykusi karūnacija gyvenimo pabaigoje. Vis dėlto per visą XV a. tai praktiškai vienintelis rimtas atvejis, kuomet Europoje bandyta sukurti naują karalystę. Mat vėlyvaisiais viduramžiais europinė politinė geografija buvo pakankamai nusistovėjusi, naujų karalysčių neatsirasdavo. Manau, šis Vytauto atvejis Europoje buvo pastebėtas.
– Kaip dabar vertina istorikai – kas sutrukdė Vytautui tapti karaliumi? Lenkų ponai?
– Karūnacijai, kuri buvo numatyta 1430 m. rugsėjo 8-tą dieną, Švenčiausios Mergelės Marijos gimimo dieną, visų pirma sutrukdė tai, kad lenkų didikai nepraleido pasiuntinių su karūnomis. Čia, aišku, atsirado kitas mitas, kad lenkai pagrobė tas karūnas. Tačiau nauji tyrimai vis dėlto rodo, kad karūnos nebuvo atimtos – jos grįžo atgal į Vokietiją. Tačiau faktas tas, kad karūnų nepraleido.
– Kaip istorikai vertina tai, kad Vytautas keliskart kryžiuočiams padovanojo Žemaitiją?
– Istorikams svarbu mėginti to meto žmogų vertinti jo laikotarpio kategorijomis, neprimesti mums savo įsitikinimų. Tai, kad jis kelis kartus Žemaitiją dovanojo vokiečių ordinui, galima traktuoti ir vienaip, ir kitaip. Kai kurie žmonės gali pasakyti, kad dovanoti teritorijas – neatsakingas dalykas, nes jis juk nežinojo, kaip viskas baigsis. Kiti gali pasakyti, kad tai ilgalaikis iš anksto apgalvotas planas, kad jis iš anksto žinojo, kuo viskas užsibaigs. Manau, ir vienas, ir kitas vertinimas yra nepagrįsti.
Tas metas buvo labai sudėtingas – reikia tik įsivaizduoti – valstybė artėjo prie milijono kvadratinių kilometrų dydžio. Kaip ją suvaldyti? Tad jei nori aktyvesnę politiką vykdyti Rytuose, neišvengiamai turi daryti tam tikrus kompromisus Vakaruose.
– Kaip klostėsi Vytauto santykiai su pusbroliu, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Jogaila?
Vytautui dinastijos nebuvo lemta sukurti, bet jo dydis kitas: jis sugebėjo Lietuvoje, irgi sudėtingoje situacijoje, Lenkijos-Lietuvos unijoje, kur niekas nežinojo, kaip nusistovės santykiai tarp dviejų valstybių – ar Lietuva bus visiškai integruota, ar ne. Jo laikais nusistovėjo ir paskui išliko koncepcija, kad Lietuva sugebėjo rasti savarankišką vietą unijoje su Lenkija. Vytauto laikai suvaidino patį svarbiausią vaidmenį.
Lygiai taip pat ir asmeniniai santykiai: anksčiau akcentuoti konfliktai tarp Vytauto ir Jogailos. Iš tiesų jie vienu metu, kol Vytautas neįsitvirtino Lietuvoje, smarkiai konfliktavo, bet po to, beveik iki pat gyvenimo pabaigos, jų santykiai buvo itin geri. Vienas kitą vadino broliais, nuolat kartu leisdavo Kalėdų laikotarpį, kartu medžiodavo, tad kažkuria prasme, manau, jie rado politinį konsensusą: vienas Lenkijoje, kitas – Lietuvoje. Tai – vienas sėkmingiausių Lietuvos istorijos laikotarpių.
– Vytauto nelaimė, kad jis neturėjo sūnaus?
– Žvelgiant to meto valdovų akimis, kiekvieno valdovo noras – palikti po savęs, viena vertus, tam tikrą atminimą, bet, visų pirma, po savęs palikti dinastiją, tęstinumą. Šito nebuvo.
Jis buvo vedęs du kartus. Pirma žmona Ona, po jos mirties vedė Julijoną. Su Ona susilaukė dukros Sofijos. J. Dlugošas tvirtina, kad Vytautas Oną labai mylėjo, pateikiama net tokių anekdotinių situacijų, kad juos po ilgų kelionių taip pasiilgdavo, visus palikdavo ir su žirgu skriedavo pas ją.
Gali tai būti išgalvota, bet, kiek žinome apie jų santykius, panašu, kad tikrai tarp jo ir žmonos buvo glaudus ryšys. Apie antrą žmoną, deja, žinome mažiau.