Gilyn į Ukrainą: ko labiausiai bijo ukrainiečiai

DELFI komanda tęsia kelionę per Ukrainą. Antradienio rytą išvykome iš Kijevo. Tikslas – per centrinę Ukrainą atvykti į Odesą, kurią praėjusios savaitės pabaigoje sudrebino siaubingi įvykiai.

Paskutiniai įspūdžiai iš Kijevo – iš pačių kijeviečių lūpų. Kaip ir galima nuspėti, ne visas Kijevas su Maidanu. Toli gražu.

Na, o kelionė gilyn į Ukrainą primena laiko mašiną. Per daugiau nei du dešimtmečius nuo Sovietų Sąjungos griūties pasikeitė Kijevas ir kiti didieji miestai, tačiau likusioje šalies dalyje laikas tarsis sustojęs.

Kijevo žmones vienija vienas dalykas

Kijevas – dvilypis miestas. Centrinėje Ukrainos sostinės dalyje apstu vakarietiškos kultūros požymių: prekybos centrai, klubai ir t.t. Tačiau paėjėjus truputėlį toliau, galima rasti ir nuo sovietmečio iš esmės nepasikeitusias įstaigas. Aludės, kuriose galima nusipirkti alaus ir užkąsti tradicine vobla – vytinta žuvimi – yra visiškai šalia centrinės sostinės dalies. Beje, jose vobla serviruojama pagal geriausias tradicijas – susukta į laikraštį.

Visas pasaulis žino, kaip atrodo Maidanas. O ten, kur jis baigiasi, prasideda normalus kasdienis gyvenimas. Požeminėse perėjose vakarais galima rasti senjorų šokius, mieste – pilna savais reikalais skubančių žmonių.

DELFI kalbinti Kijevo gyventojai demonstruoja skirtingas pažiūras. Kas už Maidaną, o kas – prieš politiką. Kas bijo Rusijos, o kas – NATO. Tačiau visus juos vienija vienas bendras faktorius – kiekvienas DELFI sutiktas kijevietis meldžia, kad nebūtų karo.

DELFI sutikta vyresnio amžiaus moteris pastebi, kad per pastaruosius mėnesius viskas gerokai pabrango. Išaugusios kainos – kiekvieno Kijevo gyventojo rūpestis. Tačiau padėtis rytuose kelia kur kas didesnį nerimą.

„Žiūrime internete, aišku, išgyvename. Kad tik nebūtų karo su Rusija“, - atsiduso pašnekovė.

Paklausta, ar pakito jos požiūris į Rusiją, moteris atsako nedvejodama. „Žinoma, pakito. Į blogąją pusę. Karo mes nenorime. Tiesiog bijome. Nenorime karo. O kas gi jo nori?“ - teigė Kijevo gyventoja.

Pro šalį žygiuoja du vaikinai. Paprašyti pakalbėti su Lietuvos žurnalistais, jie iškart skėsčioje rankomis – „tik ne apie politiką“. Išgirdę, kad neklausinėsime apie jų politines simpatijas ir antipatijas, Maksimas ir Olegas sutinka pasikalbėti.

Infliaciją vaikinai pirmiausiai matuoja muzikos instrumentų kainomis. „Algos liko tokios pačios, o kainos pakilo. (…) Sporto įranga, muzikos instrumentai pabrango mažiausiai 500-600 grivinų. Gitaros pabrango tūkstančiu“, - sakė Maksimas.

Apie politiką Kijevo gyventojai pasisako paprastai. Viskas panašu į konfliktą tarp tikinčiųjų ir ateistų – „niekam nieko neįrodysi“. Vis dėlto prezidento rinkimuose abu pašnekovai dalyvaus – tuo jie neabejoja.

Apie karo galimybę vaikinai kalba su kiek didesniu optimizmu: „Manome, kad karo nebus – kam jis reikalingas?“

Per jaunimo pramogas infliacija irgi kirto. Maksimas su Olegu neslepia – dabar sau leisti galima mažiau nei prieš keletą mėnesių.

Tarp baimių Kijeve – ir, neduokdie, NATO kariai

Po parką vežimėlį su anūku stumianti Viktorija – kitokio požiūrio Kijevo gyventoja. Moters nuomone, Maidanas buvo nupirktas, juo dabar gąsdinami Kijevo žmonės. O vienas baisiausių pašnekovės košmarų – NATO kariai Kijeve. Galbūt dėl tokio savo požiūrio moteris atsisakė būti fotografuojama.

„Nėra stabilumo. Visur. Ir perversmai, ir visa kita – ne į gera. (…) Aišku, tai mano subjektyvi nuomonė: specialiai laikosi tai (Maidanas – DELFI). Nežinau, kas ten sėdi iki dabar. Už pinigus – tam, kad būtų destabilizuota politinė padėtis visoje Ukrainoje. Gąsdindami Maidanu, jie dabar vykdo visokius užgrobimus visoje Ukrainoje“, - mintimis dalijosi Viktorija.

Kaip ir daugelis Kijevo žmonių, pašnekovė pastebi informacinio karo manevrus iš abiejų pusių. Vis dėlto NATO jai baisiau už Rusijos armiją.

„Rusijoje plauna smegenis prieš Ukrainą, mums plauna smegenis ir nuteikinėja prie Rusiją. Ten ir čia – tokie patys žmonės. Tiesiog viršūnėje iš naujo dalijamasi valdžia. Kažkas panoro tapti imperatoriumi. (…) Bijau, kad nebūtų kaip Jugoslavijoje ir Gruzijoje. Kad neateitų NATO kariai ir kad dvi skirtingos galybės Ukrainos nepaverstų savo poligonu. Ukraina niekada nekariavo. Mes 23-ejus metus buvome nepriklausomi, Ukraina pasiekė, kad mūsų vaikinų nesiųstų į „karštus taškus“, neimtų į armiją, ir tai buvo didelis pliusas. Kai buvo Afganistano karas, kai buvome Sovietų Sąjungoje, mūsų vaikus siuntė į karą, ir tai buvo siaubinga“, - tęsė Viktorija.

Prisiminusi Maidano įvykius, moteris teigė galinti paliudyti, kad snaiperiai tikrai šienavo galvas abiejose barikadų pusėse.

„Berkut“ palaikė valdžią – kaip ir turėjo būti. Bet susidarė tokia destabilizacija. Jeigu jiems į galvas skrieja akmenys – ką jiems daryti? Bet šaudė ne ukrainiečiai. Iš savo balkono mačiau snaiperį. Šaudė ir tuos, ir tuos. Tiesiog tam, kad sukeltų mūšį“, - prisiminė Viktorija.

Slovjanske – visiška mėsmalė

Kijeve susitikome ir su kolegomis žurnalistais. Vienas iš jų neseniai grįžo iš mėsmale tapusio Slovjansko.

Anot ukrainiečio, atmosfera Slovjanske košmariška. Meru apsiskelbęs separatistų lyderis Viačeslavas Ponomariovas esą nurodė vietos gyventojams gaudyti šnipus, kurių neva pilnas visas miestas. Skiriamasis šnipo bruožas – pavyzdžiui, kalbėjimas ukrainietiškai, nors šia kalba kalba nemaža dalis Slovjansko populiacijos. Tai, pasak žurnalisto, yra vienas įrodymų, kad Slovjansko separatistų lyderiu save vadinantis V. Ponomariovas su Slovjansku neturi nieko bendra.

Tačiau dalis Slovjansko gyventojų „liaudies mero“ nurodymus uoliai vykdo. Ypač uolios – pagyvenusios moterėlės, kurios, pavydžiui, vidury baltos dienos iš aikštės į miesto savivaldybės pastatą nutempė užsienio žurnalistę. Argumentas – silpnai kalbėjo rusiškai. Kas dar baisiau – su „liaudies merui“ paklūstančiomis moterimis nesusikalbėjusi mergina paskambino draugui ir prabilo angliškai. O kai sulaikyta „šnipė“ puolė šauktis pagalbos, vaizdas buvo groteskiškas – Slovjansko gynėjos merginos veidą talžė vienos iš jų turėta tulpių puokšte.

Užeisi į parduotuvę – „žali žmogeliukai“ su automatais. Išeisi į gatvę – vėl jie. O ir vietiniai „šnipų“ medžiotojai uoliai stebi kiekvieną nors kiek įtartinai besielgiantį žmogų. Tuo tarpu likę Slovjansko gyventojai esą tūno miegamuosiuose rajonuose ir stengiasi nekišti nosies ten, kur gali būti palaikyti „šnipais“ ar tiesiog nepatikti kokiam nors „žaliam žmogeliukui“.

Paranojos ir baimės atmosferą žurnalistas parsivežė ir į Kijevą. „Gal dvi paras Kijeve vis dairiausi per petį – ar manęs kas neseka“, - sakė žurnalistas.

Patikros punktai – ir šalies gelmėje

Patikros punktų pridygo ne tik rytiniuose regionuose, kur siautėja separatistai ir neaiškios kilmės jų talkininkai su puikia ginkluote ir kariniu parengimu. Ne tik Kijeve, kur kone kasdien baiminamasi naujų provokacijų.

Pakeliui į maždaug ketvirtį milijono gyventojų turintį Kirovogrado miestą, susidūrėme su blokpostu niekuo neišsiskiriančiame centrinės Ukrainos plente. Viskas tvarkinga: dailiai surikiuoti maišai su smėliu, Ukrainos vėliava, sargyba. Tačiau mūsų nestabdė. Galbūt sargybinį įtikino ant mikroautobuso esantis užrašas, liudijantis, kad važiuoja žurnalistai (į Kirovogradą keliavome su būriu kolegų iš Kijevo). O galbūt blokposto sargybinis tiesiog nusprendė pailsėti.

Pirmyn į praeitį

Kijeve apstu kontrastų. To nepasakysi apie mažus miestelius, kuriuos pravažiavome pakeliui ir Kirovogradą.

Transportas – senučiai „Žiguliai“, „Volgos“ bei, kaip nekeista, teberiedantys „Zaporožiečiai“. Vakarietiškas ar japoniškas automobilis – retenybė šiuose keliuose.

Parduotuvėlės, namai – viskas atrodo taip, kaip atrodė Lietuva prieš du dešimtmečius. Viskas apleista, nušiurę. Vienintelė nauja detalė urbanistiniame landšafte – degalinės ir pavienės pakelės užkandinės.

Kelių būklė? Tiek miestuose, tiek tarpmiestiniuose keliuose mūsų vairuotojas tobulino savo slalomo sugebėjimus. Mat asfaltas sėte nusėtas duobėmis.

Beje, rusiškas „Lukoil“ degalinių tinklas Ukrainoje stengiasi kovoti su jam skelbiamu boikotu. Visos „Lukoil“ degalinės, kurias pravažiavome, pasidabinusius Ukrainos vėliavomis. Vienoje stablelėjome: mėlynai-geltona vėliava – ir prie kasos.

Galų gale – Kirovogradas. Ukrainos masteliais – mažas miestas. Vos įvažiavus į Kirovogradą, mus pasitiko griuvėsiai. Pravažiavome pro buvusią sovietinę gamyklą. Išdužę langai, ištrupėjusios sienos, bet daugelį metų nebenaudojamas pastatas dar pakankamai sveikas. Visa teritorija užtverta, o didžiuliai vartai su Stalino reljefu – vis dar sveikut sveikutėliai.

Leninas? Jis Kirovograde buvo. Ir griuvo, kaip ir daugelyje kitų Ukrainos miestų. Centrinę aikštę dabar vadina nebe Lenino, o Didvyrių vardu. Būtent čia rinkosi minia, atėjusi į mitingą palaikyti Petro Porošenką – Ukrainos prezidento rinkimų favoritu laikomą šokolado magnatą.

Tiesa, griuvo vienas Leninas, bet ne visi. Mieste be didesnio vargo galima rasti, pavyzdžiui, didžiulį Spalio revoliucijos vedlio bareljefą. Pastarasis, panašu, Maidano šalininkams Kirovograde neužkliuvo.

Miestas nemažas – didesnis už Klaipėdą. Tačiau ryškesnės permainos infrastruktūroje matomos tik centrinėje Kirovogrado dalyje. O ir tų pačių vakarietišką miestą šiek tiek primenančių elementų nedaug. Bene dažniausiai Kirovogrado centre sutinkamas verslas – aukso ir kitų tauriųjų metalų supirktuvės bei lombardai. Jų pridygę ant kas antro kampo. Viešasis transportas – visur vieno modelio mikroautobusai paaukštintomis lubomis. Žinoma, ne dėl gražesnio vaizdo pro langą, o tam, kad būtų galima vežti stovinčius keleivius. Pasivažinėjome. Kaina juokinga – 3 grivinos (apie 60 lietuviškų centų). Kokybė – nuveža iš taško A į tašką B, ir to pakanka. Kvapas – nekoks.

Pasikalbėjome ir su vietos gyventoju. Pasisekė – mūsų pašnekovas anksčiau tarnavo vidaus reikalų sistemoje ir puikiai žino, kaip turi veikti specialiosios pajėgos neramumų metu. Paklaustas apie „Berkut“ veiksmus Maidane, jis tai apibūdino vienu žodžiu: „Neprofesionalu“.

„Kaip veikia dalinys per masinius neramumus? Dalinio centre visada turi būti strategas. Jis sako: ten žmogus su geltona striuke, ten – su žalia, ir juos reikia izoliuoti. Toliau – praskiri minią, kad konkretus žmogus būtų pasiekiamas. Priešaky pora skydų pakyla, jį griebia, įtraukia – skydai nusileidžia, o jam uždeda antrankius“, - žiniomis dalijosi Kirovogrado gyventojas.

„Berkut“ veiksmai Maidane, pasak jo, parodė, kad būriai buvo nekontroliuojami, pajuto kraujo skonį, o dalinių vadai, kuriems tokiu atveju privalu sulaikyti savo vyrus, akivaizdžiai nieko nedarė, kad užkirstų kelią žmonių mirtims.

Rinkimų favoritas tikisi pakartoti D. Grybauskaitės triumfą

Antradienį tūkstantinė minia susirinko Kirovograde į P. Porošenkos palaikymo mitingą. Muzika, kadrai iš Maidano, Vitalijaus Klyčko vaizdo siužetas ir raginimas palaikyti šokolado magnatą, dešimtys Ukrainos vėliavų. Dovanos rinkėjams.

Pats P. Porošenka nusiteikęs labai optimistiškai. Ar bent jau taip jis deklaruoja. Neabejotina, kad jis yra rinkimų favoritas. Apklausų duomenimis, už jį balsuoti norėtų kas trečias ukrainietis. Antra – Julija Tymošenko, su trissyk mažesniu palaikymu. Ir nors jo reitingams dar toli iki stebuklingo skaičiaus, P. Porošenka kiekviename viešame pasisakyme kartoja norintis padaryti tai, ką Lietuvoje prieš penkerius metus padarė Dalia Grybauskaitė, t. y. laimėti pirmajame ture.

Kita stotelė – Odesa

Trečiadienį ryte DELFI komanda atvyks į Odesą. Žinoma, ne dėl kurorto malonumų ar Juodosios jūros peizažų.

Tikimės, kad pavyks surasti praėjusios savaitės Odesos tragedijos liudininkų bei įvykių dalyvių. Tai buvo vienas kruviniausių įvykių Ukrainoje po Maidano. Per susirėmimus padegti Profsąjungų rūmai, žuvo daugiau nei keturios dešimtys žmonių.

Tiesa, dabar skelbiama, kad toli gražu ne visos Odesos tragedijos aukos žuvo liepsnose. P. Porošenka prabilo apie įrodymus, kad tai buvo teroro aktas, o dalis aukų nunuodyta.