Tokį požiūrį A. Matonis išdėstė penktadienį skaitydamas pranešimą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) vykusiame seminare apie Lietuvos gynybos transformaciją naujų karo formų fone.

„Man nusibodo jau kelis mėnesius kariauti su krašto apsaugos ministru, bandyti visuomenei paaiškinti, ką krašto apsaugos ministras ir jo vadovybė darė neteisingai“, – kalbėjo A. Matonis. Jis prisipažino seniai neprisimenantis taip tuščiai sugaištų kelių mėnesių.

A. Matonio nuomone, užuot sprendę realius klausimus, viešumoje diskutavę, mes skendime tarpusavio ginčuose. Tuo metu visuomenė pasikeitė – net visa liberalų vadovybė įstojo į Šaulių sąjungą ir net liberalai pradėjo kalbėti apie gynybą.

A. Matonis stebėjosi J. Oleko pareiškimais, kad, prasidėjus Krymo krizei, galime miegoti ramiai, kad Baltijos valstybėms, konkrečiai Lietuvai, niekas negresia, kad sąjungininkų pastiprinimas Lietuvos teritorijoje nėra reikalingas.

Giliai nesileisdamas į motyvus, gynybos analitikas sakė matantis ministro pasisakymais konstruojamą kryptingą giją. „Ir netgi kai jau įvyko tokie nepakeičiami dalykai, kai aljansas mobilizavosi, dislokavo čia iš pradžių savo papildomus lėktuvus, paskui sausumos pajėgas, dabar laivų vizitas į Klaipėdą, mes matome, net priimdamas šį faktą ministras komunikuoja taip: sveikina aljanso kolektyvinę gynybą, sveikina aljanso kolektyvines paslaugas, tačiau nė vieno žodžio neužsimena apie mūsų, kaip aljanso narės, pareigą dalyvauti toje šalies gynyboje, užtikrinti saugų placdarmą tam laikotarpiui, krizės atvejui, kad čia turės atvykti sąjungininkai, pagaliau nekalba apie tai, ką mes turime padaryti laukdami sąjungininkų“, – kalbėjo A. Matonis.

Jo nuomone, tokia J. Oleko veikla sutampa su Rusijos tikslais: „Aš manau ir noriu tai pasakyti visai atsakingai: tokia ministro komunikacija, akcentuojant tik kolektyvinę gynybą ir išmetant iš kolektyvinės gynybos gijos konteksto Lietuvą, kaip tos kolektyvinės gynybos dalyvę, manau, kad ši ministro linija sąmoningai ar nesąmoningai puikiai įsilieja į Rusijos propagandos pagrindines kryptis“.

Pasak A. Matonio, tai puikiai sąveikauja su tikslais, kuriuos mūsų teritorijoje savo priešiška veikla vykdo Rusija, kurios NATO diplomatai jau nebevadina partnere, o greičiau apibūdina kaip priešę.

Ar spėtume apsiginti nuo „žalių žmogeliukų“?

A. Matonio tvirtinimu, ministro kontroversijos tęsiasi nuo kadencijos pradžios. Svarbi gairė esą buvo šių metų pradžioje pristatyta artimiausio penkmečio veikla. „Ten įvardyti konvencinės karinės raidos prioritetai, įvardyti tam tikri numatyti stambūs pirkiniai, kurie, mano požiūriu, tuo metu nekoreliavo su grėsmių kontekstu“, – kalbėjo gynybos specialistas.

Pasak jo, stebėtina, kad po keleto savaičių, įsiplieskus Krymo krizei, nebuvo tinkamai sureaguota ir nebuvo priimta tinkamų viešų sprendimų bandant performuluoti gaires: „Tai labai svarbu, jis yra politikas, atsakingas už visą mūsų krašto apsaugos sistemą ir jos raidą, tas nustatytas gaires turėtų vykdyti ir po jo esantys ministrai“.

A. Matonis abejoja, ar ministerijos vadovybė pasimokė iš Krymo atvejo ir išsprendė visus teisinius klausimus. „Aš tikrai negaliu pasakyti, ar egzistuoja, ar numatyti visi teisiniai mechanizmai, leidžiantys labai greitą ir bekompromisę sąveiką, kad reakcija į teroristinius veiksmus, į neteisėtų kombatantų pasirodymą, reakcijos teisė būtų perleista nuo civilinių teisėsaugos struktūrų prie specializuotų karinių struktūrų“, – teigė A. Matonis.

Jis atkreipė dėmesį, kad sąjungininkai šiek tiek užtruktų, kol, prasidėjus konfliktui, užtikrintų oro erdvės viršenybę virš Baltijos šalių. Štai Libijoje NATO oro pajėgoms tam prireikė 4-5 parų. „Tuo tarpu žali žmogeliukai su potencialiai šarvuotų kolonų pagalba turėtų laiko ir galimybes čia veikti, o priešo koviniai atakos sraigtasparniai ir artimosios paramos iš oro lėktuvai tikrai trukdytų mūsų kariuomenei tam pasipriešinti. Todėl sakau – prioritetas yra oro gynybos sistemos“, – dėstė A. Matonis.

Pasak gynybos specialisto, ministras paskelbė apie oro gynybos sistemų įsigijimo iš Lenkijos planus, tačiau konstruktyvus dialogas su Lenkijos Vyriausybe įmanomas tik konstruktyvaus politinio klimato fone. Tačiau iki šiol nerandama jėgų priimti paprastų politinių sprendimų dėl tautinių mažumų asmenvardžių rašybos jų kalba asmens dokumentuose.

Įvardijo milžinišką apgavystę

Pasak A. Matonio, kariuomenei trūksta ugnies galios, mobilumo ir modernaus mūšio valdymo elementų. Mobilumui trūksta kelių šimtų visureigių, tačiau apie jų įsigijimą nelabai kalbama.

„Vietoje to mes girdime, kad vyksta viena milžiniška apgavystė. Manau, tai apgavystė ne tik kariuomenės, tai apgavystė mūsų visuomenės, kai planuotas paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnių pirkimas vėl perkeliamas ant karinio biudžeto pečių“, – kalbėjo A. Matonis. Jo teigimu, buvo kalbama apie trijų civilinės modifikacijos sraigtasparnių įsigijimą už ES struktūrinių fondų lėšas, pasirašytos ir notariškai patvirtintos sutartys, tačiau tik pirmajam iš trijų sraigtasparnių numatyta pinigų iš ES fondų. Tuo metu finansavimo perspektyva po 2014 m. kol kas nežinoma.

A. Matonio tvirtinimu, Krašto apsaugos ministerija ir Vyriausybė savo namų darbų nepadarė – pirmajam įnašui pinigai nenumatyti. Dėl to esą nukentės ir taip nukraujavusios sausumos pajėgos, negausiančios 30 milijonų litų.

Pasak A. Matonio, paskelbta apie senesnės kartos lengvųjų atakos lėktuvų pirkimo galimybę, tačiau numatytas pirkimas nėra savalaikis, nėra pateisinamas ir nutolina kitų prioritetinių įsigijimų klausimus.

Specialistai bijo kalbėti

Seminare dalyvavęs Verslininkas Vladas Lašas teiravosi, ar šioje situacijoje reikia keisti ministrą, ar problema platesnė.

A. Matonio manymu, nereikia visko suvesti į vieną asmenybę. Jo teigimu, egzistuoja bėda: daug karinių specialistų, mokslus išėjusių karininkų nebegali susitaikyti su situacija, kad jų įvardyti prioritetai, poreikis nesuranda atsako strateginiame lygmenyje.

Žmonės bijo kalbėti, o specialistai, karininkai, kurie apie tai prakalba, tampa kažkokiais „eiliniais majorais“. Čia šalia manęs sėdi vienas „eilinis majoras“, kuris buvo ministro suniekintas negražiausia forma už jo pareikštą kompetentingą nuomonę“, – dėstė A. Matonis. Kaip žinoma, J. Olekas jautriai sureagavo ir aštriai atsikirto į atsargos majoro Alberto Daugirdo išsakytą kritiką dėl ginkluotės įsigijimo.

Dėl kariuomenės atstovų baimės kalbėti A. Matoniui pritarė ir TSPMI dėstytojas dr. Deividas Šlekys.

„Kaip tyrėjas susiduriu su paprasta problema: tiek kariuomenėje, tiek ministerijoje žmonės bijo kalbėti. Dar neformaliai tau papasakoja visokių tyrimui reikalingų dalykų, tačiau kartais negali jų cituoti arba turi užtikrinti anonimiškumą“, – sakė D. Šlekys.

Pasak D. Šlekio, jei prašai duoti formalų interviu, reikia gauti vadų leidimą. „Kartais tai galima suprasti, yra taisyklės, tačiau Lietuvoje yra kažkokia keista baimės kultūra – baimės kalbėti, baimės atvirai diskutuoti, nebijoti kritikuoti, jei ta kritika duoda geresnį rezultatą. Karinėse pajėgose iš tiesų tai yra: bijoma kalbėti, diskutuoti tiek apie konceptualius dalykus, tiek apie įsigijimus“, – sakė TSPMI dėstytojas. Jo nuomone, tai struktūrinė Lietuvos bėda, kurią reikia spręsti.